Kaunietė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė baigė choro dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete (nuo 2011 m. - Vytauto didžiojo universiteto Muzikos akademija), kurį laiką ten dėstė dirigavimo, chorinės praktikos paskaitas, vadovavo fakulteto merginų chorui.
Nuo 1998 m. vadovauja Kauno arkikatedros bazilikos mišriam chorui Cantate, jau antrus metus dirba muzikos redaktore Marijos Radijuje. Ji atėjo natūraliai, kartu su tėvais, kurie labai norėjo, kad tapčiau muzikante. Taigi sulaukusi šešerių atvėriau Juozo Naujalio muzikos gimnazijos duris ir jų neuždariau dvylika metų.
Kelias į muziką ir religinę sritį
Savo specialybę atradau ne iš karto - pradėjau kaip smuikininkė, tačiau aštuntoje klasėje aiškiai supratau, kad smuiko strykas man vis sunkėja… Vieną dieną per orkestro repeticijos pertrauką išgirdau gretimoje salėje repetuojantį mokyklos chorą, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Vytautas Čepliauskas.
Turbūt turėčiau pasakyti, kad aš jo nepasirinkau - jis pasirinko mane… Kai įstojau į Muzikos akademiją, mano dėstytojas doc. Romualdas Misiukevičius pasiūlė chorinę praktiką atlikti jo vadovaujamame chore Cantate, kuris tuo metu giedojo Kauno Įgulos bažnyčioje, o kiek vėliau - Lietuvos žemės ūkio (dabar - Aleksandro Stulginskio) universiteto koplyčioje.
Kiekvienos choro repeticijos, koncertų, giedojimo šv. Mišiose laukdavau kaip šventės - labai jau patiko chorinis gyvenimas. Studijuodama trečiame kurse, spalio pabaigoje, sulaukiau netikėto skambučio iš tuometinio Kauno arkikatedros klebono: kvietimas dirbti Kauno arkikatedros bazilikos choro vadove buvo man toks pat netikėtas, kaip ir mano atsakytasis taip.
Cantate choro vadovas patikėjo man savo choristus, ir su jais kartu prieš šešiolika metų atėjome į didingąją Kauno arkikatedrą, kur pirmą kartą šv. Mišiose giedojome per Visų Šventųjų iškilmę. Klausydama tąkart šv. Mišias aukojusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus preciziškai atliekamų celebranto[1] giedojimų, girdėdama istorinių Arkikatedros vargonų gaudesį ir jausdama choristų - tikinčių žmonių - širdžių šilumą, aiškiai supratau, kad bažnyčia yra ta erdvė, kurioje jaučiuosi geriausiai ir kad religinė muzika yra tai, kas man artimiausia ir įdomiausia.
Apie maldą ir muziką
Šv. Augustinas sakė, jog kas gieda - dvigubai meldžiasi. Manau, kad čia galėtų būti du atvejai su skirtingomis rekomendacijomis. Jei meldiesi privačiai - paprasčiau. Tačiau jei esi choristas, kuris gieda per šv. Mišias, tai santykis tarp maldos ir estetinio muzikos grožio turėtų būti manau 50 su 50. Kaip to pasiekti? Daug repetuoti.
Kai išmokstamos natos, visa kūrinio medžiaga ir kai suprantama, kaip tai atlikti - tik tada galima tikėtis, kad kūrinys taps tinkama malda liturgijoje ir padės kitiems tikintiesiems melstis.
Choras - bendruomenė
Choras yra tarsi nedidelė bendruomenė. Choras yra tikra bendruomenė su bendra giesme, malda, kelionėmis, tradicijomis ir atsakomybe vieno kitam.
Choro vadovo pareigas apibūdinčiau kaip dvipuses: iš muzikinės pusės - visiškas monarchinis valdymas, o iš bendravimo pusės - vadovas turi nesusireikšminti, nepasijusti esąs svarbesnis už kitus savo bendruomenės narius. Repetavimo ar pasiruošimo repeticijoms (tai kartais užima tikrai daug laiko) negalima vadinti auka - tiesiog toks darbo pobūdis - arba tau tinka, arba ne.
