Ar prisimenate tuos savotiško rūgštaus skonio barbarisų saldainius? Lietuvoje augantis raugerškis turi tokių pačių gydomųjų savybių kaip ir Indijos ciberžolė, LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ atskleidė žolininkas, vaistininkas, liaudies medicinos ekspertas Virgilijus Skirkevičius.

Subrendusius barbarisus su aiškiai raudonomis uogomis merkdavo į sirupą - taip juos sudžiovindavo ir valgydavo, darydavo kompotus, kisielius.

Pasak V. Skirkevičiaus, raugerškio šaknies nuoviras padeda gydyti kepenų cirozę, hepatitą, tulžies akmenligę: „Sudžiovinta, susmulkinta raugerškio šaknis (valgomasis šaukštas) užpilama puse litro karšto vandens ir paverdama 15-20 minučių. Paskui nuoviras valandą palaikomas, nukošiamas ir geriamas.“

Anot V. Skirkevičiaus, jeigu pažiūrėtume į raugerškio šaknį, medieną, ji turi tokio geltonumo, kuris indų medicinoje apibūdinamas kaip medinė kurkuma arba ciberžolė. Šiandien ciberžolė žinoma dėl savo priešvėžinių, priešuždegiminių savybių.

Pasak V. Skirkevičiaus, barbarisas dar vadinamas berberis vulgaris, o liaudyje - gargždiečiu.

Sovietinių saldainių nostalgija

Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu.

Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni.

Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie - visai nepakitę ir ligšiol populiarūs.

Saldumynai, kurių jau nebėra arba jie pasikeitę

• Hematogenas - klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis - tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę - skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas - ir tada, ir dabar.
• Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas - jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau.
• Kavos plytelės - stalininis išradimas. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus - tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot. Tačiau kaip saldainis - kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas.
• Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Valgyti tokį kisieliaus briketą - tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse.
• Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių - vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) - tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai - sukietėjusi masė. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė.
• „Paukščių pienas“ - vieni iš tūpiausių ir kartu skaniai iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu - lyg konservuoti žirneliai ar servelatas. Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą.

Na žinoma, ir kondensuotas pienas - ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis?

Šiuolaikiniai lietuviški saldainiai

LR Valstybinio patentų biuro skelbiamoje Prekių ženklų registro duomenų bazėje įmonės NAUJOJI RŪTA, UAB registruoti ir galiojantys prekių ženklai yra 23.

Paraiškose nurodyti prekių ženklai gali būti žodiniai, grafiniai, erdviniai ar kitokio, rečiau pasitaikančio tipo.

NAUJOJI RŪTA, UAB prekių ženklai: