Ekologinio tinklo sąvoka atsirado nelabai seniai, daugmaž prieš tris dešimtmečius.
Neilgai trukus ekologinių tinklų išskyrimas buvo pripažinta viena efektyviausių biologinės įvairovės apsaugos strategijų.
Šiuo metu pasaulyje yra sukurta gana įvairių ekologinių tinklų, bet visų jų tikslas yra palaikyti gamtos procesų vientisumą.
Kitaip sakant, ekologinis tinklas yra ekologinėmis arba fizinėmis jungtimis sujungtų teritorijų sistema.
Branduolio zonos yra biologinei įvairovei svarbiausios teritorijos. Europos Sąjungoje tokios vietovės skelbiamos Natura 2000 teritorijomis.
Šios teritorijos sudaro europinį ekologinį tinklą, į kurį yra įtrauktos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos.
Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytos 82 Natura 2000 teritorijos paukščių apsaugai ir 406 - buveinių apsaugai.
Tačiau daugumai rūšių atstumai tarp šių teritorijų yra pernelyg dideli, kad jos galėtų nukeliauti nuo vienos saugomos teritorijos iki kitos.
Užtikrinant erdvinį ryšį lemiamas vaidmuo tenka ekologiniams koridoriams.
Šie koridoriai gali būti įvairios struktūros, pavyzdžiui, tuneliai, padedantys gyvūnams kirsti kelią, gyvatvorės intensyviai dirbamuose laukuose, maži vandens telkiniai tokiame kraštovaizdyje, kuriame jų trūksta, ar tarpžemyniniai keliai migruojantiems paukščiams.
Koridoriai gali būti linijiniai, tokie kaip upė ar gyvatvorė, arba sudaryti iš jungiamųjų elementų, kuriuose migruojantys gyvūnai gali susirasti prieglobstį ir maisto.
Jie palaiko fizinių aplinkos procesų vientisumą, kurie kai kurioms rūšims yra būtini.
Šiuo metu Lietuvoje yra nustatytas gamtinis karkasas, kuris sudaro 64% visos šalies teritorijos, t.y. didžiąją dalį natūralių ir pusiau natūralių vietovių.
Gamtinio karkaso koncepcija yra geoekologinė, pagrįsta vandenskyromis, medžiagų migracija, gamtinių medžiagų gravigenine struktūra ir bio-geo stabilizatoriais kraštovaizdyje.
Tuo tarpu ekologinio tinklo pagrindas yra biologinės įvairovės išsaugojimas.
Gamtinis karkasas nėra išskirtas kaip atskira saugoma teritorija, jo apsauga yra projektiniame lygmenyje, kur nustatyti žemėnaudos ir kitų veiklų apribojimai.
Tikslinės projekto rūšys yra į Buveinių direktyvos II ir IV priedus įtrauktos roplių ir varliagyvių rūšys, t.y.: balinis vėžlys (Emys orbicularis), europinė medvarlė (Hyla arborea), raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), nendrinė rupūžė (Bufo calamita), žalioji rupūžė (B. Pietietiškos gyvūnijos atstovas Lietuvoje.
Prieš kelis dešimtmečius vėžliai buvo aptinkami visoje Lietuvos teritorijoje, šiuo metu - tik mažiausiai melioracijos pažeistoje pietinėje Lietuvos dalyje.
Balinis vėžlys gali užaugti iki 30 cm ilgio.
Tačiau užaugti tokio dydžio jiems prireikia nemažai laiko.
Šie vėžliai yra ilgaamžiai - jie gali sulaukti net 100 metų amžiaus.
Baliniai vėžliai išgyveno tik žmogaus veiklos nepaliestuose arba pusiau natūraliuose kraštovaizdžiuose, kuriuose yra gausu pelkių ir kitokių stovinčio vandens telkinių.
Pavasarį, po įmantraus poravimosi ritualo, patelės sudeda nuo 3 iki 20 kiaušinių.
Vėžliukai išsirita rudenį, o kartais net ir žiemoti pasilieka lizde.
Suaugę vėžliai žiemoja įsirausę į dumblą vandens telkinių dugne.
