Literatūra ir teatras yra glaudžiai susiję menai, o talentingai pastatytas spektaklis pagilina mūsų supratimą apie pačią dramą. Kiekvienas spektaklis yra dramos perskaitymas, interpretacija, kurią atlieka spektaklio statytojai. Tokiame kontekste galime kalbėti apie literatūros (teksto) ir teatro (spektakliu įkūnyto teksto) santykį - juos gretinti, lyginti, priešinti, bandyti suprasti skirtumus.

Teatro specifika ir dramos interpretavimas

Teatro meno savitumas - čia ir dabar vykstantis kūrybos procesas, į kurį įsitraukia ne tik scenoje veikiantys aktoriai, bet ir žiūrovas. Interpretacija atliekama visais lygmenimis: režisieriaus darbo su tekstu (kupiūros, papildomi intarpai, perrašymai), aktorių pasirinkimo, vaidybos stiliaus, scenografijos, muzikos, apšvietimo. Maža to, novatoriški, netikėti, provokuojantys dramų pastatymai kuria papildomą intrigą greta tos, kuri jau yra tekste. Teatras - sintetinis menas, jis kuriasi iš sąveikos tarp pjesės teksto (dramos), aktorių vaidybos, scenografijos, muzikos, apšvietimo bei šiuos elementus apjungiančios režisieriaus vizijos.

Lietuvos teatro istorijoje vienas įdomiausių Šekspyro tragedijos pastatymų - režisieriaus O. Koršunovo spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“.

Analizės gairės

1. Atsisiųskite iš Dramų stalčiaus pilną Šekspyro tragedijos tekstą, perskaitykite.
2. Aptarkite tragedijos konfliktą ir personažų sistemą: koks jų amžius, socialinė padėtis, kokiu laikotarpiu ir kokioje šalyje jie gyveno, kokia buvo tos šalies valdymo sistema, kodėl dvi šeimos konfliktavo; kaip jie galėjo būti apsirengę, kaip jie galėjo atrodyti ant Šekspyro teatro scenos. Informacijos galima ieškoti angliškoje Vikipedijoje, kurioje kiekvienam Šekspyro personažui yra skirti atskiri straipsniai.
3. Tuomet pažiūrėkite O. Kornušovo pastatymą. Pabandykite suformuluoti savo pirmuosius įspūdžius: kas labiausiai buvo nustebino? Buvo netikėta? Ar atpažinote Šekspyrą?

Toliau analizuoti spektaklį galima pagal šiuos klausimus:

• Kaip manote, kodėl spektaklis vadinasi kitaip, nei Šekspyro tragedija? Ką naujuoju pavadinimu norima pabrėžti?
• Režisierius kupiūruoja tekstą (išmeta tam tikrus fragmentus). Pažiūrėkite, kokios tai kupiūros: ar visai atsisakoma epizodo, ar pasirenkama jį perteikti kitais būdais - per judesį, veiksmą, muziką ar pan.?
• Kurių personažų traktuotės Koršunovo spektaklyje jums atrodo nutolusios nuo originalo? Kaip manote, kodėl?
• Kokias prasmes spektakliui ir Šekspyro dramai suteikia scenografija, aktorių kostiumai, sceniniai daiktai? Ką spektaklyje reiškia miltai?

Kino specifika ir literatūros ekranizacijos

Kino filmuose įprastai derinamas sakytinis, vizualusis ir muzikinis turinys. Kino ir literatūros ryšys akivaizdžiausias literatūros kūrinių ekranizacijose (adaptacijose). Tačiau ekranizacija (adaptacija) dažniausiai laikome tuos filmus, kuriuose interpretuojamas literatūros kūrinys. Savo ruožtu, tam tikra prasme dauguma filmų yra ekranizacijos, nes turi rašytinį scenarijų (taigi kuriant filmą rašytinis tekstas paverčiamas audiovizualiu).

Pavyzdys - „Riešutų duona“

Tai pavyzdys kaip galima klasėje analizuoti Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ ir Arūno Žebriūno ekranizacijos „Riešutų duona“ santykį, išryškinant ekranizacijos kaip literatūros kūrinio interpretacijos specifiką. Apysaką rekomenduotina perskaityti visą, bet turint mažiau laiko galima atrinkti dalį apysakos skyrių, geriausia tuos, kurie plačiau interpretuojami ekranizacijoje („Škac, mirtie, škac“; „Nesikeiskit, pinigai“; „Liuka“; „Ten, po mano delnu“; „Tu niekados nepateksi į dangų“; „Žaiskit, žaiskit, mano mieli, elektros lemputėm“).

Pirmiausia kviestina aptarti apysaką ir filmą atskirai, akcentuojant:

• Pasakojimo struktūrą ir (ne)nuoseklumą (apysaka padalyta į skyrius, filmas - į scenas);
• Pasakotoją (pirmo asmens pasakotojas apysakoje, užkadrinis balsas - Andriaus Šato - filme; kamera kaip dar vienas pasakotojas filme);
• Erdves (namų erdvė ir miestelis);
• Žvilgsnio perspektyvą (filme perspektyva praplėsta panoraminiais kadrais, apima daugiau nei pasakotojo žvilgsnis);
• Laiką (kokį Andriaus Šato gyvenimo tarpsnį apima pasakojimas, kiek jis chronologiškai ištęstas laike, kaip reprezentuojamas istorinis pasakojimo laikas - pokaris);
• Pagrindinius personažus (kuo ypatingi Andrius Šatas ir Liuka Kaminskaitė, kokie jų charakterio ypatumai, išvaizda?);
• Kokios pagrindinės temos ir problemos akcentuojamos apysakoje ir filme.

Verta aptarti, kaip apysakoje ir filme įprasminamas riešutų duonos simbolis: ką jis reiškia, kokį santykį su vaikyste, gimtine, atsiminimais perteikia?

Toliau aptartinti literatūros kūrinio ir kino filmo skirtumai.

Abu kūrinius galima aptarti turinio bei siužeto aspektais: ko iš apysakos ekranizacijoje atsisakyta (pavyzdžiui, kelių veikėjų - Boleslovo Šato, Aliuko Šovinio) ir klausti mokinių - kodėl? Galima taip pat klausti mokinių - ką šie pokyčiai gali pasakyti kalbant apie kino specifiką, intrigos kūrimo ypatumus? Atskirai galima kalbėti apie filmo vaidybą, montažą - kaip pereinama nuo vienos scenos prie kitos, stambių ir panoraminių planų dermę, filmo garso takelio reikšmę.

Pastebėtina, kad filme daug tekstinių pauzių - pasakojimas kuriamas vaizdais, garsais, o apysakoje - viskas pasakojama tekstu.

---