Vadovėliai rašomi taip, lyg mes jau viską žinotume ir suprastume. Iš tikrųjų daugelyje sričių mus supančio pasaulio pažinimas yra atsidūręs tiesiog aklavietėje. Aiškėja, kad viskas yra kur kas sudėtingiau negu iki šiolei manėme.
Paskutiniu dar nepajudintu bastionu liko evoliucijos teorija. Tik ne todėl, kad ji stipri, jos paprasčiausiai nėra kuo pakeisti, jeigu Dievo buvimo pripažinti nenorime.
Kai 1859 m. lapkričio 24 d. Londone išėjo anglų gamtininko knyga „Rūšių atsiradimas“ genetikos mokslo išvis nebuvo. Tik po šešerių metų Austrijos vienuolis augustinas Gregoras Johanas Mendelis paskelbs pirmuosius savo tyrimų rezultatus. Tačiau Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) samprotavimai to meto žinių lygyje atrodė logiški, o svarbiausia visiems suprantami.
Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) evoliucijos teorijos pagrindas atsitiktinės DNR mutacijos. Bet ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius, todėl nėra sunku apskaičiuoti kokia yra tikimybė, gyvybei atsirasti savaime. Tačiau visų pirma turite suvokti kaip užrašomos mintys.
Aiškinimą pradėsiu nuo savo minties, kurią materializuosiu lietuviškomis raidėmis. Ant stalo išdėlioju trylika raidžių: Žemė yra apvali. Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra, ten tik ženklų krūva! Maiše minties nėra todėl, kad ženklai (šiuo atveju raidės) neturi jokios informacijos. Informacija užrašoma raidėmis, tiksliau atitinkama raidžių seka: Žemė yra apvali.
Šiuo paprastu pavyzdžiu galima iliustruoti nematomą ribą tarp materialumo ir idealumo. Tereikėjo sumaišyti ant stalo esančias raides ir mano minties ten neliko.
Dabar atsiverskite genetikos vadovėlį. Antrą citatos dalį užrašiau storu šriftu, nes tai labai svarbi ir teisinga mintis. Tik DNR nieko nekoduoja, analogiškai: raidės nieko nerašo. DNR - nėra nei šifruotoja, nei programuotoja, ji (kaip ir raidės, kurias sumečiau į maišą) tėra priemonė (nukleotidų arba azoto bazių rinkinys) informacijai užrašyti. Esmė netgi ne raidės ar nukleotidai, o jų (apibendrinkim: bet kokių ženklų) rikiuotė!! Tas, kas suvoks tai, niekada nepasakys, jog DNR molekule nėra užrašytas Kažkieno Žodis, Planas ar Mintis.
DNR esmė yra jos keturi ženklai - keturios skirtingos azotinės bazės: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas. Jos žymimos pirmosiomis savo vardo raidėmis. Turint keturis skirtingus ženklus ir grupuojant juos po tris įmanomos 43 (keturi pakelti trečiuoju laipsniu arba trys ketvertukai sudauginti tarpusavy) skirtingos jų kombinacijos. Taip gaunama mums įprasta 64-rių raidžių (ženklų) abėcėlė. Štai keli tokių raidžių pavyzdžiai: AAA, TTT, GGG, CCC arba ATG, ATC ir t.t.
Visa Žemės planetos gyvybė iš esmės yra dvidešimties skirtingų aminorūgščių dėlionė!! Aš, tu, dumblis, bulvė, žibutė, samana, šermukšnis, blusa, stafilokokas (viena iš bakterijų), dramblys...
Trijų azoto bazių (arba nukleotidų) derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu. Tačiau Gyvybės Knygą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Jo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pavyzdžiui, leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai su...
Arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos vadovas, pasakė, kad nors anksčiau Bažnyčia buvo nusistačiusi prieš Darvino teoriją, vis dėlto tenka pripažinti, jog evoliucijos idėja sutinkama dar Šv. Augustino ir Tomo Akviniečio raštuose. Popiežiškojo Santa Croce universiteto, įsikūrusio Romoje, teologijos profesorius tėvas Giuseppe Tanzella-Nitti, pridūrė, kad IV amžiaus teologas Šv. Augustinas „niekada negirdėjo termino „evoliucija“, tačiau žinojo, kad didelės žuvys ryja mažesnes žuvis, o gyvybės formos laikui bėgant kinta.“ Tomas Akvinietis panašius pastebėjimus užrašė viduramžiais.
