Varnų gaudymas Kuršių nerijoje - itin specifinis užsiėmimas, kurį rekonstruoti nėra taip paprasta, tačiau pasiremiant įvairiais literatūros šaltiniais įmanoma. Sykiu varnagaudystė Kuršių nerijoje atskleidžia unikalių istorijų, žmonių buities subtilybių.
Artimosios migrantės
Pirmiausia reikėtų akcentuoti, kad kopininkai gaudė ne vietines, o praskrendančias pilkąsias varnas (lot. Corvus cornix), kurių nederėtų painioti su kita varninių sparnuočių rūšimi - kovarniais (lot. Corvus frugilegus). Dabar gali atrodyti net keista, kad varnos apskritai kur nors migruoja, nes ypač miestuose jos gyvena kiaurus metus.
Kuršių nerijos nacionalinio parko ornitologas Modestas Bružas atskleidė, kad toks įspūdis - klaidingas. „Pilkosios varnos tebėra artimosios migrantės. Rudenį nuo Parnidžio kopos mes stebime išties nemenkus jų būrius: šie paukščiai skrenda į pietus ir ilsisi, maitinasi kopose net iki šimto individų vienoje vietoje.
Tačiau dabar šie paukščiai migruoja daug pasyviau, kadangi nebėra šaltų žiemų, miestuose - pilna maisto konteineriuose. Prieš šimtmetį ir seniau situacija buvo kitokia: šaltos žiemos, maisto trūkumas, todėl varnos skrisdavo Kuršių nerija didžiuliais būriais į pietus“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo biologas.
Įdomu dar ir tai, jog kuršininkai gaudė varnas tik rudeninių migracijų metu, tačiau paukščiai migruoja ir pavasarį. Paaiškinimas būtų paprastas: rudenį gamtoje yra pilna gėrybių, maisto, todėl sparnuočiai skrenda dideliais būriais, kartu maitinasi. Taip elgiasi ir pilkosios varnos.
O pavasarį maisto nėra, tad skristi didžiuliais būriais ir jo nerasti - rizikinga. Paukščiai išsisklaido mažesniais būreliais, pasiskirsto ir skrenda skirtingais keliais. Taigi, norint pagauti daug varnų reikia, kad jos skristų didžiuliais būriais, o taip būna rudenį“, - teigė M.Bružas.
Iš tarpukario spaudos galima sužinoti, jog vietiniai gerai žinojo laiką, kada prasideda varnų migracijos pikas. „Kai kurie žvejai jau išpirko gaudymo vietas ir stato palapines. Kai oras šiek tiek atvės, prasidės pats gaudymo įkarštis“, - rašoma 1937 m. spalio 28 d. laikraštyje „Vakarai“.
Gaudymo menas
Varnas Kuršių nerijoje gaudydavo vakarais, kelios valandos prieš saulėlydį ir blogu oru, vėjuotomis dienomis, nes tada paukščiai lekia pažeme. Koks buvo varnų gaudymo procesas?
Pirmiausia reikėdavo užsiauginti namie iš lizdų paimtus varniukus: suaugusius paukščius naudodavo kaip masalą. Kopose varnų gaudytojas pririšdavo pilkąsias viliokes prie kuoliukų. Šios karksėdamos priviliodavo gentaines.
Virš viliokių iš viršaus paspęsdavo tinklą, o jo patraukiamąją virvelę nusitiesdavo į slėptuvę: būdą arba iš spygliuočių medžių šakų suręstą palapinę. Patraukus virvę, tinklas užkrisdavo ant migrančių ir taip per dieną pavykdavo sumedžioti iki 100 varnų. 1927 metais vienas senolis pasiekė dienos rekordą: sugavo net 167 varnas.
Skamba kraupiai, tačiau jas nugalabydavo vietoje ir tai darydavo... dantimis. Paukščiams vietoje perkąsdavo pakaušius (ne kaklus). Varnakandis sakydavo: „Krahen sanfter Tod“ (liet. lengva varnų mirtis), mat auka nugaišdavo akimirksniu be jokių kančių.
