Vienoje nuostabioje tolimoje karalystėje, apie kurią legenda pasakoja, kad jos amžinai žaliuojančiuose soduose saulė niekada nenusileidžianti, nuo neatmenamų laikų iki šių dienų viešpatauja karalienė Fantazija. Jau daug amžių ji dosnia ranka dalijo savo valdiniams visokias malones, buvo mylima ir garbinama visų, kas ją pažinojo. Bet karalienė buvo pernelyg geros širdies, kad visas malones skirtų vien savajai šaliai; ji pati, švytėdama karališku amžinos jaunystės grožiu, kadaise nužengė į žemę, nes buvo girdėjusi, kad ten gyvenantys žmonės visuomet nusiminę ir rimti, - tik dirba pluša ir iš vargų neišbrenda. Ir savo vaikus, tokius pat gražius ir mielus kaip motina, karalienė išsiuntė žmonėms laimės nešti.
Pasakos nuotykiai žemėje
Kartą Pasaka, vyriausioji karalienės duktė, sugrįžo iš žemės. - Kas tau, dukrele? - klausia jos karalienė. - Kodėl iš kelionės grįžai tokia nuliūdusi ir prislėgta? Kas nutiko? - Sakyk viską atvirai, dukrele, - prašė gražioji karalienė. - Gerai, jei taip prašai, pasakysiu, - tarė Pasaka. - Tad klausyk.
- Patikėk manim, širdies neapgausi, - atsakė Pasaka, - jie manęs nebemyli. - Matai, žmonės visur pristatė gudrių sargų, kurie visus, kas ateina iš tavo, o karaliene Fantazija, karalystės, įdėmiai apžiūrinėja ir tikrina. Jeigu pasirodo kas nors, kas jiems nepatinka, jie pakelia baisų triukšmą ir ateivį nužudo arba taip apšmeižia žmonėms, aklai jų žodžiais tikintiems, kad toks jau niekada neberas nei meilės, nei lašelio pasitikėjimo. O! Kaip gerai mano broliams Sapnams! - Tavo broliai - vėjavaikiai, - tarė karalienė, - ir tau, mano mieloji, nėra ko jiems pavydėti.
- Bet kodėl jie keršija man, tikrai tavo dukteriai? - pravirko Pasaka. - O! Kad tu žinotum, kaip jie elgėsi su manim! - Ką tu sakai! Nebeįleis mano dukters? - sušuko karalienė, paraudusi iš pykčio. - Mada? Negali būti! - sušuko Pasaka. - O ne, aš pažįstu tą veidmainę, - atsakė karalienė. - Oi, motute! - Jeigu suaugę žmonės, Mados apdumti, tave paniekins, tuomet eik pas vaikus - juos iš tikrųjų aš labiausiai myliu, jiems aš per tavo brolius Sapnus siunčiu gražiausius regėjimus, net pati dažnai nusileidžiu pas juos, glaudžiu prie širdies, bučiuoju, žaidžiu su jais; jie mane irgi gerai pažįsta, nors mano vardo nežino; ne kartą mačiau, kaip jie naktimis šypsosi, žiūrėdami į mano žvaigždeles, o rytais, kai mano balti lyg avys debesėliai dangumi slenka, iš džiaugsmo rankutėmis ploja.
- O, gerieji vaikučiai! - sušuko susijaudinusi Pasaka. - Sutinku, tebūnie taip! - Taip, mieloji dukrele, - tarė karalienė, - keliauk pas juos! - Knygos, mamyte? Oi! Karalienė davė ženklą, ir tarnaitės atnešė puošnius knygos drabužius. - Eik, aš laiminu tave! Šitaip kalbėjo karalienė Fantazija. Ir Pasaka nusileido žemėn.
- Stot! - sušuko žemas gergždžiantis balsas. - Sargyba, šen! Pasakos kūnas pagaugais nuėjo, kai ji išgirdo šitą komandą. - Pasaka! - sušuko sargai ir ėmė visa gerkle kvatotis. - Pasaka! Manėm, kad koks stebuklas pasirodė! - Mat kaip?! Ji nori prakišti tave kontrabanda?! Neišdegs! Marš iš čia, kad nė kvapo neliktų! - Ar dar maža tokių valkatų bastosi po mūsų kraštą? - suriko vienas sargas.
