Prieš ketverius metus susikūrusios Lietuvos sunkiųjų arklių veislės išsaugojimo asociacijos (LSAVIA) nariai rinkosi į Tarvydų kaimo turizmo sodybą Jomantuose, kur vyko asociacijos susirinkimas.
A. Taroza pasidžiaugė, kad per praėjusius metus į asociaciją įstojo dar 7 tikrų lietuviškų arklių auginimo entuziastai. Iš viso Lietuvos sunkiųjų veislės arklių veisimo programoje dalyvauja 79 veisėjai. Didėja ir programoje dalyvaujančių ūkinių arklių banda. Joje jau yra 518 kumelių ir 247 eržilai.
LSAVIA buria ir stambiųjų žemaitukų veislės arklių augintojus. Šių arklių veisimo programoje dalyvauja 7 nariai.
Savaitgalį į Jomantus atvažiavo ne tik LSAVIA atstovai. Net tris eržilus į Jomantus vertinti atsivežė ūkininkas Tadas Laurinavičius iš Plungės r.
„Arklius auginu jau ne vieną dešimtmetį. Tikiuosi, kad visiems atsivežtiesiems bus suteikta licencija, kuri leis su mano augintiniais kergti veislines kumelaites. Galbūt su kuo nors sukirsime rankomis ir pasirašysime sutartį dėl pardavimo. Štai šalia maniškio eržilo licencijuoti atvežtas eržilas, kurio tėvas kilęs iš mano bandos“, - smagiai nusiteikęs kalbėjo T. Laurinavičius.
„Po žmonos mirties buvau visą bandą išpardavęs. Tačiau po kelerių metų, kai atlėgo netektis, vėl pradėjau auginti arklius.“ Andrius Austys - jaunesnės kartos ūkininkas iš Telšių r.
„Maniškis kilęs iš Tarozų ūkio. Pažiūrėkit, dauguma yra sarti, o maniškis - bėras“, - didžiavosi A. Austys.
Tarozų arklių ūkius vienija Algirdo ir jo dukros bei sūnaus banda, kurioje yra per 120 arklių, visi jie - Lietuvos sunkieji. Licencijavimui A. Taroza atsivežė vieną geriausių savo augintinių.
„Nuo vaikystės jaučiu šiems gyvuliams pagarbą, matyt, ir vaikams tai persidavė. Dar prieš keletą metų šis verslas buvo gana pelningas, o dabar belieka džiaugtis, jog dar nėra nuostolingas.“
Nors ir nedaug eržilų buvo pristatyta komisijai, visgi licencijavimo procedūra užtruko. Dar iš vakaro eržilai išmaudomi, kad nesijaustų prakaito kvapo. Su komisija gyvuliai turi elgtis pagarbiai, nesiblaškyti, ramiai reaguoti į naują, nepažįstamą aplinką.
„Paradui“ sustatyti arkliai keliose vietose yra išmatuojami, vertinamas įmitimas, išsivystymas, kaulingumas, pėdos plotis, aukštis, laikysena.
„Be abejo, komisija pagal įvarius parametrus nustatys geriausiai veislę atitinkantį eržilą. Kažkuris iš jų surinks mažiausiai balų. Tačiau jei jis atitiks vertinimo kriterijus, licenciją gaus. O tai reiškia, kad eržilas nėra blogas, tik surinko mažiau balų, - paaiškino E. Jeninas. Jis prisipažino, kad ir pats sodyboje šiuo metu laiko per dešimt arklių.
„Tik maniškiai daugiausia seni, kai kurie ir ligų kamuojami ar iš prastai juos prižiūrėjusių šeimininkų paimti.
UAB „Lietuvos žirgynas“ padalinio „Nemuno žirgynas“ administratorę Ramunę Jasienę A. Taroza pavadino šios srities žinovė.
„Turėdama duomenis apie Lietuvos sunkiųjų arklių veisėjus, galiu drąsiai konstatuoti, kad dauguma jų yra vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni, jei jų širdys ir linksta prie žirgų, tai prie jojamųjų. Sunkiųjų auginti nenorima dar ir dėl to, kad jie auginami daugiau mėsai. Net ir jaunam lietuviui sunkiai sekasi suderinti arklį, vieną protingiausių, gražiausių gyvulių, su skerdimu. Bet, didėjant stambiųjų arklių bandai, kito kelio, kaip realizuoti mėsai, kol kas nėra. Itališkoms dešroms parduodami išbrokuoti eržilai, veisimui nebetinkamos kumelės.
