Ruduo - tai metas, kai gamta dosniai dalina savo turtus, o vienas iš jų - grybai. Miškai prisipildo kvapų ir spalvų, kviečiančių pasivaikščioti ir pasinerti į grybavimo malonumą. Tačiau, norint grįžti namo su pilnu krepšiu, reikia žinoti keletą paslapčių. Mūsų miškuose auga daugybė grybų rūšių, tarp jų ir nuodingi, ir valgomieji, ir nevalgomi grybai. Grybų rinkimas reikalauja žinių ir patirties.
Nepažįstamus grybus geriau praeiti. Todėl labai svarbu rinkti tik tuos grybus, dėl kurių esame šimtu procentu tikri ir nerinkti tų, dėl kurių dvejojame arba apie kuriuos iš viso nieko nežinome.
Mitologė A. Plūkė teigia, kad grybo išvaizda nebūtinai gali užtikrinti dėl grybo valgomumo: „Pavyzdžiui, jei grybas turi taškučius, dar nereiškia, kad tai - vien toksiško grybo požymis: žalsvoji musmirė gali būti visiškai be taškučių, o tai yra mirtinai nuodingas grybas.“
„Dažnai tenka matyti įvairiose grybautojų grupėse, kad žmonės, prisirinkę grybų, parsineša juos namo ir tik tada internete klausia, kas tai per grybas, bando suprasti, ar tokį grybą valgyti, ar ne. Manau, tai gana pavojinga, nes komentaruose būna įvairiausių nuomonių, ne visos atitinka realybę. Be to, įmanoma parsinešti ir kokių nors retų, saugotinų grybų, kurie įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, o jų išvis negalima rinkti“, - teigia grybų pasaulio edukatorė.
Programėlės, padėsiančios atpažinti grybus
Mikologė priduria, kad galima naudotis ir mobiliomis aplikacijomis, kurios padeda atpažinti rastą miške grybą: „Viena tokių programėlių - „Google lens“, kurioje galima ieškoti informacijos pagal nuotrauką. Kita programėlė, kuri turi gana plačią duomenų bazę ir kelių žingsnių patvirtinimo sistemą - „iNaturalist“. Ten galima įkelti rasto grybo nuotrauką arba pačioje programėlėje padaryti kelias nuotraukas, taip pat pažymėti lokaciją, kur buvo rastas. Net pati programėlė pasiūlo panašius variantus iš duomenų bazės ir tuomet galima pažymėti, kad tai ir yra rastas grybas. Vis dėlto, reikia turėti mintyje, kad dažnai programėlės gali padėti gauti tik pirminį spėjimą, kurį reikėtų dar papildomai patikrinti, nes iš nuotraukos nustatyti grybo pavadinimą gali būti labai sudėtinga. Reikėtų pagal pasiūlytą pavadinimą rasti daugiau informacijos apie tą grybą ir sulyginti, ar ji atitinka jūsų rastą grybą.“
Ūmėdė ar žalsvoji musmirė?
