Nuo senų senovės žmogaus ir gamtos ryšys buvo labai stiprus. Dažnai gamtoje žmogus galėdavo būti savimi ir skirti laiko sau: suprasti savo slapčiausias mintis, savo bėdas ir vargus, t.y. didžiausius išgyvenimus, pamiršti rutiną.
Gamtos grožis, didybė skatino meilę ir pasididžiavimo jausmą tėvynei. Gamtą ypač aukštino romantizmo epochos atstovai, kurie gamtoje įžvelgė žavumą, minėtą jos suteikiamą prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Tokie gamtą idealizavę, aukštinę ir savo kūriniuose aprašę poetai buvo Antanas Baranauskas, Maironis. Apie gamtos svarbą žmogui taip pat rašė ne tik romantizmo epochos atstovai, tačiau ir apšvietos epochos rašytojas - Kristijonas Donelaitis.
Taigi, savo kalboje, ramdamasi šių poetų kūriniais, argumentuotai aptarsiu, kuom gamta yra svarbi žmogui lietuvių literatūroje.
Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Tokia gamta yra pavaizduota Kristijono Donelaičio poemoje ,,Metai”.
Biophilia - meilė gyvenimui ir viskam kas gyva. Šią sąvoką išpopuliarino amerikietis biologas E.O.Wilsonas. Meilė gyvajai gamtai nulemta genetiškai, ji įrašyta į mūsų DNR.
Jau daug metų su augalais dirbanti moteris pastebi, kad žmonės pradeda suvokti žalumos trūkumą savo aplinkoje ir vis dažniau kurdami namų, biurų, visuomeninių objektų interjerus atsigręžia į gamtą.
„Mes kuriamės miestuose, keliamės gyventi vis aukščiau į stiklinius pastatus, erdvės mažėja - tolstame nuo gamtos. Ir tai normalu dėl pasaulyje vykstančių procesų, bet prigimtiniai poreikiai niekur nedingsta.
Gamta mums pasąmoningai asocijuojasi su poilsiu, gyvybe ir ramybe, todėl einame pasivaikščioti į mišką, pievas, pailsėti prie ežerų. Dažnai mes sąmoningai nesuprantame kodėl, bet pabuvę gamtoje tampame energingesni, gyvybingesni, pasijuntame žvalesni“, - šypsosi moteris.
Todėl ir norime, kad gamta būtų arčiau mūsų kasdieniniame gyvenime, o ne tik poilsio akimirkomis.
S. Pranaitė jau kelis metus padeda verslo įmonėms integruoti įvairius gamtos elementus į vidaus erdves. Pagrindinis veiklos tikslas - įgyvendinti individualius sprendimus, siekiant nenutolti nuo gamtos, kurti aplinką pagal prigimtinius žmogaus poreikius gamtai.
„Mes visą laiką reaguojame į gyvybę, mes turime ryšį su tuo, kas gyva ir tikra. Žalia spalva raminamai veikia žmogaus smegenis. Reikėtų kuo daugiau gamtos elementų perkelti į uždaras erdves. Darbo ir gyvenamojoje erdvėse tai ypač svarbu, nes ten praleidžiame didžiąją laiko dalį. Ryšys su gamta toks pat svarbus mūsų gerai savijautai kaip sveika mityba ir reguliarus judėjimas.
Žali interjero sprendimai vis dar žengia pirmus žingsnius Lietuvoje. Nemaloniai nuteikia tendencija, kuomet verslo įmonės investuoja į pastatų modernizavimą, šiuolaikiškus architektūrinius sprendimus, bet interjere renkasi plastikinius augalus.
Žmonės suvokia augalų įtaką, bet nesupranta, kad plastikas negali pakeisti gyvo augalo. „Džiaugiuosi, kad tais atvejais, kai turiu galimybę verslo atstovams paaiškinti šiuos skirtumus, jie visada pasirenka gyvus augalus. Klientai, darbuotojai visada vertins įmonės investiciją į tai, kas natūralu ir gyva. Džiaugiuosi, kad sutinkame vis daugiau verslų, kuriems tvarumas bei natūralumas yra vertybė.
Dažniausiai visos baimės yra susijusios su augalų priežiūra bei su bloga patirtimi, kai augalai neišgyvendavo,“ - sako S. Pranaitė.