1869 m. Kuršių nerijoje lankęsis žurnalistas Ludwigas Passargė pridūrė, jog ne visur ir ne visada tas galvas dantimis krimtę: Šarkuvoje (dab. Lesnojus Kaliningrado srityje; siauriausia vieta, tad ten varnų pagaudavę daugiausiai) naudojo specialias žnyples arba tiesiog aštrų peilį. Kadangi tikėta, jog šie paukščiai platina ligas, esą privaloma būdavo išlenkti degtinės. Nidiškiai patikslins, jog ne bet kokios, o gintaro trauktinės (stipraus alkoholio, kuriame bent tris mėnesius laikomi smulkūs jūros gintariukai).
1983 m. išleistoje knygoje apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą (vok. „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“) Richardas Pietschas rašė, jog varnų gaudymu nerijoje dažniausiai užsiimdavo seni žvejai, kurie nebegalėjo verstis žvejyba. Taip pat dar netinkami darbui vaikai.
Rašoma, jog dar rugsėjo pradžioje, prieš paukščių migraciją, „varnakandžiai“ eidavo pas girininką ir sumokėdavo mokestį už gaudymo vietą miške arba prieškopėje. „Buvo ir blogų, ir gerų varnų gaudymo vietų. Tokiomis vietomis ypač domėjosi vaikėzai. Jie stengdavosi paversti jas netinkamas gaudyti, pripildami jose žibalo, kurio smarvės varnos negali pakęsti. Kurį laiką jos toje vietoje nebesirinkdavo.
Senas varnų gaudytojas vis tiek eidavo į tokią vietą ir užbėręs švaraus smėlio pašalindavo smarvę. O tas išdaigininkas nesidžiaugdavo, jei būdavo pagaunamas“, - cituojamas R.Pietschas.
Kopų vištelės
Varnas sūdydavo statinėse ir maitindavosi visą žiemą. Taip paįvairindavo savo skurdų mitybos racioną, tad ne iš gurmaniškų paskatų pilkąsias gaudė. Varnų mėsa marinuota, sūdyta, rūkyta, kepta ir troškinta savo sultyse, gardinta grietine. Iškeptos, išvirtos, troškintos varnos esą buvusios „pašėlusiai gardu“.
Kuršių nerijos gyventojai dažniau nei žemyne sirgdavo tuberkulioze, kurios plitimas tiesiogiai susijęs su skurdu ir prasta mityba. Kopininkams labai stigo daržovių ir pieno produktų. Tai - tik keletas priežasčių, kodėl tokia svarbi ir paplitusi buvo varnagaudystė. Beje, kuršininkai žuvies maistą paįvairindavo kirų, žuvėdrų, gulbių, ančių kiaušiniais.
Užtat Mėmelyje ir Karaliaučiuje kopininkų parduotos varnos būdavo vertinamos visiškai kitaip. Turtingi, išlepę miestiečiai nė nežinodami kirto varnieną ir mokėjo didžiulius pinigus už ją restoranuose. Nes patiekdavo kaip „nerijos balandžius“, o Mėmelyje tiesiog vadino „bulundėliais“.
Apsukrūs verslininkai marinuodavo varnieną ir tiekdavo gurmanams kaip žąsieną (ši mėsa buvo brangi). Patiekdavo ir virtą, ir troškintą grietinėlėje su raugintais kopūstais, spirgučiais, virtomis bulvėmis, žirniais. Ne tik varnieną pardavinėjo kuršininkai, bet ir varnų plunksnas.