Grybų pasaulio edukatorė pažymi, kad pagrindiniai grybai, kuriuos galima sumaišyti, galėtų būti žalsvoji musmirė ir ūmėdė: „Žalsvoji musmirė - vienas nuodingiausių grybų, augančių Lietuvoje, ji - mirtinai nuodinga, o ūmėdės - dažnai renkamas lietuvių grybas, turintis po kepurėle lakštelius. Ūmėdžių kepurėlės būna įvairių spalvų: nuo labai šviesios, balšvos iki tamsiai violetinės. Viena iš spalvų yra žalsva, kaip ir žalsvosios musmirės. Žalsvoji musmirė turi ant kepurėlės taškelius, tačiau jie dažnai gali nusiplauti nuo lietaus. Tada ta kepurėlė bus tiesiog žalsva ir po ja bus lakšteliai. Jeigu neatidžiai renkame grybus, galime pagalvoti, kad tai yra ūmėdė ir parsinešti namo. Šios musmirės skonis yra geras, tai skanus grybas, net iš skonio nesusimąstysime, kad suvalgėme nuodingą grybą.“
Tam, kad būtų galima išvengti pavojaus sveikatai, A. Plūkė rekomenduoja vieną metodą grybo patikrinimui: „Grybą reikėtų ne pjauti, o rauti: atsargiai raunant pasižiūrėti, ar kotelio apačioje matosi išnara. Musmirė išauga iš tarsi kiaušinio, kurio dalis, vadinama išnara, lieka ant kotelio apačios. Jeigu išrausime ūmėdę, jos kotelis bus tiesiog apvalainas, be jokių išnarų ar atplaišėlių. Kitas žalsvosios musmirės požymis - ji vis dar turės sijonėlį arba jo liekanas. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kur radome grybą: žalsvosios musmirės mėgsta augti po ąžuolais ar po kitais lapuočiais. Jei esame lapuočių medžių miške, tai didesnė tikimybė, kad tai gali būti žalsvoji musmirė. Rečiau jos auga pušyne, kur dažnai auga ūmėdės.“
Trys auksinės grybavimo taisyklės
Svarbiausia grybavimo taisyklė - valgyti gerai pažįstamus grybus: „Bene populiariausi šalies grybai - baravykiniai - savo kepurėlės apačioje turi skylutes. Galima sakyti, kad į savo pintinę dėdami tokius grybus, tame tarpe ir lepšes bei raudonviršius, niekada nesuklysite, nes tai - ir skanios, ir maistingos miško gėrybės. Tiesa, saugokitės aitriojo baravyko ar pipirbaravykio - nors jie nėra nuodingi, šie grybai sugadins jūsų patiekalą. Taip yra nutikę ir man. Norėdami išvengti tokios patirties, galite lyžtelti ar krimstelti tokio grybo kepurėlę. Jeigu ši karti - jį palikite miške.“
Dar viena reikšminga taisyklė - jei jau prisiruošėte eksperimentuoti ir rinkti platesnį grybų spektrą, nei anksčiau išvardyti - būtinai pasidomėkite jų paruošimo būdu. „Pavyzdžiui, bobausiai, gali būti mirtinai nuodingi. Kai kurie mikologai sako, kad jų geriau išvis nerinkti ir nerizikuoti, nes juos galima valgyti tik kelis kartus nuvirus, reikia vengti net jų garų. Taip pat mirkyti ir tik tada virti bei valgyti reikia piengrybius. Taip ir su daugybe kitų grybų - literatūroje jie yra įvardijami kaip sąlyginai nuodingi. Tai reiškia, kad paruošus tinkamai - juos valgyti galima“, - teigia A. Kulbis.
O štai trečioji grybavimo taisyklė yra susijusi su žmonių godumu iš miško grįžti su kuo didesniu grybų laimikiu, kartais net nepaisant jų kokybės. „Miškan traukiantys gyventojai dažnai nevengia blogai atrodančių, pasenusių ar šalnas pragyvenusių grybų. Šios gėrybės - gyvi organizmai, kurie lygiai taip pat kaip gyvūnai - miršta. Grybui senstant, prasideda baltymų irimas, o suirę baltymai - taip pat nuodas. Todėl netgi tas pats tikrinis baravykas gali tapti nuodingu, jei yra pasenęs, išvarpytas grybais mintančių organizmų ar pradėjęs irti. Apskritai, geriau namo parsinešti mažiau grybų, bet gražių ir sveikų.“
Su žalsvąja musmire supažindinti reikėtų nuo mažens
Kalbėdamas apie nuodingus grybus, mikologas išskiria žalsvąją musmirę - pavojingiausią Lietuvos grybą. Anot jo, ši musmirė yra panaši į gana daug grybų - į žaliuokes, žalsvąją ūmėdę, kai kuriuos pievagrybius. Todėl jos bruožus reikia įsiminti itin gerai.