Būna ir taip, kad įmonės erdvėse ne visada galima integruoti gyvus augalus dėl šviesos, vietos trūkumo, todėl ieškoma alternatyvių sprendimų. Šiuo metu itin populiari naujovė - stabilizuoti augalai. Tai tam tikru būdu apdoroti tikri augalai, o ne plastikas.
„Tai tvarus sprendimas, kuriam nereikia ypatingos priežiūros - augalas nei vysta, nei auga, todėl jam nereikia šviesos ir drėgmės“, - aiškina ekspertė. Yra daug įdomių pritaikymo būdų interjere: paveikslai ant sienų, žalių sienų intarpai, kompozicijos balduose.
„Turbūt kiekvienas esame svajoję apie egzotiškus kraštus, nematytą augmeniją, pasivaikščiojimą džiunglėse, ypač kai pavargstame nuo kasdienybės ir norime poilsio“, - pasakoja moteris. Greitas sprendimas - tropikai po stiklu.
Šis produktas, kuris vis dar yra didelė naujovė, atsirado iš asmeninio poreikio auginti egzotiškus, ypatingai retus, tropinius augalus bei rūšines orchidėjas, kurios natūralioje gamtoje auga nuolat šiltose ir drėgnose sąlygose. Sukuriama uždara ir pati save prižiūrinti automatinė sistema, kurioje tropiniai augalai sėkmingai gyvena jų poreikius atitinkančiose sąlygose. Šį sprendimą renkasi tiek verslo, tiek privatūs klientai, kurie nori mėgautis egzotinių augalų draugija be didelių priežiūros rūpesčių.
Augalų nauda biuruose abejojančių jau nebėra - jie ne tik valo, grynina orą, suteikia energijos, mažina stresą, depresiją, stipriną imuninę sistemą, bet gali atlikti ir estetinę bei reprezentacinę funkciją.
Skaistės patarimas paprastas - visada verta pradėti nuo konsultacijos su augalų specialistais, su tais žmonėmis, kurie jau turi patirties bei žinių. „Esame įpratę rinktis augalus gražus - negražus principu. Tačiau svarbu suvokti, kad augalas yra gyvas organizmas, turintis savo poreikių.
Nežiūrint, kad jie yra labai linkę prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, tačiau visiškai ignoruoti jų poreikių negalime. Jei augalas iš prigimties yra stiprus šviesamėgis, jo negalime visą laiką laikyti šiaurinėje namų ar biuro dalyje, kaip ir tų, kurie gerai jaučiasi nuolatiniame pavėsyje, negalime kepinti pietinėje pusėje. Dar svarbu suvokti, kad augalai, kaip ir žmonės, išgyvena sezoniškumus. Jų poreikiai skiriasi žiemos ir vasaros laikotarpiais, tad ir priežiūra yra skirtinga.
Dar vienu svarbus patarimu dalinasi ekspertė - rinktis sveikus, kokybiškus augalus. Augalo lapai tiesiogiai yra susieję su šaknų būkle. Bet kokie pakitimai ant lapo - taškeliai, skylutės, neįprastos spalvos dėmelės liudija apie problemas šaknyse, tad vien sukrautais žiedais pasitikėti nereikėtų.
Na ir žinoma, būtinos bent jau elementarios augalų priežiūros žinios: „Dauguma žinių įgyjama su patirtimi, tad klaidų bijoti nereikia. Bet esminius dalykus apie įsigytą ar planuojamą įsigyti augalą, žinoti reikėtų, ypač, jei planuojate patys juos auginti,“ - pataria S.
Vanduo yra svarbus gyvenimo elementas. Be jo nebūtų žmonių, gyvūnų, augalų. Net mikroskopinės bakterijos tiesiog negali išgyventi be šio nuostabaus skysčio.
Trumpai tariant, be vandens nebūtų ekosistemos (gyvūnų, paukščių, augalų). Ir sunku įsivaizduoti, koks būtų klimatas be jo. Ne mažiau svarbus vandens vaidmuo ir žmogaus gyvenime. Ir tai lengva įrodyti paprastu pavyzdžiu. Vanduo yra gyvybės, sveikatos ir jaunystės šaltinis. Geriamasis vanduo laikomas universaliu naudingų medžiagų laidininku. Dalyvaudamas energijos konversijos procese, suaktyvina būtinų maistinių medžiagų įsisavinimą.