Džiaugiuosi, kad vis daugiau sunkiųjų arklių iškeliauja į Suomiją, Vokietiją edukacinėms reikmėms, kinkyti poilsiui ir pramogoms. Norėtųsi, kad arkliai nebebūtų parduodami mėsai“, - kol kas netiki greitu svajonės išsipildymu R. Jasienė.
„Praėjusių metų pradžioje asociacija pateikė prašymą įstoti į tarptautinę FECTU asociaciją. Tai yra Europos asociacija, kuri jungia žmones, dirbančius su traukos gyvūnais (arkliais, mulais, asilais ir jaučiais) žemės ūkio srityje, miškininkystėje, vyno ir sidro gamyboje, sodininkystėje ir edukacijoje. Artimiausiu metu tikimės teigiamo asociacijos sprendimo“, - vylėsi R. Jasienė.
Po kelias valandas trukusios apžiūros komisija nusprendė visus eržilus licencijuoti ir įrašyti į Lietuvos sunkiųjų veislės kilmės knygą. Daugiausia balų (90,5) gavo plungiškio V. Jurgučio eržilas Gontas, antroje vietoje liko Kelmės r. veisėjos Jurgos Juciutės augintinis Aišis, įvertintas 86 balais (abiejų nugalėtojų tėvas yra tas pats), trečiosios vietos skirtos trims arkliams, surinkusiems vienodai balų (po 82): A. Ausčio Bavarui, UAB „Lietuvos žirgynas“ eržilui Žalgiriui ir Artūro Ramono Lazeriui.
Licencijuoti Borios Marcinkevičiaus Simbolis, T. Laurinavičiaus Ikaras, A. Šerpytienės Ženšenis ir Gabonas, S. Deikaus Ikaras ir V. Gamtininką, ornitologą Marių Karloną labiausiai žino visi mylintys žaliąjį pasaulį.
Daugeliui jis atpažįstamas iš televizijos ekranų, kaip laidų apie gyvąją gamtą vedėjas, gamtos stebėtojų turų - „Ornitostogų“ įkūrėjas, laidos „Žvėriškos istorijos“ autorius, ir šiaip, gana dažnai šmėžuojantis ir dosniai patarimus dalijantis televizijos bei socialinių tinklų erdvėse.
Mariaus Karlono vaikystės prisiminimai
Tačiau mažai kas žino, jog M. Mariaus Karlono tėvelis Rimantas Karlonas yra miškininkas, ilgus metus dirbęs buvusioje Jonavos u-joje, Užusalių g-joje. Jo eiguvai buvo priskirtas Didžiojo Raisto durpynas, o ir paties šeima to paties pavadinimo kaime anuomet gyveno.
Kaip prisimena pats Marius, kaime jis buvo vienas savo amžiaus vaikas - nei prie didelių, nei prie mažiukų jam netiko šlietis, tad neliko nieko kito, tik draugauti su gausiai aplink supančia gamta. Dingdavo vaikas joje visai dienai, o pavakariais grįždavo ne vienas - su gausiu laimikiu: žalčiais, ežiukais, varlėmis. Mama, žinoma, nebuvo patenkinta naujais sūnaus draugais, bet ką darysi.
Šiame raiste Marius išvydo pirmą savo jerubę. Vėliau, paauglystėje, būsimas gamtininkas ypatingai susidomėjo ornitologija - paukščių mokslu.
Siekdamas savo pašaukimo, Marius bandė eiti tėvo pėdomis - įstojo į miškininkystę. Tačiau suprato, kad gyvenime norėtų ne kirsti medžius, kaip jis pats sako, bet kuo daugiau jų išsaugoti, todėl perėjo į ekologijos mokslus.
Mariaus Karlono veikla
2011 metais ornitologas pradėjo vesti paukščių stebėjimo ekskursijas gamtos entuziastams iš užsienio. Netrukus įkūrė Birding Lithuania Tours puslapį, kuris greitai tapo žinomas ir užsienyje.