Pasaka ištiesė ranką ir pradėjo pirštu ore rašyti kažkokius ženklus. Pasaka taip nuoširdžiai rodė tuos paveikslus, kad net nepastebėjo, kaip vartų sargai vienas po kito sumigo. - Pažiūrėk, geroji Pasaka, - tarė jis, rodydamas į miegančiuosius, - jiems tavo spalvingi paveikslai nereikalingi; smuk greičiau pro vartus, jie net nesusapnuos, kad tu esi šitoj šaly, galėsi ramiai nepastebima keliauti, kur nori. Pirma nuvesiu tave pas savo vaikus, duosiu namie tau ramų, jaukų kampelį, galėsi gyventi sau į sveikatą; ir tada kas kartą, kai mano sūnūs ir dukterys bus gerai išmokę pamokas, jie galės su draugais ateiti pas tave ir pasiklausyti tavo pasakojimų.
Gerasis žmogus maloniai linktelėjo galva ir padėjo jai perlipti per miegančių sargybinių kojas.
Selimo Barucho istorija
Vieną kartą dykuma traukė didelis karavanas. Beribėje bekraštėje lygumoje, kur vien tik smėlynai ir dangus tematyti, jau iš tolo girdėjosi, kaip tarška mediniai kupranugarių varpeliai, ir skamba sidabriniai arklių žvanguliai; tirštas dulkių debesis, kuris slinko priešakyje, rodė, kad karavanas artėja; o kai vėjo gūsis debesį išsklaidydavo, akys imdavo raibti nuo blizgančių ginklų ir skaisčiai margų drabužių. Tokį karavaną pamatė raitelis, kuris šuoliavo iš šono jo link.
Jojo jis ant gražaus arabų veislės žirgo, apdengto tigro kailiu; prie ryškiai raudonų kamanų kabėjo apvalūs sidabro žvanguliai, o žirgo galvą puošė nuostabios stručio plunksnos. Raitelis atrodė didingai, jo drabužiai puikiai derėjo prie dabnios žirgo išvaizdos; galvą dengė baltas gausiai auksu siuvinėtas turbanas; kaftanas ir plačios kelnės tvieskė skaisčiu raudoniu, prie juosmens tabalavo lenktas kalavijas su brangakmeniais nusagstyta rankena. Turbaną jis buvo užsimaukšlinęs ant kaktos, iš po vešlių antakių žybčiojančios tamsios akys, ilga barzda ir kumpa nosis - visa tai rodė jį esant drąsaus, laukinio gymio.
Kai raitelis buvo maždaug per penkiasdešimt žingsnių nuo priešakinio būrio, spūstelėjo pentinais savo žirgą ir kaipmat atsidūrė jo priekyje. - Ką jūs darote? - sušuko raitelis, pamatęs į save įremtus ginklus. - Kas karavano savininkas? Nepažįstamasis nieko daugiau nebesakė, pasisiekė ilgą pypkę, kuri kadaravo pririšta prie balno, užsidegė ir, godžiai traukdamas dūmą, toliau jojo greta sargybos viršininko. Šis nežinojo, kaip elgtis su nepažįstamuoju; tiesiai klausti jo vardo nedrįso, o į mėginimus kaip nors užmegzti kalbą tokiais žodžiais kaip: „Jūs rūkote labai gerą tabaką“ arba „Jūsų arklio puiki žinginė“, jis atsakinėjo trumpai: „Taip, taip!“
Pagaliau prijojo vietą, kur buvo numatyta sustoti pietų atokvėpio. Viršininkas išstatė sargybą, o pats drauge su nepažįstamuoju ėmė laukti karavano. Pro šalį praslinko trys dešimtys sunkiomis naštomis apkrautų kupranugarių, lydimų ginkluotų varovų. Po jų pasirodė penki ant gražių žirgų jojantys pirkliai, karavano savininkai. Bemaž visi buvo žmonės pagyvenę, rimti ir solidūs; tik vienas atrodė gerokai jaunesnis, tad linksmesnis ir guvesnis už kitus. Kaipmat buvo pastatytos palapinės, o kupranugariai ir arkliai sustatyti aplinkui ratu. Viduryje išdygo mėlyno šilko palapinė - didžiausia iš visų. Į ją sargybos viršininkas ir nuvedė nepažįstamą atvykėlį. - Ką čia tokį mums atvedi? - Vadinuosi Selimas Baruchas ir esu iš Bagdado; keliaujantį į Meką, mane užpuolė plėšikų gauja ir paėmė į nelaisvę, bet prieš tris dienas pavyko slapta ištrūkti iš jų nagų. Per didžiojo Pranašo malonę iš tolo išgirdau jūsų karavano skambalus ir taip atsidūriau čionai. Leiskite man keliauti drauge su jumis! - Selimai Baruchai, - tarė jis, - sveikas atvykęs į mūsų pastogę!
Selimas Baruchas atsisėdo prie pirklių, valgė ir gėrė su visais. Po pietų vergai nukraustė indus ir atnešė ilgas pypkes bei turkiško šerbeto. - Jau trečia diena, - kalbėjo jis, - mes sėdime ant žirgų ir prie stalo, net nemėgindami kaip nors sutrumpinti laiką. Man klaikiai nusibodo, nes pavalgęs esu įpratęs žiūrėti šokėjų arba klausytis dainų ir muzikos. - Jei galima, aš turėčiau tokį pasiūlymą: man atrodo, kad kiekvienąkart, kai sustojame poilsio, vienas iš mūsų galėtų kitiems ką nors papasakoti. - Labai malonu, kad mano patarimas jums patinka, - tarė Selimas.
Patenkinti pirkliai pasislinko arčiau vienas kito, o svečią pasodino į vidurį. Vergai vėl pripildė taures, prikimšo savo ponams pypkes šviežio tabako ir atnešė žaižaruojančių anglių joms uždegti.
Kalifo Chasido istorija
Vieną gražų vasaros popietį Bagdado kalifas Chasidas sėdėjo, patogiai įsitaisęs ant sofos; prieš tai buvo šiek kiek nusnūdęs pokaičio, nes lauke kepino saulė, ir dabar, kai numigo, atrodė gan žvalus. Jis rūkė ilgą raudonmedžio pypkę, gurkšnojo kavą, kurios vis įpildavo vergas, ir protarpiais, kai būdavo labai gardu, patenkintas braukdavo ranka per barzdą. Žodžiu, kalifas jautėsi kuo puikiausiai. Šį popietį jis taip pat atėjo, tik šiuosyk, ne taip kaip visuomet, atrodė kažko labai susirūpinęs.
Kalifas, jau seniai norėjęs kuo nors nudžiuginti savo didįjį vizirį, nusiuntė juodaodį vergą, kad atvestų prekiją. Vergas kaipmat jį pristatė. Šis buvo mažas, drūtas žmogelis, tamsiai rudo veido ir apdriskusiais drabužiais. Turėjo jis skrynelę, kupiną visokiausių prekių: perlų ir žiedų, brangakmeniais išpuoštų pistoletų, taurių ir šukų. Kalifas su viziriu viską atidžiai apžiūrėjo ir išvartė; galiausiai sau ir Manzorui nupirko puikius pistoletus, o vizirio pačiai - šukas. Kai prekijas jau buvo beužvožiąs skrynelės dangtį, kalifas pastebėjo joje nedidelį stalčiuką ir paklausė, ar nėra ten dar kokių nors daiktų. - Tuos du daiktu esu kadaise gavęs iš vieno pirklio, kuris juos rado pamestus Mekos gatvėje, - paaiškino prekijas.
