Romualdas Granauskas - lietuvių rašytojas, kurio kūryboje svarbiausias meninis objektas - Lietuvos kaimas. R. Granauskas vaizdavo senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais.
Novelė „Duonos valgytojai“ - skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą.
Apsakyme „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.
Pagrindinės temos ir motyvai
R. Granauskas kalba ne tik apie tai, kas nyksta kaime negrįžtamai, bet ir apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus dvasiškai serga, kodėl nejaučia harmonijos su gamtos pasauliu, kodėl daiktai jam tėra tik materijos išraiška, o darbas - priemonė įgyti tuos daiktus.
Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios R. Granausko kartos atstovų veiksmus. Šiais laikais kito žmogaus dvasios nujautimas, įsiklausymas į ją, vienas kito supratimas be žodžių dažnai pragmatikai žiūrinčiam, hedonistiškai gyvenančiam žmogui atrodo juokingas, nieko vertas.
Simbolizmas novelėje
Analizuojamas sakinys yra paskutinėje novelės pastraipoje ir eina po kulminacinio kūrinio epizodo, vaizduojančio sakralinį duonos valgymą. Sakinio tema - v y r o ir m o t e r s p a s a u l ė ž i ū r a bei p a s a u l ė j a u t a, p a s k i r t i s m ū s ų k u l t ū r o j e.
Trumpas tekstas susideda iš dviejų dalių, sintaksiškai atskirtų kabliataškiu. Pirmoji atskleidžia vyro, o antroji - pagrindinius moters gyvenimo, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros ženklus. Susijungusios šios dvi dalys tampa vienuma, kuri rodo skirtumus tarp vyro ir moters, tačiau nepaneigia to, kad jie negali būti atskirti vienas nuo kito, nes gyvenimas prasideda ir yra gyvas iš dviejų: iš moters ir vyro.
Iš dviejų sąjungos, santarvės. Iš tikrųjų gyvenimas skirtas dviem. Tik iš dviejų gali prasidėti gyvybė, o gyvenimas taip prasmingas. Žmogus turi kažkuo dalytis savo egzistencijos vaisiais, ir nesvarbu, ar tai gėris, ar blogis, laimė ar skausmas. Vienas žmogus negali tapti priemone tęstinumui.
Duona ir pienas kaip simboliai
Į sakinio centrą iškeliamas ne žmogus, o daiktai - duona, pienas. Žmogus tarsi užgožiamas, atstumiamas į antrą planą. Iškeliami daiktai jau pasižymi ne fizinėmis, o maginėmis reikšmėmis bei galiomis, jie suriša šiapus ir anapus. Pirmoje sakinio dalyje duona siejama su vyriškąja energija, o antros dalies pradžioje pavartotas daiktavardis pienas virsta moteriškumo simboliu.
Taip yra todėl, kad duona - tai ne tik pragyvenimo šaltinis, maistas, stiprinantis fizinį kūną, tenkinantis biologinį poreikį, bet ir simbolinis kultūros vaizdinys, sietinas su sielos stiprybe, ženklinantis peną ir artumą su protėviais, Dievu.
Senojo Rimkaus kreipimasis
Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu. Tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną, kurią jis vadina motina. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria šio žodžio prasmę: motina - kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja.
Žodis „motina“ yra šventas. Šventumo motyvas atsiskleidia visoje ištraukoje.