Nėgė yra vienas iš dešimties pasaulio gyvūnų, patekusių į sarąšą „10 pasaulio gyvūnų, kurie privers Jus aiktelėti“. Ir ne tik iš siaubo ar išgąsčio. Ši Šiaurės Atlante, Baltijos jūros baseine (Lietuvoje - nepatvenktose upėse) paplitusi kraujo siurbikė turi išties įspūdingą istoriją ir yra svarbus gyvis evoliucinės biologijos tyrimuose.

Seniausios aptiktos nėgių fosilijos rodo, kad rūšiai yra maždaug 360 milijonų metų (senesnės už dinozaurus!), tačiau jų kūno sandara per visą šį laiką nedaug tepasikeitė. Ir, matyt, ne be reikalo: prieš šimtą milijonų metų atsiradę dinozaurai jau seniausiai išnyko, o nėgės pergyveno ir juos, ir daugybę kitų rūšių. Paslaptis? Prisitaikėliškumas ir parazitavimas.

Nėgės gali būti vadinamos ir pirmuoju stuburiniu gyvūnu. Ši rūšis yra tarpinė grandis tarp stuburinių ir bestuburių, unikali ir labai įdomi mokslininkams: nėgės lervos suaugusios nėgės stadiją pasiekia vos per kelias savaites, tačiau tuo metu jų kūne vyksta procesai, kurie evoliucijos eigoje vyko milijonus metų, t. y. jos virsta iš primityvaus bestuburio į kremzlinį stuburą turintį gyvūną.

Nėgė turi chordą, bet dar neturi susiformavusio kaulo - kremzlės, bet nors neturi normalaus stuburo, turi smegenis, kurios panašios į kitų stuburinių!

Nėgių Rūšys Lietuvoje

Lietuvoje aptinkamos keturios nėgių rūšys - tai upinė, mažoji, jūrinė ir ukraininė. Plačiausiai paplitusi ir žvejojama yra tik upinė nėgė. Lietuviai jas vadina ir kitais vardais - devynake, septyntaške, vingiliu arba graužavirbe. Tai vienintelės žuvys Lietuvoje, kurias leidžiama žvejoti bučiais.

• Upinė nėgė (Lampetra fluviatilis)
• Mažoji nėgė (Lampetra planeri)
• Jūrinė nėgė (Petromyzon marinus)
• Ukraininė nėgė

8-9 metus galinti išgyventi jūrinė nėgė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Ši Lietuvoje itin reta sugaunama Kuršių mariose (paskutinįkart 2001-aisiais ties Juodkrante) ir Nemuno deltoje.

Mažoji Nėgė (Lampetra planeri)

Mažoji nėgė (lot. Lampetra planeri), gėlavandenė sėsli forma, nebemigruojanti į jūrą subręsti. Kūnas ilgas, be žvynų, nugara tamsiai pilka ar juoda, šonai pilki, pilvas baltas. Turi 7 poras žiauninių angelių. Užauga iki 20 cm ilgio, subrendę individai paprastai būna mažesni už vingilius (apie 15-16 cm).

Retkarčiais aptinkama kai kuriuose Nemuno ir Kuršių marių intakuose. Vingiliai gyvena upių dumble. Nėgės subręsta baigiantis metomorfozei, penktaisiais gyvenimo metais, ankstyvą pavasarį, prieš nerštą. Neršia gegužės mėn viduryje, kai vandens temperatūra pasiekia 12°C, nedideliais būreliais. Suaugusios visai nesimaitina, dėl to sutrumpėja jų kūnas. Išneršę individai greit žūva.

Rajono vandens telkiniuose mažosios nėgės yra retos. Paplitusios Ventos upėje ir kai kuriuose jos intakuose - Varduvoje, Lūšėje, Šerkšnėje, Viešetėje, aptinkamos 3 kvadratuose.

Nėgių Mityba ir Gyvenimo Būdas

Iš 38 žinomų nėgės rūšių, 18 laikomos parazitinėmis. Į gyvatę panaši, maždaug iki vieno metro ilgio galinti ištįsti nėgė neturi žandikaulio, bet turi čiulptuką su 5-9 aštriais keliašakiais dantimis, kuriais įsikimba į aukos kūną ir siurbdama kraują lėtai ją žudo. Pasak legendos, kaip tik ši rūšis pribaigė ir Anglijos karalių Henriką. Paskaičiuota, kad parazitinė nėgė per savo gyvenimą mirtinai „užsiurbia“ apie 18 kg savo kolegių.