Kalifas, kuris didžiavosi turėdamas savo bibliotekoje senų rankraščių, nors ir nemokėjo jų perskaityti, nupirko ir tą popierių, ir dėžutę, o prekijui liepė eiti. - Selimai, - kreipėsi į jį kalifas, - sako, tu esi labai mokytas; žvilgtelėk į šitą raštą, ar negalėtum jo perskaityti? Selimas pradėjo versti: „Žmogau, tu, kuris šitai rasi, dėkok Alachui už malonę! Kas pauostys miltelių iš šitos dėžutės ir pasakys: „Mutabor“, galės pasiversti bet kokiu gyvūnu ir suprasti gyvūnų kalbą. O kai vėl panorėsi į žmogų atvirsti, turėsi atsigręžti į rytus, tris kartus nusilenkti ir ištarti tą patį žodį.
Kai Selimas Mokytasis baigė skaityti, kalifas buvo be galo patenkintas. Jis įsakė Selimui prisiekti, kad niekam neišduos paslapties, padovanojo jam puikius drabužius ir liepė eiti. - Čia tai bent pirkinėlis, Manzorai! Bus labai smagu pasiversti gyvūnu. Kitos dienos rytą, vos spėjus kalifui papusryčiauti ir apsitaisyti drabužiais, atėjo, kaip buvo liepta, didysis viziris, pasirengęs lydėti kalifą pasivaikščioti. Užsikišęs dėžutę su stebuklingais milteliais už perjuostės ir įsakęs palydai likti namie, kalifas ir didysis viziris išėjo vaikščioti vienu du.
Iš pradžių jie pėdino didžiuliais kalifo sodais, veltui dairydamiesi, ar nepamatys kokio nors gyvo padaro, kad išbandytų savo stebuklą. Kalifas pritarė vizirio siūlymui, ir abu pasuko kūdros link. Priėję arčiau pamatė gandrą, kuris išdidžiai stypčiojo ilgomis kojomis ten ir atgal, ieškodamas varlių ir retsykiais kažką pats sau snapu tarškindamas. - Galvą guldau, maloningasis valdove, - tarė didysis viziris, - šiodu ilgakojai, matyt, pasišnekės neblogai. - Gerai sugalvota! - atsakė kalifas. - Bet pirma reikia dar kartą pasitikrinti, kaip vėl atsiversti į žmogų. Taigi! Tris kartus nusilenkti į rytus ir ištarti žodį „mutabor“ - ir aš vėl kalifas, o tu - viziris.
Kol kalifas šitaip kalbėjo, antrasis gandras jau sklendė viršum galvų ir iš lėto leidosi ant žemės. - Jūsų toks puikus snapas, pone didysis viziri, - prašneko nustebęs kalifas. - Nuolankiausiai dėkoju, - atsakė nusilenkdamas didysis viziris, - bet drįstu pasakyti, kad jūsų didenybė, pavirtęs gandru, atrodote bemaž dar puikiau nei būdamas kalifas. Tuo metu antrasis gandras jau buvo spėjęs nutūpti; jis pasivalė snapu kojas, susitvarkė plunksnas ir nustypino prie pirmojo gandro.
- Labai dėkoju, mielas Tarkšly! Užkandau šiek tiek pusryčių. - Labai dėkui, neturiu šiandien apetito. Visai kitu reikalu atskridau į pievą. Ir jaunoji gandrienė, įstabiai judindama kūną, nužingsniavo lauku. Kalifas ir Manzoras žiūrėjo į ją akis įbedę. O kai ji, nutaisiusi grakščią pozą, atsistojo ant vienos kojos ir žavingai suplasnojo sparnais, abu nebegalėjo ištverti nesijuokę; iš jų snapų pratrūko nesulaikomas kvatojimas.
- Tai bent gražumėlis, - sušuko jis, - už jokius pinigus tokio nepamatysi! Tik dabar didžiajam viziriui šovė į galvą, kad juoktis pasivertus buvo uždrausta. - Po galais, o Meka ir Medina! Būtų menkas juokas, jei turėčiau gandru likti! Prisimink tą kvailą žodį. Atsigręžę į rytus, jie linksėjo be perstojo, net snapai žemę lietė. Tačiau - o varge! - burtažodis niekaip neatėjo į galvą. Nusiminę klaidžiojo užburtieji gandrai po laukus, nežinodami, ką daryti, į tokią nelaimę patekus. Taip jie klajojo keletą dienų, misdami varganais laukiniais vaisiais, kurių savo ilgais snapais neįstengė gerai sukramtyti. Driežai ir varlės jiems, beje, apetito nekėlė; tokiais skanėstais bijojo sugadinti skrandžius.