Kai kuriuose Kuršių nerijos viešbučiuose lovos buvusios paklojamos varnų plunksnų (veikiausiai krūtinės ir nugaros) prikimštomis duknomis (patalais). Pačius kopininkus žemyninės dalies gyventojai neretai pašiepdavo, pravardžiuodami „pukiu skrandei“: mažų žuvelių pūgžlių (pūkių) skrandžiais, nuolat neprivalgę kopininkai, šveisdavę net varnas… O vokiečiai kopininkus buvo praminę varnakandžiais („Krajebieter“, „Krähenbeisser“).
Ne vien Kuršių nerijos žvejai gaudė ir valgė varnas. Yra žinių, kad tą patį darė ir Bornholmo salos gyventojai Danijoje, varnieną pagal skonį lygindami su viščiukais. Šie patiekalai buvo žinomi ir Rygos įlankos lyviams, Pomeranijos (dabartinė Lenkija) kašubams.
Apie varnų medžioklę poemoje „Metai“ („Žiemos rūpesčiai“, Dočio kalba) užsimena ir lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis: „Kas jums rūp, - tare jis, - jūs provninkai maloningi, / Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, / Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?“
Reikėtų pastebėti, kad varnų gaudymas XX a. pirmojoje pusėje, kai nerijoje jau klestėjo kurortai, susijęs labiau su tradicija ir savotiškais viešaisiais ryšiais, nes varnų gaudytojai buvo labai geidžiamas fotografų, atvirukų leidėjų siužetas. Daugiausiai tokių vaizdų padarė Karaliaučiaus fotografas ir leidėjas Fritzas Krauskopfas. Tiesa, tie vaizdai - neretai surežisuoti: matomai ne už dyką įamžinti pozuojantys berniukai. Jie imituoja varnų galvų kandimą, tačiau akylesnis žmogus pastebės, kad galabijamos yra ne pagautos varnos, o viliokės, mat prie jų kojų kadaruoja virvutės su kuoliukais. Viliokių, suprantama, niekas nežudė, nes jos „dirbo“ gaudant migrantes.
Dabar varnų Kuršių nerijoje niekas nebegaudo ir nebevalgo.
Kormoranų populiacijos mažinimo klausimas
Neseniai Aplinkos apsaugos ministerija paskelbė planus, jog bus smarkiai mažinama kormoranų populiacija. Garsiau prakalbo ir Neringos atstovai, besipiktinantys Juodkrantę siaubiančiais sparnuočiais. Buvo nuspręsta ne tik mažinti šių paukščių populiaciją, bet dar ir sukurti filmą, "demaskuosiantį" šiuos sparnuočius. Tačiau paukščių mažinimo planams pasipriešino Lietuvos ornitologai, kurie netiki nė vienu kormoranams mestu kaltinimu.
Kaltinimų gausu, o kokia tiesa?
Aš visiškai palaikau planus mūsų apylinkėse mažinti šių paukščių populiaciją. Abejoju, ar mes norime laukti, kol Juodkrantėje ir kitose apylinkėse nebeliks nė vieno medžio, o vandenyse - žuvies. Privalome stebėti ir saugoti gamtą.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad kormoranai nėra lietuviški paukščiai, jie - atėjūnai, kuriems tiesiog tiko mūsų krašto sąlygos. Esu tikras, kad neturėtume su tuo taikstytis. Gamtosaugininkai kaltina ir nesupranta, kaip galima kovoti tokiais nehumaniškais būdais, kaip medžioklė.
Prancūzijoje taip pat buvo bandoma ieškoti kitokio būdo, tačiau nepavyko. Ilgai laukus teko sumedžioti maždaug 50 tūkst. šių paukščių. Ar galėtume pasakyti, kad prancūzai yra mažiau humaniški už mus? Tiesa yra tokia, kad šie paukščiai niokoja mišką.
Esu linkęs išsaugoti mūsų vandenų žuvingumą ir vietų miškingumą, o ne parazituojančius sparnuočius. Negrįžtama žala jau padaryta - šimtametė sengirė sunaikinta, jos nebeprikelsime. Ar verta laukti toliau? Sunaikinę tokį svarbų objektą šie paukščiai nesustoja, dabar jie gyvena kitose trijose vietose, Preiloje, Pervalkoje ir miške nuo Juodkrantės iki Klaipėdos.