Marcas Leclercas, kuris popiežiškajame Grigaliaus universitete dėsto filosofiją, pareiškė, jog artėjant 200-osioms Ch. Darvino gimimo metinėms, Bažnyčiai atėjo laikas tiksliai ir objektyviai įvertinti jo teorijas. Profesorius M. Leclercas teigia, kad labai daug Ch. Darvino oponentų, ypač kreacionistai, klaidingai mano, jog jo teorijos visiškai nesuderinamos su krikščioniškosios realybės vizija.
Nors galima pareikšti, jog teologų nuomonė mokslo klausimais niekam neįdomi, visgi vienareikšmiškai taip teigti negalima - didelei visuomenės daliai religija vis dar vaidina nemažą pasamoninę įtaką. Tai ypač gerai matosi aršiose diskusijose dėl biomedicininių tyrimų - ginčuose susipina mokslo, religijos ir moralės normos į vientisą ir sunkiai išnarpliojamą mazgą. Tad tokios mokslo teorijos, kurios išauga iš vienos ar kelių mokslo sričių ir apima netgi teologinius ginčus, daugiau ar mažiau turi būti žinomos visoje visuomenėje.
Šia proga primename, jog rytoj, vasario 12 d., bus galima pasiklausyti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto zoologijos katedros vedėjo prof. habil.dr. Rimantas Rakauskas vedamos paskaitos „Darvinizmas - velnio sėkla ar geniali teorija?“. Vien dėl bendro išprūsimo ir platesnio požiūrio, kviečiame nepraleisti progos pasiklausyti vieno iš geriausių Lietuvoje evoliucijos žinovo minčių, tuo labiau, jog paskaita vyks nemokamai ir bus pakankamai plačiai prieinama - profesorius ją skaitys Kauno Botanikos sodo rūmų salėje (E. Vilniuje, Trakų 1, Vilniaus Gedimino technikos universiteto nuotolinių studijų centras. Įėjimas iš Pylimo gatvės pusės, pro šonines duris, IV aukštas. Šiauliuose, P.Višinskio 25-316 - Šiaulių universiteto nuotolinių studijų centras. Klaipėdoje, H.Manto 84 - tai Klaipėdos universiteto nuotolinių studijų klasė. Aut.
Šio universiteto tyrėjų grupė, vadovaujama Swanne Gordon, Trinidade eksperimentavo su gėlavandenėmis žuvelėmis gupijomis. Jaros upėje sugautas gupijas amerikiečiai padalijo į dvi grupes ir paleido netoliese esančioje Demiero upėje. Tačiau viena jų dalis buvo paleista į virš krioklio esančią upės atkarpą, kurioje nebuvo jokių plėšrūnų, o kita - į žemiau krioklio esančią dalį.
Po 8 metų, tai yra, pasikeitus mažiau nei 30 gupijų kartų, mokslininkai nustatė, kad gupijos, gyvenančios aukštutinėje upės dalyje, kur plėšrūnų pavojus buvo labai mažas, prisitaikė prie joms naujos aplinkos kiekvieno reprodukcinio ciklo metu atsivesdamos mažiau, bet didesnių jauniklių. Nieko panašaus nebuvo pastebėta toje gupijų populiacijoje, kuri buvo paleista į upę žemiau krioklio.
Pasak biologijos profesoriaus Davido Reznicko, gupijų patelės, kurioms gresia didesnis plėšrūnų pavojus, stengiasi atsivesti kuo daugiau jauniklių, nes gali nesulaukti kitos tokios galimybės. Tuo tarpu gupijoms, gyvenančioms aplinkoje be plėšrūnų, svarbesnis yra ne palikuonių kiekis, o jų dydis, nes didesni jaunikliai gali geriau konkuruoti aplinkoje su ribotais ištekliais - tai paprastai yra būdinga vietoms, kuriose mažai natūralių grobuonių.
Be to, pasak mokslininkų, saugioje vietoje gyvenančios gupijos atsiveda mažiau jauniklių ir dėl to, kad kiekvienam reprodukcijos ciklui patelės skiria mažiau resursų - priešingai nei gyvenančios nuolatiniame pavojuje.
