Žmonės genetiškai skiriasi pagal savo gebėjimą jausti tam tikrus skonius.
Pavyzdžiui, maždaug 25% europiečių turi genetinį variantą, dėl kurio jie ypač jautriai reaguoja į kartumą. Įdomu tai, kad mūsų smegenys gali prisitaikyti ir „išmokti” mėgautis skoniais, kurie iš pradžių atrodo nemalonūs. Nors biologiniai veiksniai svarbūs, kultūrinė aplinka gali būti net svarbesnis faktorius formuojant mūsų santykį su vynu.
Įdomus tyrimas, atliktas Kalifornijos universitete, parodė, kad net profesionalūs someljė iš skirtingų šalių skirtingai vertina tuos pačius vynus. Pavyzdžiui, prancūzų someljė labiau vertina mineralinį charakterį, o amerikiečiai - vaisių intensyvumą. Vienas įdomiausių aspektų vyno psichologijoje - tai, kaip lengvai mūsų smegenys pasiduoda išoriniams veiksniams, visiškai nesusijusiems su pačiu vynu.
Kalifornijos universiteto mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu dalyviai ragavo tą patį vyną, tačiau jiems buvo pasakyta skirtinga kaina. Kitas tyrimas parodė, kad žmonės geriau vertina vyną, kai mano, kad jis iš prestižinio regiono.
Ar kada nors pastebėjote, kad pradėjus mokytis apie vyną, jūsų gebėjimas jį vertinti staiga pagerėjo? Tai nėra atsitiktinumas. Kai išmokstame naujų terminų vyno aromatams ir skoniams apibūdinti, mūsų smegenys pradeda aktyviau ieškoti šių savybių.
Pavyzdžiui, jei niekada negirdėjote termino „mineralinis”, vargu ar pastebėsite šią savybę vyne. Praktinis patarimas pradedantiesiems: veskite vyno degustacijų dienoraštį, kuriame bandykite kuo detaliau aprašyti savo pojūčius.
Gera žinia ta, kad skonio suvokimas yra įgūdis, kurį galima lavinti. Degustuokite palyginimais - vienu metu lyginkite 2-3 skirtingus vynus. Svarbu suprasti, kad nėra „teisingo” būdo gerti vyną.
Jūsų asmeninis skonis yra unikalus ir vertingas. Kokios spalvos yra vynas? Kokie aromatai dominuoja? Vaisiai? Gėlės? Koks pirmas įspūdis burnoje? Saldus? Rūgštus? Koks vyno kūnas? Koks poskonis?
Vynas retai geriamas visiškoje vienatvėje. Dažniausiai tai socialinė patirtis, ir šis aspektas stipriai veikia mūsų suvokimą. Socialiniai eksperimentai rodo, kad žmonės linkę pritarti grupės nuomonei, net jei jų asmeninė patirtis skiriasi.
Tai ypač ryšku, kai grupėje yra autoritetas - pavyzdžiui, pripažintas vyno ekspertas. Tačiau socialinis aspektas turi ir teigiamą pusę - bendras patirčių dalijimasis praturtina mūsų suvokimą.
Praktinis patarimas: organizuokite teminius vyno vakarus su draugais, kur kiekvienas atsineša butelį pagal nustatytą temą (pavyzdžiui, skirtingų regionų Chardonnay).
Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Dangoraižių pilni miestai - vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius.
JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų.
Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose - pasivaikščioti jų centruose, pasigėrėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius.
Kitas malonumas - pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre - dangoraižiai, aplinkui - vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris.
Visiškai autentiškų miestų centrų JAV beveik nerasi, o išlikę seni namai stovi pramaišiui su naujais. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: miestai yra skirti naudojimuisi, o ne grožiui. Tad pasenę, nereikalingi pastatai išmetami tarsi baldai ar drabužiai.
XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. Tik JAV pietryčiuose, kurie ilgą laiką buvo skurdūs, galima rasti pavienių geriau išsaugotų miestų. Jų centrai tokie labiau europiniai - rūmai ir dvarai, o ne dangoraižiai.
Šiais laikais vis daugiau JAV žmonių gyvena Vakaruose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių - nauji, tokie begaliniai priemiesčiai iš vienodų vienaukščių pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Net ir antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas anapus Holivudo toks.
Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o pakelės prie jų. Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais.
JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų ar net tūkstančių kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink - tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui.
Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į “laukinį” žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių. JAV pietvakariuose tai - dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai.
Įsivaizduokite situaciją: sėdite prabangiame restorane, someljė jums įpila taurę brangaus Bordeaux regiono vyno. Jūs gurkštelite ir… nieko ypatingo nejaučiate. Tuo tarpu jūsų bičiulis greta tiesiog apsvaigsta nuo aromato niuansų ir skonio sudėtingumo. Kodėl taip nutinka?