Kai kuriais atvejais vanduo yra tikras vaistas organizmui. Tačiau būtina išlaikyti ir vandens balansą organizme, nes jo perteklius sukelia priešingą poveikį. Paros normos formulė paprasta - Jūsų kūno svoris (kg) dauginamas iš 0,035 (35 ml) jei esate vyras arba dauginamas iš 0,037 (37ml) jei esate moteris = x litrų jūsų dienos teorinė* norma.
Dumbliai augalijos pasaulyje užima ypatingą vietą pagal savo svarbą bendrame medžiagų apykaitos procese gamtoje. Vasarą įvairiuose vandens telkiniuose vandens paviršiuje plaukioja žalios ar kitokios spalvos “maurai”, “žydi” vanduo.
Fiziologiniu atžvilgiu dumbliai skiriasi nuo kitų žemesniųjų augalų tuo, kad turi chlorofilo ir dėl to gali vykdyti fotosintezę. Dumbliai mineralines medžiagas absorbuoja visu kūno paviršiumi.
Kai kurios grupės turi žiuželius, kurie padeda judėti vandenyje; kiti juda išskirdami gleives. Vandenyje gyvena negiliai (iki 200 m), kur dar prasiskverbia būtina fotosintezei šviesa. Arčiausiai vandens paviršiaus laikosi žaliadumbliai. Dumbliai yra pirmas etapas vystantis žaliajam augalijos pasauliui.
Manoma, kad pirmiausia Žemėje atsirado bespalviai heterotrofiniai organizmai, o vėliau iš jų išsivystė spalvotieji autotrofiniai augalai, iš kurių paprasčiausios sandaros yra dumbliai. Chlorofilo atsiradimas yra vienas iš svarbiausių faktorių tolimesniame augalijos vystymesi. Dumbliai ir bakterijos laikomi pirmaisiais ir seniausiais Žemėje autotrofiniais organizmais. Jie Žemėje atsirado maždaug prieš 570 mln.
Mitybos atžvilgiu labai svarbus yra kūno paviršiaus didėjimas, nes tai padidina sąlytį su mitybine aplinka. Pirmieji Žemėje atsirado melsvadumbliai. Daug sudėtingesnis yra eukariotinių dumblių kilmės klausimas. Evoliucijos eigoje vandenyje gyvenantiems rudadumbliams ir raudondumbliams išsivystė sudėtingos struktūros gniužulas.
Svarbiausiu dumblių morfologiniu požymiu, net ir esant sudėtingai augalo išorinei sandarai (pvz., menturdumbliai), laikoma tai, kad gniužulas neturi tikrų, diferencijuotų audinių, stiebo, lapų ir šaknų. Dumbliai labai įvairuoja kūno sandaros atžvilgiu. Tarp jų pasireiškia visi 4 morfologinės sandaros tipai, žinomi augalijos pasaulyje: vienaląsčiai, daugialąsčiai, neląsteliniai ir kolonijiniai.
Daugelio vienaląsčių dumblių (melsvadumbliai, žaliadumbliai) ląstelės yra labai smulkios (1-2 mikronai), o menturdumblių siekia 15-20 cm. Dumbliai būna nuo mikroskopinio dydžio - iki stambių (keliasdešimt ar net šimto metrų ilgio). Pagal morfologiją dumbliai skirstomi į 9 skyrius.
Ameboidinė struktūra būdinga vienaląsčiams dumbliams, neturintiems ląstelių apvalkalėlių ir pastovios kūno formos. Bet kurioje kūno vietoje susidarančiomis ir iišnykstančiomis pseudopodijomis* dumbliai gali judėti panašiai kaip pirmuonims priskiriamos amebos. Dumbliai aktyviai juda vandenyje 1-2-3-4 ar daugiau žiuželių.
Evoliuciniu požiūriu ši struktūra yra lyg pradinė, iš kurios formuojasi sudėtingesnės dumblių ir aukštesniųjų augalų struktūros.
Dumbliai dauginasi vegetatyvinėmis ląstelėmis arba jų grupėmis (vegetatyvinis dauginimasis) ir specializuotomis ląstelėmis (sporomis). Vienaląsčiai dumbliai vegetatyviškai dauginasi ląstelėms dalijantis į dvi dalis, kolonijiniai - atskylant gniužulo dalims.
Paprasčiausias dauginimosi būdas yra hologamija, o dažniausias - gametogamija. Priklausomai nuo metų laiko ir sąlygų, tos pačios rūšies dumbliai gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Nepalankiomis sąlygomis kai kurie dumbliai išlieka ir pradeda vystytis, nes sudaro cistas. Kiekviena ląstelė suformuoja vieną cistą.