Čarlis Darvinas nelaikė savęs genijumi. Laimei, jis giliai klydo. genetikas T. kuriam nereikia supaprastinto aiškinimo. Darvinui grįžus į Angliją, ornitologas J. daryti jų iliustracijas ir atpažino, kad tai kita kikilių rūšis. Po 20 m. Č. šiol kelia begalę įvairiausių klausimų tiek mokslininkams, tiek religijų atstovams. Gimęs pasiturinčioje šeimoje Anglijos kaime, Čarlzas mokėsi vidutiniškai. medicinos mokyklą, tačiau jam buvo atstumiančiu dalyku pjaustyti žmonių lavonus ir jis jos niekada nebaigė. Ir nors tėvas bandė jį atkalbėti, Čarlzas priėmė pasiūlymą būti gamtininku „Beagle“ laive - ir toji 5 m. trukusi kelionė galutinai suformavo jo mąstymą. - Tai, - mąsliai tarė vienas, - tikiuos, mes ir mūsų protėviai ne veltui triūsė su savo snapais. Antrasis paukštis tylėjo. Aukščiausiojo proto.
Siekis uždrausti mokyti evoliucijos teorijos mokyklose turi ilgą istoriją. 3-me dešimtm. įstatymai Tenesio Butlerio aktas, pagal kurį 1925 m. buvo apkaltintas mokytojas J.T. Scopes (žr. Tik 1968 m. pripažinta, kad tokie įstatymai prieštarauja konstitucijai. svarią alternatyvą. 9-ojo dešimtm. pradžioje jo lygios teisės įteisintos 27 valstijose. Tačiau 1987 m. Kreacionistai greitai prisitaikė ir po 2 m. jau buvo pateikta „protingo sumanymo“ koncepcija (P. Davis ir D.H. „Apie pandas ir žmones4) “, 1989). Joje nėra nuorodų į jokius šventraščius ar antgamtinę būtybę.
kreacionizmas JAV labiau paplitęs, nei tikimasi. 2013 m. kovo-balandžio mėn. atstovaujantys respondentai, atsakinėję į 2009 m. klausimus. Dar 2023 m. 60% tiki tuo, kad šiuolaikinio žmogaus tapsmas vyksta palaipsniui. Tarp baltųjų didėja religinių fundamentalistų kiekis.
„Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visos nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.)
Tarpine grandimi tarp žuvų ir roplių iki 1938 metų buvo laikoma riešapelėkė žuvis latimerija, gyvenusi ir prieš 300 mln. metų. Iki tol riešapelėkės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Tačiau pasirodo ji neišnyko kartu su dinozaurais (prieš 65 - 70 mln. metų) ir tebegyvena iki šiol.
Kodėl šis faktas toks svarbus? Ogi todėl, kad ančiasnapis ir echidna laikomi tarpine grandimi tarp roplių ir žinduolių vien todėl, kad šie gyvūnai deda kiaušinius. Kai tuo tarpu netrūksta roplių, kurie veda gyvus jauniklius. Bet kuo placenta pranašesnė už kiaušinį, arba kodėl placenta ne kiaušinis? Seniausio placentinio žinduolio iškasena 160 mln. metų. Tai 15-os gramų Juramaia sinensis - labai panašus į kirstuką.
Pirmas ir pats didžiausias gyvybės vystymosi netolygumas vadinamas kambro sprogimu. Tuomet, maždaug prieš 541 mln. metų, staiga, lyg iš gausybės rago, atsirado visos gyvūnų grupės kokios tik yra dabar. Kambrui būdinga milžiniška gyvūnijos įvairovė, bet kaip ji atsirado neleidžia nustatyti senesnių fosilijų trūkumas.
„J. W. Powellas tai pavadino „didžiuoju neatitikimu“. Nuo tada geologai sėkmingai datavo sluoksnius ir nustatė, kad kai kur statiems šlaitams trūksta 175 mln. metų Žemės istorijos, o kitose vietose - mažiausiai 1,6 mlrd. J. W. Powellas nežinojo, kad jo pastebėtas neatitikimas egzistuoja visoje planetoje. Vėliau geologams pavyko vos keliose vietose rasti liekanų iš šio dingusio laikotarpio, kuriuo nutiko vienas įstabiausių planetos įvykių - atsirado pirmieji gyvūnai.