Jeigu tektų plaukti iš pamario pusės, pamatytumėte, kad visas miškas jau yra baltas. Tai, ką mes galime pamatyti, nėra viskas, ką šie paukščiai "pridirba", nematome didžiulės jų padarytos žalos po vandeniu. Mokslininkai yra suskaičiavę, kad kormoranai kasmet pagauna 300-400 t žuvų.
Žvejai sugauna kur kas mažiau, be to, kormoranų sugautos žuvys yra dar jaunos, neužaugusios. Šie paukščiai smarkiai eikvoja žuvų išteklius Kuršių mariose. Sengirėje būtų kur kas geriau įrengti laipynių parką vaikams, o ne leisti paukščiams ją galutinai suniokoti. Laipynių parkas nepadarytų jokios žalos medžiams, nes visi tvirtinimai yra sumontuojami saugiai. Tačiau Saugomų teritorijų tarnyba neleidžia to padaryti.
Niekaip negaliu suprasti ir pateisinti tų, kurie nusprendė naikinti kormoranus Juodkrantėje. Visi jiems metami kaltinimai, esą šie sparnuočiai niokoja girias, gena lauk kitus paukščius, eikvoja žuvų išteklius arba, kad kormoranas nėra lietuviškas paukštis - laužti iš piršto ir absoliučiai nemotyvuoti.
Lietuvoje peri tik 5 tūkst. kormoranų porų, gandrų - 20 tūkst. porų, o žmonių gyvena tik 3 mln. Išvardytų paukščių populiacija ne didėja, o mažėja. Jeigu dabar pradėsime juos dar ir naikinti... Kodėl niekas nepasidomi, kiek žmonės iškerta, sudegina ar kitaip suniokoja girių ir sengirių? Nustebtume pamatę skaičius. Kormoranai per dvidešimt metų pasiglemžė tik 10 hektarų, o žmogus per tiek laiko šimtus tūkstančių hektarų sunaikino.
Lygiai tokia pati situacija yra ir su žuvimis. Kartais panašu, kad šiais paukščiais tik prisidengiama. Nesunku pastebėti ir žiniasklaidoje šimtais skaičiuojamus žvejus brakonierius bei jų sugautų žuvų kilogramus. Tokių net nesinori vadinti žvejais, tai veikiau nelegalūs žuvų gaudytojai. Didžiulę žalą daro ir pramoninė žvejyba tinklais.
Nesu kategoriškas, sutinku, kad būtų galima šiek tiek sumažinti kormoranų populiaciją tose vietose, kur yra žuvininkystės tvenkiniai, kur kormoranai gali kenkti tikriems verslininkams. Tokiose vietose, manau, niekas neprieštarautų ir šaudymui.
Tačiau dabar planuojama šiuos paukščius šaudyti jų kolonijose. To daryti griežtai negalima. Nereikėtų pamiršti, kad tose pačiose kolonijose peri ir kiti paukščiai. Naikindami nežinia kuo nusikaltusius kormoranus galime išnaikinti ir pilkąjį garnį ar į Raudonąją knygą įrašytą ulduką.
Neseniai buvo sugalvotas naujas kaltinimas - esą kormoranai nėra lietuviški paukščiai, o atėjūnai. Kormoranai, kaip ir gandrai, yra grynai lietuviški paukščiai. Taip kaltinant kormoranus, nėra įsigilinama į tikrąją situaciją. Nuo seno kormoranai gyveno Lietuvoje, tik XX a. pabaigoje jie buvo išnykę, ir populiacija atsikūrė 1985 m., o Juodkrantėje pirmosios poros yra pastebėtos 1991 m. Būtent mūsų apylinkėse populiacija didėjo labai laipsniškai, o šiuo metu jau kurį laiką pastebima, kad populiacija nedidėja.