Suaugusi nėgė maitinasi parazituodama, prisisiurbdama prie kitos žuvies. Suaugusi siurbia kitų žuvų kraują, bet nėges pačias ryja unguriai ir vėgėlės.

Patelės į lizdus sudeda iki 200 000 ikrų, kuriuos 3-4 savaites inkubuoja gėlame vandenyje. Išsiritusios lervos įsirausia į dugno nuosėdas ir iki dešimtmečio išlieka taip užsikasusiomis. Išsiritę jaunikliai migruoja žemyn upe į vandenyną maitintis ir tik po kelerių metų grįžta į gėlavandenes buveines daugintis. Suaugę individai gali siekti iki 84 cm ilgio, nukeliauti šimtus kilometrų į sausumos gilumą, ieškodami tinkamos vietos nerštui.

Ramiojo vandenyno nėgės yra labai geidžiamas daugelio rūšių paukščių, žinduolių ir žuvų grobis - dėl itin riebios mėsos, kurioje yra 3-5 kartus daugiau kalorijų nei lašišose. Todėl ši žuvis atlieka svarbų vaidmenį gėlavandenėse ir jūrų ekosistemose.

Švariuose ir srauniuose upeliuose veisiasi kirtiklis, kūjagalvis, šližys, kartuolė ir mažoji nėgė.

Nėgių Apsauga Lietuvoje

Lietuvoje nėgės yra saugomos pagal Berno konvenciją ir Europos Buveinių direktyvą. Upines nėges žvejai verslininkai gaudo Nemuno žemupyje, Šventosios upėje ir Kuršių mariose, naudodami nėgines gaudykles, bučiukus.

Leidžiamų sužvejoti nėgių kiekis ribojamas, nėges draudžiama žvejoti nuo vasario 1 d. iki rugsėjo 15 d. Žvejai mėgėjai nėges gali gaudyti tik turėdami žvejo mėgėjo kortelę ir laikydamiesi limituotos žvejybos sąlygų: žvejyba leidžiama tinkliniu samčiu iki 1 m skersmens arba 5 bučiukais. Žvejoti leidžiama tik nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. ir nuo birželio 1 d. iki gruodžio 31 d. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti 50 vnt. upinių nėgių.

Draudžiama žvejoti arčiau kaip 50 m nuo tvenkinių vandens nuleistuvų (užtvankų) ir šliuzų. Galioja ir kita nėgių apsaugai skirta Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nuostata, - draudžiama gaudyti nėgių vingilius, kurie anksčiau naudoti kaip masalas plėšriųjų žuvų žvejyboje.

Kita vertus, anot mokslininkų, Lietuvos upes varžančios užtvankos gerokai apsunkina nėgių gyvenimą - žuvys negali judėti maršrutais, kuriais plaukė neršti tūkstančius metų. „Dėl to Mažojoje Lietuvoje tik iš pasakojimų žinome apie seną nėgių sezono tradiciją - visas Kuršių kraštas švęsdavo, kai šios žuvys pasirodydavo upėse. Jos būdavo gaudomos specialiais bučiais, rūkomos ir valgomos. Rūkyta nėgė yra itin kaloringas patiekalas, todėl ši žuvis buvo vertinama labiau negu ungurys“, - atskleidžia R. Staponkus ir priduria, kad nėgių valgymo paprotys vis dar gyvuoja kaimyninėje Latvijoje, kur šių žuvų yra gausiau. Latviai jas vertina kaip ypatingą delikatesą.

Nėgė FOTO: Dar prieš gerą dešimtmetį vakarinėje Lietuvos pusėje esančiuose vandens telkiniuose galėjome stebėti neršiant tuntus jūrinių nėgių. Šios į ungurius panašios žuvytės daugumoje Europos šalių virtuvių yra delikatesas, Amerikoje - tragiškai žmogaus išnaikintas gyvūnas, Lietuvoje - per daug emocijų nekeliantis žuvų porūšis, kurio ateinančios kartos jau veikiausiai neišvys.

GRYNAS.lt kalbinti ichtiologai ne kartą aiškino, kad nykstančių žuvų vertėtų nevalgyti. Taip mes prisidėtume prie jų išteklių atstatymo. Prie šios rūšies nykimo labai prisideda ir kylanti vandens temperatūra. To nepavyks išvengti, jei nesustabdysime klimato kaitos. O to be mūsų visų pastangų niekas tikrai nepadarys. Todėl jau dabar pats metas pradėti vartoti mažiau elektros, persėsti į viešąjį transportą ir apskritai mažinti vartojimą. Taip prisidėsime prie nykstančioa rūšies išsaugojimo.

---