Baliniai vėžliai maitinasi gyvuliniu maistu, kurį kartais pagardina augalais.
Jie ėda žuvis, varles, vandens vabzdžius ir kirminus.
Jie negali pagauti greitai plaukiojančios grobio, todėl vandens telkinyje atlieka sanitarų vaidmenį.
Sausumoje vėžliai praleidžia ne daug laiko, dažniausiai jie kepinasi saulėje ant vandens telkinyje gulinčių rastų ar kupstų.
Ši rūšis yra aptinkama centrinėje ir pietų Europoje, dalyje Azijos ir šiaurės Afrikoje.
Šiaurinėse savo paplitimo teritorijose rūšis yra reiklesnė aplinkos sąlygoms negu ten, kur klimatas yra tinkamesnis.
Lietuvoje baliniai vėžliai nyksta dėl tinkamų buveinių trūkumo - nebeganomi smėlėti šlaitai apauga pušaitėmis, kūdros užauga gluosniais, keliai atskiria vieną buveinę nuo kitos.
Truputį didesnis ir ryškesnis už kitą Lietuvoje gyvenančių driežų rūšį - gyvavedį driežą (Lacerta vivipara).
Vikrusis driežas yra rudas, išmargintas išilginėmis juostomis.
Patinai, poravimosi sezono metu (balandį - gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros.
Vikriojo driežo ilgis (su uodega) gali būti daugiau nei 20cm.
Šie driežiukai gali išgyventi iki 12 metų.
Vikrieji driežai gyvena ten, kur yra užtektinai saulės.
Lietuvoje jie aptinkami ant smėlėtų šlaitų, akmenų krūvų, retuose pušynuose.
Pavasarį patelės sudeda 4-14 kiaušinių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje.
Todėl saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui.
Viena iš mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė negu 3-5 cm ilgio.
Pirštų galuose yra lipnūs diskai, todėl šios varlytės gali laipioti vertikaliu paviršiumi.
Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, tačiau jų spalva gali kisti iki pilkos priklausomai nuo oro sąlygų ir kitų veiksnių, kurie nėra iki galo ištirti.
Balandį ar gegužės pabaigoje, paprastai po stipraus lietaus, medvarlių patinai stipriu balsu ima kviesti pateles.
Tam jie pasirenka augmenija apaugusius, seklių zonų turinčius, vandens telkinius.
Dalis vandens telkinio paviršiaus turi būti įšildoma saulės.
Buožgalviai vandens telkinyje praleidžia apie tris mėnesius.
Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis.
Ji užauga 6 - 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai.
Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose.
Patelės deda 1000 - 30000 kiaušinių.
Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada kai jos sudeda kiaušinius iki tada kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą praeina tik 3 savaitės.
Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse.
Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių.
Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose.
Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui.
Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių.
Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių - kartais šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose.
Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją.
Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje - kalnuotose vietovėse.
Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta.
Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje.
Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta padeda atskirti šią rupūžę nuo kitų rūšių.
Ji užauga iki 7 cm ilgio, minta skruzdėmis bei kitais žeme bėgiojančiais bestuburiais.
Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių.
Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse.
Ši rūšis saugoma Lietuvos Raudonosios knygos 5 kategorijoje.
Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų yra labai stiprus balsas, girdimas net už kelių kilometrų.
Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 - 4000 kiaušinių.
Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose.
Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios.
Šiaurinė nendrinės rupūžės paplitimo riba eina per Estiją.
Viena iš taip vadinamų „žaliųjų“ varlių, kurių Lietuvoje gyvena 3 rūšys.
Šios varlės - mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje.
Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku.
Poravimosi laikotarpiu galima atskirti pagal balsą ir rezonatorių spalvą - mažųjų kūdrinių varlių jie balti, o kitų panašių rūšių (didžiųjų kūdrinių ir ežerinių varlių) pilki.
Yra dar keletas nežymių skirtumų, kuriuos neįgudusiai akiai pastebėti sunku - pavyzdžiui, mažųjų kūdrinių varlių akys yra geltonesnės spalvos nei kitų „žaliųjų“ varlių, taip pat daugiau geltonos spalvos pasitaiko ir viso kūno raštuose.