Ypatingą dėmesį skirdamas lietuviškiems paukščiams Marius yra parašęs tris paukščių stebėjimo gidus skirtingiems Lietuvos regionams: Nemuno deltai, Dzūkijos miškams ir pievoms bei Žemaitijai. O neseniai pasirodė nauja M. Karlono ir jo kolegos R. Barausko knyga „Lietuvos paukščiai”, kurioje be rūšių aprašymų ir spalvotų nuotraukų galima rasti ir QR kodus su paukščių balsų įrašais.
Jonaviečiams susitikimą su ornitologu M. Karlonu suorganizavo Jonavos turizmo ir informacijos centras. Mums, žinoma, didelė garbė - žymus ornitologas parvyko namo papasakoti jonaviečiams apie savo vaikystės rojaus kampelį, atradimų džiaugsmus, apie savo didįjį pomėgį - paukščius.
Didysis Raistas
Ir pats Didysis Raistas turi ne ką mažiau svarią prasmę: juk pelkių kraštovaizdis - unikalus, su niekuo nesulyginamas. Lietuviai nuo seno gyveno apsupti galingų miškų ir pelkių. Iš tiesų yra be galo nuostabu, kad mes savo rajone turėjome tokią didelę aukštapelkę. Skaudu, kad ji buvo nusausinta ir visi jos sukaupti turtai - durpės - išeksploatuotos.
„Kaip ir dauguma mūsų šalies produkcijos, durpė daugiausiai būdavo išvežta į užsienį, į Ispaniją, kuri dabar grįžta pas mus mažų pomidoriukų pavidalu - kompensacija“, - liūdnai šypsosi Marius.
Didysis Raistas - kadaise buvo didžiausia aukštapelkė Kauno - Jonavos rajone. Tai ypatingai graži minkštu žalių kiminų kilimu pasidengusi pelkė, pavasarį besiplaikstanti baltomis švylių galvelėmis, vasarą rausvais žiedais barstanti spanguolių, balžuvų žiedus, rudenį nokinanti varnauoges, vaivorus, tas pačias spanguoles. Pelkės didžios tuo, kad jose klega įvairiausių paukščių balsai, tame tarpe ir retieji, kuriems netinka kitos teritorijos - pievos, miškai. Ir štai sovietmečiu buvo nuspręsta ją išdrąskyti, iškasant juodąją žemę - durpes. Eksploatacija tęsėsi daugmaž iki 1990 metų. Čia buvo itin aktyvus durpynas, tačiau po šalies atgimimo, kai visa durpė buvo iškasta ir išvežta, pelkė palikta likimo valiai.
Šį vakarą ornitologo M. Karlono vedini, mes žygiuojame raisto gilumon pažindintis su paukščiais. Gamtos gidas nepristigdamas žodžių nuolat pasakoja apie sparnuočius.
Tiesa, retkarčiais stabteli, nutyla, mums taipogi liepia nekrutėti ir klausytis. Ausys ornitologui - pagrindinis darbo organas, kadangi paukštį pirmiau išgirsti, nustatai jo rūšį, buvimo vietą, o tada tik pamatai. Štai, jis ir vėl sustojo, minėdamas juodagalvę devynbalsę, kuri vos prieš savaitę grįžo namo nuo Viduržiemio jūros. Mažutis, smulkutis paukštukas, kurį labai sunku pamatyti nardantį medžių ir krūmų šakose, tačiau balselis - nuostabių fleitos garsų. Marius pasidžiaugė, kad raisto sausinimo kanaluose peri reta Lietuvos antis - rudagalvė kryklė. Vienintelė jos žiemojimo vieta yra Kaune, Nemune ties Šančiais.
Gaiviai čirpsi mažas, neišvaizdus paukštelis, tačiau turintis unikalų vardą - ankstyvoji pečialinda. Kodėl taip įdomiai pavadinta ir ko ji į tą pečių lenda? Ogi ant žemės suka apvalų lizdelį kaip kamuoliuką, kuris turi įėjimą lyg urvelį, kaip senas duonkepis pečius. Įdomu, kad seniau lietuvių kalbininkai norėjo pečialindą pervadinti į krosnilandą - tegu krosnin lenda, o ne pečiun.