Vyno degustacija - tai ne tik fiziologinis, bet ir sudėtingas psichologinis procesas. Mūsų skonio suvokimą formuoja daugybė veiksnių: nuo genetikos iki kultūrinės aplinkos, nuo etiketės dizaino iki kainos.
Vyno psichologija atskleidžia, kad skonis yra nepaprastai sudėtingas reiškinys, apimantis biologinius, psichologinius, kultūrinius ir socialinius aspektus.
Ir nepamirškite - geriausias vynas pasaulyje yra tas, kuris jums patinka gerti, nepriklausomai nuo jo kainos ar kritikų įvertinimų.
Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre - ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias.
Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų - tik reikia sužinoti jų laiką.
Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV.
Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių - Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose.
Įdomi JAV tradicija - Gyvieji muziejai, dydžio sulig ištisais miesteliais, kur tarp lankytojų įsimaišę aktoriai nuolat vaidina muziejaus temą (kokį istorinį periodą).
Vienas žymiausių - Colonial Williamsburg Virdžinijoje, kur inscenizuojami kolonijiniai laikai JAV. Nemažai Gyvųjų muziejų yra JAV vakaruose - jais paversti apleisti Laukinių Vakarų miesteliai.
Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, bet kartu ir nepadaryti kažko niekingai menko.
Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos - viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. O JAV Pietuose muziejais virto daug senųjų plantacijų.
Tiesa, reikia padaryti “namų darbus”: tai, kad JAV turi vienas kokybiškiausių pasaulyje turistinių vietų, jokiu būdu nereiškia, kad visos jos tokios. Augant turizmui kiekvienas svarbesnis JAV miestas apaugo šimtais visokių “spąstų turistams”: muziejų-parduotuvių, pramogų parkelių ir ekskursijų temomis, kuriomis nelabai yra ką pasakyti (“piratų turas” mieste, kur beveik nebuvo piratų, “vaiduoklių turai” ir pan.).
JAV turi išties puikių kurortų. Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos).
Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten - ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros - tai Las Vegasas.
Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose - Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška.
Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį - girdi, jie be kultūros, tradicijų. Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis.
JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje.
Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau.
Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną.
Lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje “lotynai” net sudaro gyventojų daugumą. Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų.
Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą - nekišti nosies į “blogus” rajonus.
Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai - nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet kai kurie indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra.
Paradoksalu, bet mažiausiai ką išskirtinio turi “eiliniai” JAV baltaodžiai, turintys protėvių iš įvairių Europos tautų ir sudarantys apie pusę JAV žmonių. Didžiuotis kilme, turėti savo simbolius jiems kontroversiška - daug kas tai laiko rasizmu.
Autentiškesnės tik pietryčių JAV, kur imigracija vyko taip seniai, kad susiformavo savita kultūra: tokia labiau aristokratiška, europietiška, agrikultūrinė, vertinanti praeitį ir paveldą, giminių istorijas (palyginus su JAV šiaurės “Amerikietiškosios svajonės” tautų katilu).
Daug pietiečių net nebežino, iš kokių šalių atvyko jų protėviai ir surašymuose prisistato tik kaip “amerikiečiai”.
Ši kelionė - tai tarsi koncentratas, skirtas tiems, kurie į Afrikos pusę žvalgosi retokai ir pietines žemyno šalis - Zimbabvę, Zambiją, Pietų Afrikos Respubliką ir Namibiją - planuoja lankyti vieną vienintelį kartą.
Šventiškos nuotaikos Vokietijoje įsivyravo prasidėjus adventui, t. y. keturias savaites prieš pačias Kalėdas. Religingo vokiečio namuose buvo puošiamas advento vainikas su keturiomis žvakėmis ir kiekvieną sekmadienį uždegama viena žvakė. Galiausiai per Kūčias jau degė visos keturios žvakės“, - pasakojo A.Gorskis.
Advento laikotarpiu Vokietijoje prasideda itin populiarios tarp vietos gyventojų ir turistų kalėdinės mugės, kuriose galima įsigyti visokiausių šventinių dekoracijų, rankdarbių, naminių saldumynų, pavalgyti riebių dešrelių, išgerti karšto vyno.
Vokietijoje per Kalėdas kepamas tradicinis vaisinis pyragas, gardinamas kardamonu, cinamonu, marcipanų įdaru, razinomis, riešutais ar migdolais, o puošiamas cukriniu glajumi.