Šios varlės gyvena ir neršia saulės šildomose, žoline augmenija apaugusiose, neišdžiūstančiose kūdrose.
Atskirti jas vieną nuo kitos taip pat nėra paprasta.
Po neršto šios varlės keliauja į sausumą, jos aptinkamos laukuose, pievose, miškuose.
Apskritai jos aptinkamos vietovėse, ne aukštesnėse nei 100m.v.j.l.
Didžiausias skėčių genties laumžirgis, užauga iki 4 cm ilgio.
Nuo kitų rūšių galima atskirti pagal geltoną dėmę ant pilvelio nugarinės pusės.
Veisiasi nedideliuose, greitai įšylančiuose vandens telkiniuose, šiek tiek apaugusiuose viksvomis ir švendrais.
Lervinė stadija tokiuose vandens telkiniuose vystosi du metus.
Lervos medžioja dieną, todėl plėšrūnams jas lengva pastebėti.
Vandens telkiniuose, kuriuose yra žuvų, šie laumžirgiai neužauga.
Šarvuotosios skėtės aptinkamos didžiojoje centrinėje ir šiaurės Europoje, bei centrinėje ir vakarų Azijoje.
Buveinė skirtingose paplitimo arealo vietovėse būna skirtinga ir variuoja nuo aukštapelkių ežerėlių iki išnaudotuose karjeruose susidariusių vandens telkinių.
Šarvuotosios skėtės saugomos pagal Buveinių Direktyvos II ir IV prieduose bei Lietuvos Raudonosios knygos 4 kategorijoje.
Rūšies gausumas Lietuvoje nėra ištirtas.
Didžioji kūdrinė varlė yra 50-90 mm dydžio, jos viršus ryškiai žalias su juodomis ar rudomis dėmėmis.
Ant nugaros yra trys išilginės šviesiai geltonos juostelės.
Aktyvi dieną ir naktį.
Visą savo gyvenimą praleidžia vandenyje ir priekrančių augmenijoje.
Rajone šių varlių populiacija nelabai gausi.
Paplitusios tolygiai, aptiktos 14 (56 proc.) kvadratų.
Vidutinis gausumas siekia nuo 100 ind./ha (mažesniuose vandens telkiniuose) iki 200 ind./ha (Plinkšių dvaro tvenkiniai, Reivyčių karjeras).
Gyvena prie užželiančių vandens tvenkinių [1][2].
Salamandros - uodeguotųjų varliagyvių šeima.
Kaukazinė salamandra yra reta salamandrų rūšis.
Gyvena kalnų upių pakrantėse.
Ugninė salamandra.
Kūnas 15-25 cm ilgio.
Patelės yra šiek tiek didesnės už patinėlius.
Beuodegių varliagyvių šeima.
Varliagyvių oda laidi dujoms ir vandeniui.
Varlės gali daugintis ir vystis tik vandenyje.
Lervos panašios į žuvytes uodegą juosia pelekas.
Ką tik išsivysčiusi varlė minta smulkiais bestuburiais.
Lietuvoje gyvena viena varlių gentis su penkiomis rūšimis.
Didžioji kūdrinė varlė.
Ši varlė labai panaši į ežerinę.
Mažoji kūdrinė varlė yra pati mažiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių.
Ežerinė varlė pati didžiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių.
Pievinė varlė.
Patelės didesnės už patinėlius, dydis 40-70 mm.
Šiltuose kraštuose gyvena ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms nuodingosios varlės.
Sutemus medžioja smulkius bestuburius.
Patelė padeda 11 17 stambių ikrų.
Po pusantro mėnesio išsirita lervos.
Paplitę Juodosios jūros regiono pietrytinėje dalyje.
Nykstanti rūšis ir yra įtraukta į Rusijos Raudonąją knygą.
Kūnas 15 25 cm ilgio.
Patelės yra šiek tiek didesnės už patinėlius.
Daugumą laiko praleidžia nuošaliose vietose.
Aktyviausios naktį.
Minta smulkiais bestuburiais.