Pirmomis dienomis gatvėse pastebėjo didelį nerimą ir liūdesį. - Ar supranti dabar, didysis viziri, kodėl esu užkerėtas? Šitas Mizra yra mano mirtino priešo, garsaus burtininko Kašnuro, sūnus, kurio tėvas rūstybės valandą prisiekė man atkeršyti. Bet aš neprarandu vilties. - O viešpatie, - po poros valandų ėmė aimanuoti didysis viziris, - tebus man atleista, bet aš ilgai taip netversiu; jūs skrendate per greitai! Chasidas paklaũsė tarno patarimo; ir kadangi išsyk išvydo slėnyje griuvėsius, kurie, atrodė, tiks pastogei, tai abu tenai ir nuskrido. Toje vietoje, kur jie apsistojo, kadaise, matyt, būta pilies.
Iš griuvėsių kyšojo puikios kolonos, o keletas neblogai išlikusių kambarių rodė buvus tuos namus tikrai ištaigingus. - Viešpatie ir valdove, - tarė jis pašnibždomis, - suprantu, kad didžiajam viziriui, o juo labiau gandrui, būtų gėda bijoti vaiduoklių! Kalifas irgi sustojo ir aiškių aiškiausiai išgirdo, kaip kažkas tyliai verkia; tai buvo panašu veikiau į žmogaus negu į gyvūno aimaną. Smalsumo pagautas, jis jau buvo bestypinąs į tą pusę, iš kur sklido dejonės, bet viziris čiupo jį snapu už sparno ir ėmė maldauti nesišaukti naujų nežinomų pavojų. Deja! Kalifas, kurio ir gandro krūtinėje plakė narsi širdis, ištrūko jėga, net praradęs keletą plunksnų, ir skubiai nukėblino tamsiu koridoriumi. Netrukus pamatė praviras duris, pro kurias aiškiai girdėjo gailų dejavimą. Jis stumtelėjo duris snapu ir nustebęs sustojo ant slenksčio.
Luzos, paverstos pelėda, istorija
Apgriuvusiame kambaryje, į kurį tik pro nedidelį grotuotą langelį skverbėsi blanki šviesa, pamatė ant grindų tupinčią naktinę pelėdą. Ašaros kaip pupos riedėjo iš jos didelių apskritų akių, o iš lenkto snapo sklido kimi dejonė. Bet, pamačiusi kalifą ir jo vizirį, kuris taip pat atslinko iš paskos, ji pradėjo džiaugsmingai ūbauti. - Prašom, prašom, ponai gandrai! - Pelėda! Iš tavo žodžių supratau, kad ir tave bus ištikusi panaši nelaimė kaip ir mus. Bet, deja! Tu be reikalo tikiesi, kad galėsim tave išvaduoti.
- Paklausyk ir mano istorijos, pamatysi, kad ir aš esu tokia pat nelaiminga kaip ir tu. Mano tėvas yra Indijos valdovas, o aš - jo vienturtė vargšė duktė Luza. Tas pats burtininkas Kašnuras, kuris pavertė jus gandrais, įstūmė ir mane į nelaimę. Kartą jis atvyko pas mano tėvą ir ėmė piršti man į vyrus savo sūnų Mizrą. Bet mano tėvas, žmogus karšto būdo, įsakė jį nudardinti laiptais žemyn. Tada šis bjaurybė įsigudrino prisigretinti prie manęs kitaip: kai vieną kartą, vaikščiodama sode, ištroškusi panorau atsigerti ko nors gaivaus, jis, persirengęs vergu, padavė man gėrimą, kuris pavertė mane šita klaikia baidykle. Nualpusią iš baimės, jis atgabeno mane čionai ir siaubingu balsu suriko į ausį: „Čia tu tūnosi, šmėkla, net gyvūnų neapkenčiama, kol akis užmerksi arba tol, kol tave, tokią šlykštynę, kas nors gera valia sutiks vesti. Taip aš keršiju tau ir tavo tėvui už puikybę...