Lietuviškos virtuvės istorija yra įvairi: nuo viduramžių aukštuomenės valgymo papročių ir paprastų valstiečių grūdinių patiekalų iki šių dienų tradicijų, perimtų iš kitų šalių. Pasaulio virtuvės yra persipynusios. Kulinarija yra dinamiška. Kaip aptarėme, nacionalinis patiekalas turi turėti ilgametę istoriją, o jo ingredientai turėtų būti vietiniai, randami natūralioje šalies floroje ir faunoje.

Ar Cepelinai ir Kugelis Tikrai Lietuviški?

Kai kur teigiama, kad cepelinai ir kugelis yra nacionaliniai lietuvių patiekalai. Tiesa ta, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo tik 19 amžiuje, o iki tol dvariškiai ant savo stalo dėdavo žvėrienos valgius, daug prieskoningo maisto ir naminį midų. Jokių bulvinių patiekalų Lietuvoje nebuvo gaminta iki pat 20-ojo amžiaus., kai tuo tarpu Vokietijoje bulviniai didžkukuliai buvo žinomi jau apie 150 metų. Į Lietuvą didžkukuliai ir atkeliavo iš šios šalies per žydus ir vokiškąją Mažąją Lietuvą. Vienas pirmųjų cepelinų receptų Lietuvoje buvo aprašytas 1936-iais metais. Kaip ir cepelinai, bulviniai vėdarai Lietuvoje išpopuliarėjo per žydus. Tai sotus, daug energijos suteikiantis maistas, prie kurio lietuviški skrandžiai lengvai priprato. Kadangi bulvės buvo ne tik pigus, bet ir kaloringas maisto produktas, bulvių patiekalai 20 amžiaus pradžioje buvo laikomi prastuomenės valgiu.

Patiekalai iš kitų šalių

„Baltoji“ mišrainė dar yra vadinama „rusiškomis“ salotomis, mat apie 1970-uosius šefas Liusjenas Olivjė savo restorane „Ermitažas“ sumanė sukurti salotas kilmingiems Rusijos ponams, kurie vertino prancūzišką virtuvę. Į patiekalą jis įdėjo pačius prabrangiausius ingredientus: jūros gėrybes, žvėrieną, jaučio liežuvį ir paukštieną - fazano bei kurapkos mėsą. Šalia to Olivjė dar dėdavo smulkiai supjaustytą virtą kiaušinį, bulves ir marinuotas daržoves. Tuomet kyla klausimas, o kurie gi patiekalai yra išties lietuviški? Žvelgiant į istoriją, kaimiškoji lietuvių virtuvė buvo gana paprasta: tai įvairūs kruopų valgiai, mėsos šiupiniai. Bajorai ir dvariškiai valgė žvėrieną, konservuotas daržoves, o desertui - obuolių sūrį, kurio seniausias receptas buvo aprašytas dar 17 amžiuje.

Tai tradicinis konditerijos gaminys Lietuvoje, tačiau jis yra kepamas beveik visoje Europoje jau nuo pat viduramžių.

Net ir iš kartos į kartą perduodami receptai nebūtinai yra nacionaliniai. Kartais jie prigyja iš kitų šalių, kurių tradicijos persipina tarpusavyje. Kai kuriuos patiekalus tautos patobulina savaip, keičia jų sudėtį ir pateikimą. Galbūt, bėgant metams išvysime naujų nacionalinių patiekalų, kurie bus aprašyti istorijoje.

Žvynabudės -nuvertintas skanėstas

Žvynabudės -tai vieni iš labiausiai nuvertintų valgomųjų grybų Lietuvoje .Nors jų keista,šiek tiek egzotiška išvaizda gali suklaidinti ,jos ne tik valgomos ,bet ir itin skanios ,ypač keptos.Prieš rinkdami žvynabudes prašome išstudijuoti visus jai būdingus požymius,kad nesumaišytumėte su kažkokiu panašiu nuodingu grybu.Įkeliu nuorodą apie šį grybą : Skėtinė žvynabudė .Ir dar info : Kaip nesumaišyti .