Pavasario miškas sodrus ne tik besiskleidžiančios žalumos, bet ir nuolat garsėjančių paukščių giesmių. Strazdai - giesmininkas, juodasis, smilginis, amalinis - kiekvienas turi savo melodiją ir ją garsina. Nykštukas - mažiausias visos Europos paukštelis. Jis tik spygliuočių šakomis straksi - nuo spyglių renka mažus voriukus, amarus ir cypsi laibu balseliu. Liepsnelė - vienas ankstyvųjų paukštukas, kuris pradeda giedoti dar naktį, trečią val ryto. Ji - Anglijos nacionalinis paukštis. Neveltui tokia puošni - mažutė, ryškiai oranžine krūtinėle, tikra miško princesė.
Daugelis mūsų tądien pirmąsyk išgirdome gegutę. Girdime, kaip medžių kamienus taukši geniai ir meletos.
M. Karlonas vėl sustabdė ekskursantus ir užklausė: „Ar reikia inkilų miškuose?“ Žinoma, reikia, net neabejodami choru visi atitarė. Tačiau ornitologas labai išsamiai išdėstė paukščių ir inkilų klausimą, kuriame viską sprendžia, be abejo, žmogus.
„Inkilai - yra kompensacija paukščiams už žmonių miškininkavimą“, - dėstė jis. - „Todėl, kad sename, natūraliame miške yra labai daug genių ir genio uoksų. Bet ką reiškia senas miškas? Medis, kaip ir žmogus, geriausiai atsiskleidžia būdamas brandaus amžiaus, pvz. pušis savo gamtinės brandos sulaukia 170 metų. Ir kol medis nepasiekia savo brandos, tol nesuteikia gamtai visapusiškos naudos. Tačiau miškininkystės moksle, jam neleidžiama sulaukti gamtinės brandos - pušis yra kertama 90 metų amžiaus, nes reikia patenkinti žmogaus poreikius. Gamtiniu požiūriu tokio amžiaus pušys yra lyg žmonių paauglystė, o geniams kalti uoksus reikalingi seni medynai, jaunuose medžiuose jie uoksų nekala. Tačiau jei nėra uoksų - nėra kur gyventi uoksiniams paukščiams - meletoms, pelėdoms, uldukams ir kt.
Kodėl apskritai paukščiai gieda? Viena priežastis - patinėliai gražbyliauja, meluoja patelėms, nori prisivilioti. Į kokias kategorijas skirstomi paukščių balsai? Tai jau minėtos giesmės - jos giedamos tik pavasarį ir skirtingu laiku nuo paukščių rūšies, nuo jų grįžimo gimtinėn. Dar yra pavojaus signalai, kurie skelbia aliarmą vos paukščiai išgirsta ar pamato kažką nežinoma. Ir - kontaktiniai balsai - paukščių komunikacija. Tokie dažniausiai girdimi migracijos metu. Dar išgirdome, kad sparnuočiai būna monogamiški ir poligamiški. Poligamiški paukščiai - pečialindos, kikiliai, sniegenos, tetervinai, beveik visi smulkūs giesmininkai - jie neprisiriša prie savo poros, kasmet ieško vis naujos, vyksta naujos tuoktuvės. Tokie paukščiai daug gieda ir atrodo gražiai, o patinėlis savo puošnesnėmis spalvomis skiriasi nuo patelės. Monogamiški paukščiai sudaro poras visam gyvenimui ir atrodo vienodai - gulbės, gandrai, ereliai.
Kalba pasisuko apie žmogui naudingus ir „žalingus“paukščius. Žinoma, pirmą vietą užima didieji kormoranai - Kuršių Nerijos „siaubūnai“.
Iš tiesų, paprastas žmogus nedaug apie juos težino, greičiausiai seka kalbančiųjų tonacijas - jei žvejai ir kiti pasakė, kad kormoranams ant šios žemės ne vieta, visa likusi tauta pritarė jų sunaikinimo verdiktui. O kaip yra iš tiesų, niekas pernelyg nesigilina. Tad paukščių specialistas M. Karlonas pradėjo aiškinti tikrąją padėtį.
