Dar nuo mokyklos laikų žinome, kad Žemės pluta yra sudaryta iš milžiniškų tektoninių plokščių, kurios nuolat juda. Ir tai labai gerai. Tektoninių plokščių judėjimas iš Žemės gelmių padeda išleisti susikaupusį karštį.
„Jeigu mes eitume gilyn į Žemę, tai matytume, kad Žemė viduje švyti tarsi elektros lemputė, nes ten yra taip karšta! Tiktai labai mažas sluoksnelis paviršiuje yra tamsus“, - sako VU geologas prof. A.Spiridonovas.
Tektoninių plokščių riba eina per patį Islandijos vidurį, todėl ten yra virš 100 ugnikalnių ir dažnai dreba Žemė. „Šio lūžio gylys yra nuo kelių iki dvidešimties kilometrų, tai nėra vien tik paviršinis bruožas, bet labai gili geologinė struktūra“, - sako prof. A.Spiridonovas, stovėdamas plokščių lūžio vietoje.
Lietuvoje kadaise, prieš kelis milijardus metų, taip pat vyko aktyvus vulkanizmas. Tai, pasak prof. A.Spiridonovo, nesunku įrodyti, paėmus mėginius iš po mūsų kojomis esančių uolienų: „Galima surasti uolienų, kurios pagal savo tekstūras faktiškai yra analogiškos kaip dabartinio sprogstamojo vulkanizmo sukuriamos tekstūros”.
J. Šečkus taip pat atskleidė, kad Žemės apvalkalas, ant kurio stovi miestai, vaikšto ir veikia žmonės, sudaro tik 0,5 visos Žemės tūrio. „Žemę sudaro branduolys, mantija, pluta, keliaujant iš centro į išorę. Reikia suvokti, šita Žemės pluta, jos apvalkalas, ant kurio vaikštome, sudaro tik 0,5 proc. Žemės tūrio (...) Pati ploniausia pluta yra vandenynuose - todėl šiuo metu geologų bendruomenė, galingiausios ir turtingiausios pasaulio valstybės, iš vandenynų bando pasiekti mantiją. Technologiniu požiūriu, tai didžiulis iššūkis.
Jo teigimu, tam įtakos turi spartus litosferos plokščių judėjimas - nustatyta, jog jos pasislenka po 5 centimetrus per metus. Visgi J. Šečkus pažymi: „Kai mes stipria jėga stumiame dvi lentas viena kitos link, jos pradeda lūžinėti. Tų įtampų jos neatlaiko ne tik taškuose, kur susiduria, bet ir kituose galuose. Tai sąlygoja judesius ir kažkur toli nuo kalnodaros sričių. Aišku, patys aktyviausi tektoniniai judesiai vyksta ten, kur plokštės susiduria.
Viduržemio jūros regionas šiuo požiūriu pats chaotiškiausias, nes kiekviena jūra yra atskiros mikroplokštės, kurias valgo didžiosios plokštės - Afrikos bei Eurazijos.
„Ilgainiui jos judės sunkiau ir galiausiai, praėjus maždaug šimtams milijonų metų, bus taip, kad jos taip sustorės, jog nebevyks plokščių judėjimas. O pastarasis [procesas] laikomas vienu iš žemiškos gyvybės egzistavimo priežasčių“, - sakė J. Šečkus.
„Buvimas senojo kontinento viduryje apsaugo mus nuo aktyvių tektoninių judesių - todėl nevyksta žemės drebėjimai ir panašiai. Net jei ir vyksta, tai labai retai ir jie netgi sukelia mums atrakciją - tarsi stebėtume Šiaurės pašvaistę. Tuo metu kituose kraštuose vaikai nuo mažens mokomi kaip elgtis žemės drebėjimų metu.
Klimato kaitai vis labiau įgaunant pagreitį, kyla klausimų apie žmonijos ir Žemės planetos išlikimą ateityje. Viena vertus, kaip teigė, J. Šečkus, žmonijos rūšis dar labai jauna - evoliucijos požiūriu, vidutinis rūšies egzistavimo laikas - 1,5 milijono metų, o Homo sapiens gyvuoja tik apie 300 tūkst. „Žemės amžius susijęs su Saule. Saulė kaip žvaigždė pradės plėstis, o tai išnaikins gyvybę. Bet, jei žiūrime į vidurkį, tai kaip jauna rūšis turime dar penkis kartus daugiau likusio laiko. Žinoma, evoliucija turi tokį niuansą - vyraujančios rūšys gyvena trumpiau nei tos, kuriomis maitinasi. Tačiau vis tiek geologiniu ir astronominiu požiūriu toks gyvavimo laikas - absoliutus niekas.