Uolienų sluoksniuose žiojinti spraga egzistuoja visuose žemynuose, įskaitant Europą. Neatitikimą galima matyti visiškai lygiose, nugairintose pamatinėse uolienose, kurios dengia didelę dalį Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir šiaurės - vakarų Rusijos. Visose vietovėse trūksta to paties laikotarpio, prasidėjusio prieš 2 - 1,5 mlrd. metų ir pasibaigusio prieš 600 - 550 mln. Tai reiškia, kad mokslininkai labai mažai žino, kas vyko maždaug 25% mūsų planetos gyvavimo laiko.“ (Geologai neranda milijardo metų / Iliustruotasis mokslas. 2022. Nr. 4. P. Ir tai tik eilinis nepopuliarus faktas rodantis, kad nuoseklaus vystymosi teorija neatsako į visus klausimus.
Manoma, kad prieš 65 milijonus metų į Žemę pataikęs asteroidas nušlavė dinozaurus. Ar tikrai dėl to “Paleogeno pradžioje atsirado daugybė naujų žinduolių rūšių. (...) Per keletą milijonų metų išsivystė beveik visos šiandien žinomos žinduolių rūšys ir daugybė keistų rūšių, kurios netrukus vėl išnyko. (...) Ši stulbinama įvairovė tapo įmanoma, nes vos per keletą sekundžių asteroidas pakeitė Žemės likimą.“ (Žinduoliai laimėjo / Iliustruotasis mokslas. 2017. Nr. 3. P.
Arba kodėl vieni paprasčiausi organizmai vystėsi toliau, o kiti liko tokie pat?? Pvz., kodėl vieni primatai, tarkim, vystėsi iki žmogaus, o kiti taip ir liko lemūrais, loriais ar beždžionėmis? Kokie yra objektyvūs gyvybės tobulumo arba netobulumo kriterijai?
Tokiu būdu išsaugoma tai, kas nuo pat pradžių yra geriausia! Atkreipkite dėmesį: atranka ne įtvirtina atsitiktines mutacijas (klaidas), o jas šalina. Tai vyksta labai paprastai: mutantai turi mažesnę tikimybę išgyventi ir susilaukti palikuonių.
„Darvino teorija pateikė receptą ne pokyčiams, bet pastovumui užtikrinti“ - antrina Bilas Braisonas. (Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. Jeigu atsitiktinės mutacijos tikrai būtų naudingos - tai visi faktoriai, kurie skatina atsitiktines mutacijas, irgi būtų naudingi.
Ta pati atranka tik ne naujų rūšių atsiradimui, o esamų rūšių nekintamumui paaiškinti vadinama ne kryptinga, o stabilizuojančia. Tačiau tai esmės nekeičia, ilgiau gyvena ir daugiau palikuonių susilaukia geresnis DNR variantas.
DNR nėra chemiškai stabili molekulė, jos aktyvios bazės yra invertuotos į dvigubos spiralės vidų ir apsaugotos inertišku fosfatų ir deoksiribozės karkasu, sujungtu fosfodiesterinėmis jungtimis. Pati DNR saugoma eukariotų branduolyje - savotiškoje ląstelės tvirtovėje už dviejų sienų. Laikas įrodė, kad DNR struktūra gerai išsilaikiusiuose kauluose nesuiro per šimtus ir net tūkstančius metų.
DNR yra dvigubas siūlas. Ant kiekvieno siūlo išdėstyti 4 skirtingi ženklai - keturios skirtingos azoto bazės. Jeigu į DNR žiūrime kaip į polimerą tai abi DNR grandinės sudarytos iš keturių skirtingų monomerų (nukleotidų). Tų keturių skirtingų ženklų rikiuotė, priklausomai nuo organizmo sudėtingumo, gali siekti ir virš 10 milijardų. Dėl kompaktiškumo tie siūlai susukti į glaudžią spiralę. Tais keturiais skirtingais ženklais užrašyta visa informacija kaip iš vienos ląstelės padaryti dvi arba kaip iš vienos ląstelės padaryti daugialąstį organizmą, pvz., melsvabakterę, grybą, kerpę, vištą ar žmogų.
Nesunku paskaičiuoti ar galėjo tokie milžiniški sudėtingos informacijos kiekiai (genomai) susidėlioti atsitiktinai? Jeigu taip - tai evoliucijos teorija teisinga, jeigu ne - turime pripažinti, kad šią informaciją kažkas užrašė. Savo mintį (pvz., žemėyraapvali) aš galiu užrašyti, arba pasakyti. Tam tikslui naudoju 13-ka lietuviškų raidžių arba 13-os garsų kombinaciją - tai vadiname rašymu ir artikuliuota kalba.