„Gamta gamtai žalos niekada nedaro. Dabar visi kaltina kormoranus, esą jie atskrido, savo išmatomis nudžiovino mišką ir dar lyg besočiai išgaudė Kuršių mariose visą žuvį. Deja, niekas neprisimena, o gal net nežino, kad šie paukščiai tik atkūrė savo buveinę, kuri čia jau buvo milijonus metų! Nuo amžių jie gyveno ir perėjo prie marių ir Baltijos jūros, kol 1860 m. buvo duotas leidimas išgrūsti kormoranus iš Lietuvos. Tuomet juodieji paukščiai Kuršių Nerijoje buvo išnaikinti. Vėliau, apie 1987 metus sugrįžo, ir kartu su jais grįžo aibė kitų skirtingų paukščių rūšių. Su kormoranais grįžę retieji paukščiai kuria unikalias buveines, kurios buvo išnykusios šimtus metų. Ir kokio masto miško nudžiovinimas? Per trisdešimt metų tik du hektarai! Argi tai didžiulis plotas palyginti kiek kasdien iškertama? Galima ginčytis tik dėl grožio - man graži jų buveinė ir jie patys. O kas liečia žuvis, tai nuo 1960 metų daromi tyrimai parodė, jog su kormoranų atsiradimu žuvies ištekliai tik didėja. Dėl ko? Štai vienas palyginimas - karštomis dienomis kai žydi vandens dumbliai, žuvų išstimpa daugiau nei šie paukščiai sulesa per du metus! Antra - Kuršių marios yra per didelės, kad kormoranai padarytų įtaką žuvų mažėjimui. Be to, jie minta tik mažomis žuvelėmis ir dar intensyviai naikina juoduosius grundalus. Šios labai vislios, agresyvios žuvys Baltijos jūros ir marių pakrantėse žaibiškai išpito dėl laivų balasto pervežimo į mūsų pakrantes. Laivų išplatinti juodieji grundalai sunaikino visą ant dugno gyvenantį bentosą - smulkiąją gyvūniją - midijas, moliuskus, žuvų neršto ikrus ir t.t., liko tik plikas žvyras. Dėl to Lietuvos pajūryje nustojo žiemoti antys, kurios atskrisdavo iš Sibiro - nuodėgulės, juodosios, sibirinės gagos. Liko tik vienintelė vieta, kur jos žiemoja dviejų tūkstančių pulku - būtent ties kormoranų kolonija. Nes šie lesa grundalus, stabdo jų plitimą ir todėl iš esmės, toje vietoje yra pati sveikiausia ekosistema. Gamtai visi gyvūnai yra naudingi. Ar mums jie naudingi - čia galima diskutuoti. Kaip ir genys - jei išsikala uoksą sukriošusiame medyje ir šis per vėtrą nuvirsta, jis gamtai žalos nepadaro. Jis tam medžiui sukuria buveines, kurios labai svarbios kitiems gyviams ir mikroorganizmams. O gamtoje negyvas medis yra kelis kartus vertingesnis nei gyvas. Nes ant žalio, augančio medžio nesikuria tiek gyvybės formų kiek ant pomirtinio.
Kita dilema - visiems pažįstamos gražuolės gulbės. Ornitologas mus nustebino, jog gulbė nebylė yra žmogaus sugadinta jau prieš 500 metų.
„Tai tos įprastos, miestų ir priemiesčių vandens telkiniuose matomos gulbės raudonais snapais - mes jas vadiname batoninėm gulbėm. Dėl ko taip pravardžiuojamos? Ogi visai nebijo žmogaus. Todėl, kad viduramžiais Europoje baltųjų paukščių nebeliko, jos visos buvo išmedžiotos ir suvalgytos. Gulbės išliko tik dvarininkų parkuose ir buvo auginamos maistui arba kaip dekoratyviniai paukščiai. Ir tik XVII a. pab. jas iš dvarų pradėjo paleidinėti, gulbės grįžo į gamtą. Lietuvoje jos apsigyveno 1937m. ir būtent dėl jų profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė Žuvinto rezervatą. Įdomiausia, kad tuos apie 300 metų, kol gulbės buvo laikomos tik soduose ir fermose, žmogaus lesinimas ir priežiūra įsirašė į tų paukščių genetiką, tad gulbės dalinai domestikavo. Tai reiškia, kad auginimas nelaisvėje, rūpinimasis, pripratino paukštį prie žmogaus ir tas paukštis dabar nėra pilnai laukinis - trinasi miestų telkiniuose, nebijo žmogaus, pats įkyriai kaulija maisto. Tuo tarpu kita gulbė - giesmininkė, geltonu snapu - ji išskirtinai laukinė.