Kalėdas pradedama švęsti gruodžio 6 dieną, kuri vadinama Švento Mikalojaus (Nikolaus) diena. Vaikai išvakarėse nublizgina savo batus ir pakabina juos prie židinio arba palieka laiptinėje už durų. Kalėdų naktį juos aplanko šv. Mikalojus. Jei vaikai buvo geri, jis prideda į batus saldumynų, o jei blogi - palieka tik medžio šaką. Be to, šią dieną vaikai rašo laiškus su dovanų pageidavimais Kalėdų Seniui ir taip pat įdeda į batus.
Vokiečiai Kalėdų eglutę namuose dažniausiai puošia Kūčių dieną, klausosi senų kalėdinių dainų ir tai yra ypatingas įvykis šeimoje. Kūčių stalo valgiai lietuvius tikrai nustebins - pagrindinis patiekalas, pasak lietuvio, būna antis arba šernienos kepsnys!
Desertui namų šeimininkės kepa obuolius su varškės įdaru. Per Kalėdas aplankomi draugai ir gimines.
Kalėdinės mugės dažnai veikia vos kelias savaites, todėl visi norvegai būtinai nori jose apsilankyti. Jiems tai didelis įvykis.
Norvegai Kalėdų išvakarėse kremta džiovintos avienos šonkauliukus su bulvėmis, valgo ryžių košę ir tradicinę l iutefisk (pūdyta džiovinta menkė, kuri kepama orkaitėje, skaninama spirgučiais ir patiekiama su virtomis bulvėmis).
Man tas patiekalas iki šiol atrodo keistas: ir kvapas, ir skonis labai specifiški.“ Valgymas norvegams yra labai svarbi švenčių dalis. Daugelyje namų vis dar valgomas senovinis patiekalas rommegrot (miltų košė).
Kalėdos Norvegijoje neįsivaizduojamos be namuose keptų sausainių, kurių kiekviena save gerbianti šeimininkė stengiasi iškepti ne mažiau kaip septynių rūšių. Ko gero, iš čia kilęs ir šventinio patiekalo pavadinimas „Septyni vaikai“.
Norvegiškos Kalėdos neįsivaizduojamos be raudonos spalvos. Labai raudonos čia tos Kalėdos - tarsi amerikietiškos. Ne veltui Norvegija yra vadinama Europos Amerika. O ir Naujieji metai čia - amerikietiškai triukšmingi: daug fejerverkų, pilni barai švenčiančiųjų. Tiesa, šventinis gėrimas - akevit - tikrai unikalus: tai iš bulvių gaminama degtinė.
Kopenhagos universitete dirbanti Milda Ulonaitė pasakojo, kad danai mėgsta itin gausiai puošti savo namus: sienas ir balkonus jie nukabinėja žybsinčiomis lemputėmis.
Kaimynai varžosi, kuris gražiau papuoš savo sodybą. O Kalėdų eglutė kambaryje puošiama gan kukliais žaislais.“Pasak Mildos, danai, kaip ir lietuviai, švenčia ir Kūčias, netgi valgo kažką panašaus į mūsų kūčiukus.
Kalėdų dieną šeimos skirstosi, susitinkama su draugais.
Kalėdų laikotarpiu parduotuvėse atsiranda specialiai gaminamų produktų. Parduotuvių lentynose atsiranda kalėdiniai pyragai, specialia i verdamas silpnas, vos 1,6 proc. stiprumo alus Jule øl. Visi labai laukia naujų daniškos kalėdinės muzikos kompaktinių diskų, kurių kasmet išleidžiama gausybė.“„Naujieji metai Danijoje sutinkami kaip ir Lietuvoje, tik danai ta proga geria Moet šampaną. Na, o eglė miesto rotušės aikštėje būna tokia skurdi, kad net gėda apie ją ką ir sakyti. Kai nuotraukose pamačiau unikalią Kauno rotušės eglę ir nuotraukas parodžiau draugams danams, jie sakė norintys kitas šventes sutikti Lietuvoje“, - šypsodamasi pasakojo lietuvaitė.
Graikų vaikai vis dar laukia kalėdinių dovanų ir gausiai nukrauto šventinio stalo. Viename Atėnų restoranų dirbanti lietuvė Kristina Rudokaitė sakė nekantriai laukianti graikiškų kalėdinių saldumynų, kuriais darbuotojus švenčių metu vaišina restorano savininkas.
Po 40 dienų pasninko Kalėdų šventės nekantriai laukia ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Namie kepami dideli įvairių formų saldžios duonos kepalai Christopsomo (Kristaus duona). Jų pluta išraižoma šeimos užsiėmimą atskleidžiančiais simboliais arba joje įspaudžiamas kryžius.