„Žalsvoji musmirė skirtingose augavietėse gali atrodyti vis kitaip, jos išvaizda skiriasi ir vystymosi stadijų metu. Tačiau ją galima atpažinti ir žalsvos spalvos, įspūdingo dydžio sijonėlio ir grybo kotą gaubiančios išnaros, kuri slepiasi po žeme. Lietuvos mikologijos klasikas Vincentas Urbonas yra rašęs, kad šio grybo plakatas turėtų būti pakabintas darželiuose, kad žinotume, kaip atrodo pavojingiausias Lietuvos grybas nuo pat vaikystės. Tam pritariu ir aš“, - sako A. Kulbis.
Žalsvoji musmirė: pavojingiausias Lietuvos grybas
Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) yra vienas pavojingiausių nuodingų grybų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šis grybas, dažnai painiojamas su valgomaisiais grybais, gali sukelti itin sunkius apsinuodijimus, kurie dažnai baigiasi mirtimi.
Žalsvoji musmirė yra gana įprastas ir paplitęs grybas, kurį galima rasti lapuočių ir mišriuose miškuose. Šio grybo kepurėlė yra žalsvai pilkos arba žalsvai rudos spalvos, tačiau spalva gali kisti priklausomai nuo augimo sąlygų ir brandos.
Nepaisant savo grožio, žalsvoji musmirė yra itin pavojinga, todėl grybautojai turėtų būti ypač atsargūs ir išmokti atpažinti šį grybą.
Žalsvosios musmirės toksiškumas
Žalsvoji musmirė yra vienas toksiškiausių grybų, kuriame randama stiprių toksinų, vadinamų amatoksinais. Šie nuodai ne tik atsparūs virškinimo procesams, bet ir nėra pažeidžiami kaitinant ar šaldant. Amatoksinai yra ypač pavojingi dėl to, kad jie nepaveikia žmogaus iš karto, todėl apsinuodijimo simptomai gali pasirodyti tik po 6-12 valandų ar net vėliau.
Vienintelis efektyvus apsisaugojimo būdas nuo žalsvosios musmirės apsinuodijimo yra vengti šio grybo ir užtikrinti, kad kiti grybai, kuriuos ketinate vartoti, nėra nuodingi.
Apsinuodijimo žalsvąja musmire gydymas
Tačiau, jeigu žalsvoji musmirė jau suvartota, greičiausiai jūs jau apsinuodijote, todėl būtina nedelsiant kreipkitės į gydytojus. Nors nėra specifinio priešnuodžio, skubi medicininė pagalba gali padidinti išgyvenimo galimybes. Gydytojai paprastai naudoja aktyvuotos anglies dozę, siekiant sumažinti nuodų absorbciją, ir pradeda intensyvią terapiją, kuri apima skysčių infuzijas, kepenų apsaugos priemones ir, esant reikalui, dializę.
Nepaisant šių priemonių, išgyvenimo galimybės priklauso nuo nuodų kiekio organizme ir gydymo pradžios laiko.
Kaip atskirti žalsvąją musmirę nuo valgomų grybų?
Daugelis grybautojų dažnai painioja žalsvąją musmirę su valgomaisiais grybais, tokiais kaip žaliuoke (Russula virescens) arba pievagrybiais. Ši klaida gali būti lemtinga.
Grybavimas yra svarbi lietuvių kultūros dalis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kartu su malonumu, kurį teikia šis laisvalaikio užsiėmimas, kyla ir pavojus sveikatai. Todėl būtina ne tik mokytis pažinti valgomus grybus, bet ir suprasti nuodingų grybų keliamus pavojus. Kiekvienas grybautojas turėtų būti atsakingas už savo ir kitų sveikatą, todėl svarbu atkreipti dėmesį į grybų rinkimo ir vartojimo taisykles.
Žalsvoji musmirė yra vienas pavojingiausių grybų, kurio netinkamas atpažinimas gali sukelti mirtinas pasekmes. Svarbu išmokti šį grybą atpažinti ir vengti jo rinkimo bei vartojimo. Kiekvienas grybautojas privalo žinoti pagrindinius šio grybo bruožus ir imtis atsargumo priemonių, kad išvengtų tragedijos.