Kita vertus, mokslininko teigimu, evoliucijos eigą žmonija keičia savo veikla, o gryniausias to įrodymas - jau dabar pastebimi klimato kaitos padariniai. „Dažnai sakau savo studentams, kad mes sulauksime, kai tam tikros plastiko rūšys bus uždraustos ir vyks plastiko kontrabanda. Ir visa tai įvyks dėl besaikio plastiko naudojimu. Tad turime tik kelias išeitis - arba nebeteršti, arba išmokti maitintis plastiku, arba išmirti. Jei kažkurios iš šitų sąlygų neįvykdome, mes, kaip rūšis, esame pasmerkta. Bet aš tikiu, jog žmogus, kaip protingas sutvėrimas, susivoks, jog gana“, - sakė J. Šečkus.
„Jau dabar mūsų akivaizdoje formuojasi naujas superkontinentas. Eurazija dabar tolsta nuo Amerikos ir šiuo metu po truputį jungiasi su Afrika, Arabijos kontinentu, o Indija jau prisijungusi, nes yra suformavusi Himalajus. Australija taip pat sudarys superkontinento dalį. Jei dabar turime Euraziją, tai vėliau bus Afroaraboaustraloeurazija.
Pasak geologo, tai, kas vyko po mūsų kojomis prieš milijardus metų, žmogui, gyvenančiam palyginus su Žeme tokį trumpą gyvenimą, yra sunkiai suvokiama. „Kai kalbu apie tūkstančius metų - žmogui gerai, bet kai užsimenu apie milijardus, jiems susisuka smegeninė. Esminė klaida, jog žmogus geologinį amžių, Žemės raidą pradeda lyginti su savo niekingu žmogiškuoju amžiumi. Čia tas pats kas lyginti dangaus kūnų nutolimą vienas nuo kito su atstumu tarp Vilniaus ir Kauno“ - sakė J. Šečkus.
„Kiek mes begalvotume, kad žmogus yra galingas Žemės ar gamtos istorijoje, jo poveikis gamtinėms jėgoms yra menkas. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoji į kalnus, pasijunti tokiu mažu vabaliuku. Juo labiau, mes niekada neturėsime įrenginio, kuris sugebėtų išgauti litosferos plokščių judėjimą.
Jonas Šečkus kalbintas 2024-ųjų spalį LRT RADIJO laidoje „Daiktiniai įrodymai“. Geologas J. Šečkus teigė: „Ar aš esu Lietuvoje, ar Pietų Amerikoje - visur vyksta geologiniai įvykiai, būdingi tam tikrai teritorijai. Tik reikia pasidomėti, kaip ta teritorija susiformavo. Įdomu ir tai, kad Žemėje mes neturime identiškų vietų - net ir mūsų nedidelėje Lietuvėlėje geologiniu požiūriu yra išskirtinė.
„Daugiausiai geologinių išvykų Lietuvoje organizuojama Rytų ir Šiaurės Lietuvoje - Vilniuje, Anykščiuose, Varėnoje. Vilnius turi ypač daug maršrutų. O užsienyje mes stengiamės patekti į mažiau turistų lankomas vietas, kurios galėtų papasakoti ilgą žemės istoriją ir kurių procesų negalėčiau paaiškinti Lietuvoje.
LRT RADIJO laidoje „Daiktiniai įrodymai“ J. Šečkus pabrėžė ir tai, jog geologija suformavo ne tik unikalią Žemės sandarą skirtinguose pasaulio kampeliuose, bet ir įvairių tautų bei kraštų tradicijas, papročius, mitybos įpročius. „Mes vis tik gyvename ant Žemės pagrindo ir nuo to pabėgti negalime. Kiekvienas dalykas - nuo mažiausio auskaro iki aukščiausio dangoraižio - gaminamas naudojant žemės gelmių išteklius. Kiekvienas žmogus ir tauta yra glaudžiai susiję su tuo, ką turi po savo kojomis - taip vystosi tradicijos, papročiai, mitybos įpročius“, - kalbėjo J. Šečkus.