Iškilus klausimui, ar labai šiuo metu nyksta paukščiai, M. Karlonas atsakė: „Lietuvoje pastaruoju metu ypač stipriai nyksta laukų paukščiai. Lietuvoje atviro kraštovaizdžio, kaimo laukų paukščiai per 20 metų išnyko 60 procentų. Todėl, kad labai pasikeitė žemės ūkis - neliko daržų, atsirado monokultūros, melioracija, sustiprėjo purškimai, chemizacija. Tai yra didelė tragedija ir tikrai neramina ateitis: kad nebūtų kaip Olandijoj, Belgijoj, Vokietijoj ir visoj Vakarų Europoje - jų ornitologai šiandien atvyksta pas mus stebėti savo šalyje išnykusių paukščių. Jie negali patikėti, kad mes dar turime vieversį, pempes, gandrą ir kt. sparnuočius.
Taip jau nutinka, kad kuo didesnė betvarkė žmogaus akiai, tuo gamtai yra geriau. Siurbliuoti reikia žmogaus kambarį, bet jokiu būdu ne gamtą. O jei pradedame steriliai prižiūrėti aplinką, gamtoje viskas išnyksta. Štai ir pas mus: buvo bandoma iki 2030 metų padaryti „Žaliąjį kursą“ - pesticidų naudojimą sumažinti iki 50 proc., bet ūkininkai stojo piestu ir viskas nuėjo vėjais. Suprantama, dabar ekonominiai lūžiai, gal laikas netinkamas daryti didelius pokyčius, bet mes po 20 metų nebeturėsime paukščių, tad reikia kažką rinktis, tuo labiau, kad 90 proc. grūdinių kultūrų yra eksportuojama. Ir dar labai skaudu, kad kai iškertamas miškas, visi pergyvena, šaukia, kad naikinama gamta, o kai suariama natūrali pieva ar numelioruojama laukų šlapynė, niekas neįžvelgia blogio - rapsai žydi, gražu, žmonės fotografuojasi. O rapsų laukas yra baisiausia biologinė dykuma! Jokio skirtumo, ar dykumų sachara, ar rapsų laukas - gyvybės tiek pat - apskritas nulis. Todėl, kad ten viskas nupurkšta, išnaikinta, tik pats rapsas lieka gyvas. Gyvūnai nyksta ne dėl to, kad juos kažkas išnaikina, o kad jų buveinėse sunaikinamas maistas ir nebeįmanoma išgyventi.
„Ką gali padaryti paprastas žmogus, kaip padėti gamtai?“ - Marius formuluoja išvykos reziumė. - „Ogi pradėti visada turime nuo savęs, nuo savo kiemo. Dabar labai madoje skusti žolę iki centimetro dydžio - visiems atrodo labai gražu. Bet jei mes nors 10 proc. paliktume savo kiemo nenuskusto, ten susiformuotų salelė su natūraliais augalais, drugeliais, vabzdžiais. Aš pats taip darau savo kieme - palieku dalį nešienaujamos pievos ir liepos pabaigoje, po žydėjimo sezono ją nupjaunu. Kitas dalykas. Rudenį krenta lapai. Visi grėbia, siurbliuoja kiemą, nes gi eis pro šalį kaimynas, bus gėda, sakys - apsileidęs. Betgi palik tuos nukritusius lapus bent jau po dviem obelimis, nors per žiemą iki pavasario, kad galėtų peržiemoti vabzdžiai, drugelių lervos, juodasis strazdas atskridęs vartys lapus, pasimaitins. Iš tiesų, kaip ir visur, taip ir gamtoje reikia rasti balansą. Niekas nesako viską keisti radikaliai, tačiau jei kiekvienas nors po truputį kažką paliekame gamtai, jau gamtoje atsiranda mozaika. O gamtai to ir reikia - įvairovės. Jei mes kiekvienas po kelis procentus sukuriame įvairovę, nors dalelę įdedame į tą sužalotą gamtą - situacija iš karto keičiasi. Dideli dalykai prasideda nuo mažų ir nuo kiekvieno iš mūsų. Ir nors problemos kartais būna didelės, betgi kiekvienas galime kažką padaryti. Mūsų estetinis suvokimas turi pasikeisti į artimą gamtai. Tiesiog tai mados reikalas. Pakeiskime požiūrį ir madinga taps kiekvienam turėti natūralios pievos lopinėlį, nesugrėbtų rudeninių lapų plotelį.