Kūčių vakaras ir Kalėdos, pasak Kristinos, yra mėgstamiausios graikų šventės. Kiekvienuose namuose puošiamos eglutės, o stalas nukraunamas riešutais ir figomis, razinomis bei daugybe kitų vaisių. Šeimininkės kepa sausainius k ourambiedes su migdolais ir medumi bei sezaminę baklavą .
Svarbiausią vietą ant stalo užima galopoula semisti (kalakutas, kepamas su aviena ir vyno užpilu).“Beveik kiekvienuose namuose pagrindinis Kalėdų simbolis yra negilus medinis dubenėlis su vandeniu, kurio kraštai apsukti baziliko šakelėmis.
Kartą per dieną vienas šeimos narys (dažniausiai motina) pamerkia kryželį ir baziliko šakelę į šventintą vandenį ir juo apšlaksto kiekvieną namo kambarį. Taip yra vaikomos piktosios dvasios.
Dovanos dalijamos Šv. Baziliko dieną (sausio 1-ąją). Tada atliekamas ir vandens atnaujinimo ritualas - iš visų ąsočių išpilamas senas vanduo ir į juos pripilama švento Baziliko vandens.“
Tbilisio priemiestyje gyvenantis istorikas Isandrijus Linkus pasakojo, kad gruzinai, kaip ir graikai, Kalėdas, kurios čia vadinamos Šoba, švęs sausio 7 d. Pasak istoriko, gruzinų Kalėdų eglutė skiriasi nuo tradicinių Europoje puošiamų žaliaskarių - ji lipdoma rankomis iš medžio drožlių.
Tokia rankų darbo eglutė chichilaki dažniausiai būna apie pusmetrio aukščio ir dekoruojama džiovintais vaisiais.
Kalėdų dieną gruzinai apsirengia specialiais apdarais ir eina į gatvę vieni kitų sveikinti, o vaikai gauna saldainių.“Pagrindiniai Naujųjų metų sutiktuvių patiekalai yra satsivi (iš riešutų gaminamas padažas, kuriame mirkoma šalta mėsa arba žuvis ir valgoma su šviesia duona), kiauliena, marinuoti užkandžiai, chačiapuri (panašus į picą kepinys su sūriu viduje), čiurčelos (pagrindinis gruzinų saldumynas - vynuogių sirupu apipilti žemės riešutai, kurie vėliau išdžiovinami ir patiekiami į stalą). Ant šventinio stalo turi būti kuo daugiau saldumynų. Tikima, kad jei bus laikomasi tradicijų, kitais metais bus saldesnis gyvenimas.
O štai pagrindinis Naujųjų metų sutiktuvių akcentas yra, pasak I.Linkaus, Kalėdų eglutės sudeginimas! Gruzinai tiki, kad tokiu būdu atsikrato bėdų ir problemų.
Pasaulinės linksmybės prasidėjo malonią vasaros naktį Sidnėjuje, kurio dangų nušvietė 6,9 mln. dolerių (18 mln. Lt) vertės fejerverkai. Jiems vadovavo pasaulinė popmuzikos žvaigždė Kylie Minogue.
Įspūdingos ugnys žėrėjo didžiausiame buvusios izoliuotos socialistinės šalies mieste Jangone. Maždaug 50 tūkst. žmonių susirinko prie auksinės Švedagono pagodos pirmai istorijoje sekundžių iki Naujųjų metų skaičiavimo ceremonijai ir fejerverkams, kurie laikomi dar vienu įrodymu, kad šalis po kariškių valdymo dešimtmečių atsiveria išoriniam pasauliui.
Tūkstančiai amerikiečių ir beveik milijardas televizijos žiūrovų visame pasaulyje stebėjo Naujųjų sutikimą Niujorke, kur per iškilmių kulminaciją „The Rockettes“ šokėjų padedamas meras, likus minutei iki vidurnakčio, pasiuntė garsųjį stiklinį rutulį žemyn stulpu.
Danguje virš Manhatano prasidėjus fejerverkams, sausakimšose gatvėse žmonės puolė bučiuotis ir šokti.
Pagrindinė Rusijos šventė - Naujieji metai - kaip visada buvo pasitikti audringai. Maskvos Raudonoje aikštėje, Sankt Peterburgo Dvorcovaja aikštėje ir kitų miestų centrinėse aikštėse susirinko minios žmonių su kaukėmis ir šampanu, vyko šventinės eisenos.
Prezidentas Vladimiras Putinas, sakydamas tradicinį Naujųjų sveikinimą, paragino šalies gyventojus siekti vienybės po 2012 m., kai vyko protestai prieš jo sugrįžimą į Kremlių trečiai kadencijai.