Keptų žvynabudžių receptas

Reikės:

• Šviežių žvynabudžių (tik kepurėlių)
• Kiaušinių
• Miltų
• Džiūvėsėlių
• Druskos,pipirų pagal skonį
• Aliejaus kepimui

Gaminimas :

1. Nuvalykite žvynabudes - nenaudokite vandens ,tik sausai nušluostykite.
2. Įkaitinkite keptuvę su aliejumi.
3. Grybų kepurėles pamirkykite plaktame kiaušinyje ,tada apvoliokite miltuose arba džiūvėsėliuose.
4. Kepkite iš abiejų pusių iki gražios auksinės spalvos .
5. Pabarstykite druska,pipirais.

Patarimai :Jeigu norite intensyvesnio skonio - į džiūvėsėlius įmaišykite tarkuoto sūrio arba česnako miltelių,žolelių.Skaniausias karštos ,ką tik iškeptos.Nelaikykite žvynabudžių per ilgai - jos nemėgsta šaldytuvo.

Nostalgiški bulvių ir varškės kukuliai

Turbūt daugelis iš jūsų tokį patiekalą valgydavo vaikystėje .Greitai pagaminamas ir dar greičiau suvalgomas patiekalas .Patiks visiems mėgstantiems lengvus patiekalus .Kartais norisi padaryti pertrauką nuo mėsiškų patiekalų.

Kukuliai

Reikės :

• 8 vidutinio dydžio bulvės
• 3 pak.x 180 g varškės
• 1 kiaušinis
• 2 v.š.miltų
• 2 v.š.krakmolo
• druskos pagal poreikius

Padažui :

• 60 g sviesto
• 4 v.š. grietinės

Cepelinų receptas

Šiandien susiruošus gaminti cepelinus pagalvojau,kad mano tinklaraštyje jų recepto tai nėra 👀 Vaje...Kaip ten bebūtų,taisau padėtį ir rašau receptą.Stengiausi surašyti viską kuo tiksliau.Cepelinų sėkmė priklauso nuo bulvių rūšies.Naudokite krakmolingas bulves,kitu atveju gali tekti valgyti cepelinų košę.Mėsą taip pat rinkitės gerą ir kokybišką.Pastaruoju metu kiaulienos faršo nenaudoju,nes perku brandintą jautieną iš ūkio.Nerealaus ir tikro skonio mėsa,be jokių priedų 😍 Su parduotuvine karviena nėra ko net lyginti 😊 Brandintos veislinių galvijų jautienos tikrai rasite kiekviename ūkininkų turguje.

Ingredientai

• 3 v.š. krakmolo
• 1 v.š. druskos
• 1\2 a.š. pipirų

Gaminimo eiga

1. Žalias bulves sutarkuoju ir nusunkiu.
2. Dubenio su sunka neišpilu o palieku 10 min.
3. Tešlą gerai išminkykite.Jokiu būdu nedėkite daugiau miltų.

Lietuviška virtuvė šiandien

Šiais laikais Europos Sąjunga nacionalinius lietuvių valgius (ir gėrimus) yra įtraukusi į garantuotų tradicinių gaminių sąrašą. Kadangi bulvės buvo ne tik pigus, bet ir kaloringas maisto produktas, bulvių patiekalai 20 amžiaus pradžioje buvo laikomi prastuomenės valgiu. Lietuviška virtuvė sugebėjo išlaikyti savo autentiškumą, tačiau kartu keitėsi ir prisitaikė prie besikeičiančių laikmečių. Šiandien galime mėgautis tiek senoviniais patiekalais, kuriuos dar gamino mūsų protėviai, tiek modernizuotais tradicinių receptų variantais.

Regioniniai skirtumai

Tradicinė lietuvių virtuvė pasižymi įvairove ir spalvingumu, atsiradusiu per šimtmečius. Tai virtuvė, kuri ne tik atspindi lietuvių mitybos įpročius, bet ir pasakoja apie mūsų istoriją, regioninę kultūrą bei socialinius skirtumus.