Dumbliai priskiriami protistų karalystei. Viena dumblių grupė (melsvadumbliai) priklauso prokariotų pokaralystei, visos kitos grupės - eukariotų pokaralystei. Šiuolaikinis mokslas, visapusiškai įvertinęs dumblių sandaros, dauginimosi ir vystymosi ypatybes, priėjo išvados, kad dabartiniai dumbliai nesudaro monolitinės organizmų grupės, kuriuos vienytų kilmės ir sandaros vienybė.
Klasė 1. Melsvadumbliai paplitę visuose kontinentuose ir auga visose įmanomose augimvietėse - gėlame ir druskingame vandenyje, sausumoje, karštuose šaltiniuose ir dykumose. Jie laikomi seniausiais Žemėje autotrofiniais augalais.
Klasė 3. Žinoma apie 4100 raudondumblių rūšių. Dauguma jų daugialąsčiai augalai, turintys sudėtingą anatominę ir morfologinę sandarą. Dauguma jų yra stambūs augalai, nuo kelių cm iki 1 m. Yra ir mikroskopinio dydžio dumblių rūšių. Dauguma jų gyvena jūrose ir tik visai nedaug rūšių gėlame vandenyje (apie 200 rūšių).
Dėl raudono pigmento, kuris padeda įsisavinti silpną šviesą, auga giliausiai už visus kitus dumblius - 100-200 m gilumoje (jei geras gruntas ir skaidrus vanduo). Kai kurios raudonųjų dumblių rūšys valgomos. Iš džiovintų dumblių ruošiami miltai, kuriais šeriami gyvuliai. Iš dumblių gaunamas agaras, kuris naudojamas mikrobiologijoje kaip terpė mikroorganizmų auginimui.
Klasė 4. Klasėje apie 500 rūšių. Auksadumbliai tarpusavyje skiriasi ir dėlto kai kurie sistematikai išskiria atskirą titnagdumblių skyrių. Auksadumbliai būna vienaląsčiai, Paplitę visame pasaulyje, bet labiau vidutinio klimato srityse. Labiau paplitę švariuose, gėluose vandenyse ir aukštapelkėse.
Reikšmė. Produkuoja pirminę organinę medžiagą, kuria minta kiti hidrobiontai, t.sk. ir žuvys. Kai kurios rūšys sukelia vandens žydėjimą.
Klasė 6. Žinoma apie 550 rrūšių, kurių dauguma auga gėluose vandenyse ir tik apie 20 rūšių yra vandenynuose. Gelsvadumbliai būna vienaląsčiai, daugialąsčiai. Tai planktoniniai dumbliai, dažniausiai plūduriuoja tarp aukštesniųjų augalų.
Paplitę visame pasaulyje. Auga švariuose, gėluose vandenyse, yra rūšių jūrose ir druskinguose vandenyse. Kai kurios rūšys gyvena dirvožemyje. Reikšmė. Produkuoja pirminę organinę medžiagą ir yra kaip maisto šaltinis. Sudėtinė sapropelio dalis.
Klasė 8. Šiuo metu žinoma apie 16000 rūšių (300 genčių) titnagdumblių (dar vadinami diatominiais dumbliais). Tai yra mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai, kurių ląstelės paviršiuje yra silicio dioksido apvalkalas - titnaginis šarvelis. Šis šarvelis sudaro iki 550 proc. ląstelės svorio.
Jie gyvena visur, pavieniui arba kolonijomis. Vanduo yra pirminė ir pagrindinė jų gyvenamoji vieta. Gyvena visokiuose vandens telkiniais, pradedant okeanais, jūromis, baigiant balomis, upėmis ir karštais šaltiniais. Yra rūšių, kurios gyvena sausumoje. Šie dumbliai sukuria daug organinės medžiagos, kuri yra pirminė mitybos grandis daugeliui kitų organizmų.
Klasė 10. Dabar žinoma apie 1500 (265 gentys) rudųjų dumblių (7 šeimos). Tai daugialąsčiai augalai, kurių gniužulas būna nuo keliasdešimt mikronų iki 50 m ilgio. Beveik visi jie yra jūriniai augalai, paplitę visose pasaulio jūrose. Tik trys gentys auga gėlame vandenyje.
Visi dumbliai auga prisitvirtinę prie dugno rizoidais arba disko pavidalo pėda. Yra rūšių, kurios prisitvirtina prie kitų dumblių. Beveik visos rūšys yra bentosiniai dumbliai. Rudieji dumbliai labiau paplitę vidutinio klimato ir priepoliarinėse jūrose. Tankiausi jų sąžalynai būna 6-15 m gylyje, kai kurios rūšys auga iki 100-200 m gylio.
Šie dumbliai yra vienas iš pagrindinių organinės medžiagos šaltinių jūrų priekrantinėje zonoje. Sukaupia daug jodo. Nuo senų laikų PR Azijos gyventojai juos naudoja maistui, ypač laminarijas (4 pav.).
Klasė 13. Žinoma apie 1000 rūšių (40-50 genčių). Mikroskopiniai, vienaląsčiai dumbliai. Turi du žiuželius, kurių pagalba juda vandenyje. Paplitę visame pasaulyje Nedidelių gėlų stovinčių vandenų, turtingų organinėmis medžiagomis augalai. Jūrose ir okeanuose tik pavienės rūšys. Reikšmė Užterštuose vandenyse dalyvauja vandens savaiminio apsivalymo procese.
Klasė 14. Žalieji dumbliai - didžiausias dumblių skyrius. Kadangi nėra visuotinai priimtos klasifikacinės sistemos, tai rūšių skaičius nėra aiškus - apie 7000 rūšių, kurios pagal atitinkamus požymius priskirtos vienai iš 13 klasių. Dauguma dumblių yra grynai žalios spalvos. Yra rūšių, kuriems juose esantys pigmentai suteikia kitokią spalvą. Didelė morfologinė įvairovė, palyginus su kitas skyriais - vienaląsčiai, daugialąsčiai, kolonijiniai.
Juk ir žmogus yra gamtos dalis ir per daugybę jo egzistavimo tūkstantmečių, ne tik jis prisitaikydavo prie aplinkos, bet ir gamta prisitaikydavo prie žmogaus veiklos, kuri dar vadinama tradicine kaimo gyvensena. Nykstant šiai gyvensenai, nyksta ir rūšys, kurios įvairiais ekologiniais ryšiais yra susijusios su žmogumi.
Pavyzdžiui, Lietuvoje itin reta bičių rūšis sieninė gaurabitė gali gyventi tik vertikaliuose moliniuose paviršiuose, t.y. moliniuose pastatuose. Jos ten kuriasi savo pačių išraustuose urveliuose. Nykstant moliniams pastatams, nyksta ir šios bitės.
Mūsų miškinguose Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimuose kažkada buvo įprasti itin spalvingi, egzotiškai atrodantys paukščiai kukutis ir žalvarnis. Dėl ko jie tapo nykstantys? Kaimo žmonės atsisako auginti arklius ir karves, o minėti paukščiai minta būtent šių gyvulių ekskrementuose gyvenančiais vabalais.
Daug rūšių ėmė nykti ir pasikeitus tradicinei žemdirbystei. Kai žemę ardavo arkliu, formuodavosi tarpuvagės, kuriose per tūkstančius žemdirbystės metų prisitaikė augti dabar jau labai retos samanėlės - pūpsančioji žilutė ir brijinė potija.Dabar žemę aria galingais traktoriais ir šioms samanėlėms vietos jau nebeliko.
Tačiau tos 48 kaime prisitaikiusios gyventi Raudonosios knygos rūšys yra tik „viršūnėlė“ palyginus su gausybe rūšių, nykstančių dėl atvirų buveinių stokos, t.y. tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria jokia kita rūšis - tik žmogus.
Lietuvoje sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių dėl apleistų ir nešienaujamų pievų. Tai sudaro 25 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių. Dar apie apie 100 rūšių nyksta nešienaujant miškapievių, pamiškių, šlapžemių.
Šienavimo nauda Sovietmečiu buvo įvairių bandymų uždrausti šią tradicinę gyvenseną, kartais net iš „gamtosauginių“ paskatų. Pavyzdžiui, įsteigus Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučių ąžuolyne buvo uždrausta šienauti ir ganyti. Dėl to jame išnyko itin reta ir į Raudonąją knygą įrašyta švedinė kiaulpienė.