• Žemaičių virtuvė garsėja tokiais patiekalais kaip kastinys, kurio subtilus rūgščiai salstelėjęs skonis puikiai tinka su šiltomis bulvėmis. Jie taip pat gamina įvairias košes ir šiupinius - sočius ir maistingus patiekalus, kurie šildo ir suteikia energijos.
• Aukštaičiai, savo ruožtu, labiau linkę į lengvesnį maistą, pavyzdžiui, įvairių rūšių blynus - nuo paprastų miltinių iki bulvinių - bei varškės patiekalus, kurie yra ir sūrūs, ir saldūs.
• Dzūkai garsėja savo meile grikiams ir grybams, kurie dažnai dedami į gausybę skanių troškinių ir sriubų.
• Suvalkiečiai yra žinomi dėl savo rūkytų mėsos gaminių, tokių kaip dešros ar lašiniai, kurie yra neatsiejama jų virtuvės dalis.

Pagrindiniai produktai

Lietuvių virtuvėje itin svarbūs pagrindiniai produktai - grūdai, mėsa, pieno produktai, miško gėrybės, vaisiai ir daržovės. Iš grūdų buvo gaminami maistingi ir paprasti lietuviški patiekalai, tokie kaip košės, rauginta duona ir blynai. Pieno produktai, tokie kaip sūris, sviestas ir rūgpienis, buvo neatsiejama kasdienio raciono dalis. Bulvės, kurios Lietuvoje atsirado XVII a., greitai tapo neatsiejama lietuvių virtuvės dalimi. Šis paprastas produktas pakeitė daugelio šeimų mitybą, nes iš jo galima pagaminti įvairiausių patiekalų - nuo paprastų virtų bulvių iki bulvinių blynų, kugelio ar vėdarų.

Sezoniškumas ir konservavimas

Lietuvių mitybos sezoninis pobūdis buvo nulemtas natūralių sąlygų ir gamtos ritmų. Žiemą, kai šviežių produktų pasirinkimas buvo ribotas, lietuviai pasitelkdavo įvairius konservavimo metodus, kad užtikrintų maisto atsargas iki pavasario.

• Pavasarį, kai gamta atgyja, mityboje atsiranda daugiau šviežių žalumynų, pirmųjų daržovių, tokių kaip ridikėliai ar svogūnų laiškai, ir laukinių augalų, kaip dilgėlės, rūgštynės bei garšvos, kurios dažnai būdavo naudojamos sriuboms ar salotoms gaminti.
• Vasarą lietuviai naudodavo daug šviežių daržovių, vaisių, uogų, kurie buvo valgyti švieži arba naudojami įvairiems patiekalams. Taip pat buvo ruošiamasi žiemai - uogos, vaisiai buvo konservuojami cukrumi, verdamos uogienės, o daržovės raugintos ar marinuotos.
• Ruduo buvo gausos metas, kai nuo laukų buvo nuimamas derlius. Tuo metu buvo ruošiami ilgo galiojimo produktai: bulvės, kopūstai, morkos, burokai - viskas, kas galėjo būti ilgai laikoma rūsyje arba sandėliukuose.

Konservavimo būdai, tokie kaip raugimas, marinavimas, sūdymas, džiovinimas ar rūkymas, buvo būtini norint išsaugoti maisto produktus. Žiemą virtuvėje vyravo sunkesni, sotesni patiekalai, kuriems buvo naudojami ilgai išsilaikantys produktai: rauginti kopūstai, džiovinti grybai, grūdinės kultūros bei riebesnė mėsa. Taip pat buvo populiarūs patiekalai iš sūdytos ir rūkytos kiaulienos, tokių kaip kumpiai, lašiniai ar dešros. Konservavimas riebaluose - vienas iš senųjų metodų, kai maisto produktai, pavyzdžiui, mėsa, buvo kepami ir užpilami lydytais kiaulienos taukais arba sviestu. Šis metodas padėjo ilgiau išlaikyti maistą šviežią ir tinkamą vartoti, išsaugant jo maistinę vertę.

---