Kadaise kaimo žmonės gyvendavo taupiai ir vertindavo kiekvieną pievos plotelį, net ir visai šlapią, apaugusį šiurkščiomis viksvomis - tokiose ganydavosi arkliai. Vėliau tos pelkutės buvo pamirštos, pasmerktos užaugti medžiais ir krūmais, o pašarą imdavo ruošti sukultūrintose, numelioruotose ganyklose. Tai neigiamai atsiliepė šlapių pievų ir žemapelkių augalams, ypač gražiausiems iš jų - gegūnėms ir gegužraibėms, kurios dar vadinamos lietuviškomis orchidėjomis.
Šienapjūtė nuo seno buvo ne tik tradicinės kaimo gyvensenos atributas, bet ir labai svarbus gamtosauginis darbas. Aš šį reiškinį pavadinau „dalgio ekologija“.
Išskirčiau tokius šienavimo dalgiu privalumus: dėl ritmingų ir koordinuotų judesių dirba visi raumenys, taip pat tie, kurie netreniruojami dirbant kitus darbus; ugdoma geresnė pusiausvyra; ugdoma taisyklinga, tiesi laikysena (susikuprinęs dalgiu nepašienausi, nes jo ašmenys vis smigs į žemę); gilus kvėpavimas smegenis gausiai aprūpina deguonimi; šienapjūtės metu daug augalų išskiria bioaktyvias medžiagas - fitoncidus, kurie valo plaučius, naikina žalingus mikroorganizmus, stiprina imunitetą; gausiai prakaituojant valosi visas žmogaus organizmas; šienapjūtės metu gera emocinė būsena teigiamai veikia visą organizmą (taip gimė didžioji dalis liaudies dainų); gerai fiziškai padirbėjus, pakyla apetitas, pagerėja maisto įsisavinimas, susibalansuoja medžiagų apytaka.
Atsisakydami tradicinės gyvensenos ir žalodami natūralią aplinką mes pirmiausia kenkiame sau patiems, mūsų pačių kūnui ir dvasiai. Tam ir turime saugoti biologinę įvairovę.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus giliai širdyje yra biologas. Gamtoje jis gali stebėti ir stebėtis. O kol gali stebėtis, tol turi aistrą gyventi - tokią pačią, kaip ir bet kuris sutvėrimas Žemėje. Tik turtingoje ir įvairioje gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai. Nes įvairovė ir yra tikrasis grožis.
Kiekviena išnykusi rūšis sukelia grandininę reakciją ir tai vis tiek paveikia patį žmogų. Visos rūšys pasaulyje, neišskiriant ir žmogaus, yra tampriai viena su kita susijusios.
Iliustruodamas biologinės įvairovės trapumą dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Lietuvos pievose auga pakankamai reta vaistažolė, vadinama vaistine kraujalake. Ją apdulkina ir jos nektaru maitinasi labai retas drugys, vadinamas kraujalakiniu melsviu. Šis drugys ant kraujalakės padeda kiaušinėlius, kuriuos į savo skruzdėlyną nusineša viena labai reta skruzdėlių rūšis, kuri net lietuviško pavadinimo neturi. Kraujalakės, melsvio ir skruzdės sambūvis, dar vadinamas simbioze, yra toks trapus, kad pašalinus bent vieną iš šių trijų rūšių, iš karto išnyktų ir likusios dvi.
Netikėtai išnykus žmonijai, gamta prarastų ne tik žmogų, bet ir visą kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, kurią jis sukūrė. Būtent čia ir yra didžiausia kaime gyvenančio žmogaus vertė, nes kaimietis (pačia geriausia prasme), skirtingai nuo miestiečio, iš gamtos ne tik ima, bet dar kai ką jai ir duoda.
Todėl turime žemai nusilenkti prieš tuos, kurie šiais laikais dar ryžtasi keltis gyventi į kaimą ir gaivina tradicinę kaimo gyvenseną, nes šie žmonės ir yra tikrieji gamtos saugotojai. Kuo tokių žmonių bus daugiau, tuo mūsų gamtai bus geriau.
Chemikas Vytautas Pelakauskas yra labai taikliai pasakęs: „Jei 50 proc. žmonių gyvens kaime, tai Lietuvoje išnyks ekologinės problemos“.
Viena Labanore gyvenusi močiutė man kartą pasakė tokius, giliai į atmintį įsirėžusius, kažkur išgirstus, o gal pačios sugalvotus žodžius: „Žmogus šioje Žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs“. Jei tarp grožio ir įvairovės padėtume lygybės ženklą, tai biologinė įvairovė būtų ne kas kita kaip gyvasis grožis.