O visa kita pavadinčiau vadovo ir choristų santykių mainų programa. Kiek vadovas savo atidumo, laiko, dėmesio skirs savo žmonėms, tiek ir gaus atgal. Vieni su kitais būnam džiaugsmo ar liūdesio momentais, vieni kitiems, emocijoms užplūdus, pasakom ir švelnų, ir karčių žodžių. Kadangi drauge praleidžiame nemažai laiko, turime gyventi kaip šeima - santykį išlaikyti stengtis turi abi pusės - valso vienas nepašoksi… Tačiau būna dienų, kai vadovui vis dėlto tenka paaukoti savo tikrąjį aš - tada, kai verkia širdis.
Choro vadovas nesėdi kabinete ir nevadovauja savo komandai elektroniniu paštu - esi nuolat prieš šimtus akių ir širdžių. Vadovauti jungtiniam chorui per šv. Mišias, ypač jei jos iškilmingos, vyksta radijo ar televizijos transliacija, yra didelė atsakomybė. Man muzikavimas liturgijoje - tarsi oro pliūpsnis, kuris reikalingas, kad gyvenčiau.
Ruošdamasi specialioms progoms visada galvoju apie tai, kas norima jomis pasakyti, ką švęsime ar minėsime. Labai pradžiugina bendrystė su kitais chorais, atlikėjais. Tada surėmus pečius galima pasiekti gražių rezultatų. Didelio streso tikrai nejaučiu, tačiau kartais kūrybinė fantazija įsijungia tokiais tempais, kad paskui bandydama realizuoti idėjas vos spėju su laiku ir kiti vos spėja su manim.
Kūryba
Tikriausiai daugelis tikinčiųjų žino giesmes Aš esu Gyvoji duona, Aš jums atsiųsiu rožių lietų, Dieve, Tu - mano skydas, Paliesk mano sielą, praėjusių metų Jaunimo dienų himną Jus aš draugais vadinu ir daugelį kitų. Kada pradėjote pati kurti muziką? Istorija visai neromantiška - tiesiog prispausta reikalo…
Kada pradėjau dirbti vargonininke vienoje Kauno bažnyčioje, kartą kunigas, kuris tuo metu akivaizdžiai neturėjo nuotaikos, prieš šv. Mišias rėžė, kad atsibodo, visi vargonininkai gieda tą patį. Tada iš zakristijos vargonų link eidama supratau, jog atsibodo ir man. Tuo metu jaučiausi turinti tik dvi išeitis - arba atverti plačiai bažnyčios duris ir išdidžiai jas užvėrus išeiti į Laisvės alėją, arba - imtis reikalo iš esmės ir įrodyti, kad aš - ne visi.
Kažkodėl pasirinkau antrą variantą - užlipau ant viškų, pradėjau groti ir visai netikėtai tiesiog per šv. Mišias pati nesuprasdama, kaip, pagiedojau naują Mišių dalį Šventas. Daugiausia esu sukūrusi pagal kitų autorių tekstus. Pirma religinių eilėraščių knyga, kurią radau savo tėčio spintoje, - poetės Lacrimos (Marijos Katiliūtės) Magnificat. Pradėjau skaityti ir supratau, kad jie man tiesiog skambėte skamba. Jos sakinių sandara, eiliavimas man pasirodė labai labai artimas.
Yra keletas giesmių, kurių tekstai gimė mano širdyje. Visos tokios giesmės turi savo istorijas, visų jų atsiradimo priežastis yra kažkoks nustebimo, supratimo ar susitikimo momentas. Dalį giesmių įkvėpė tikėjimo keliu einant sutikti žmonės, kurie nebūtinai yra labai artimi bičiuliai. Nežinau nei kaip paaiškinti - kartais reikia visai nedaug: šypsena, ištarti žodžiai ar kunigo pasakyta homilija, palaiminimas reikiamu metu gali sukelti tokią kūrybinę sumaištį gerąja prasme, kad tereikia spėti užrašyti.
Rašytojai kartais pasako - norėčiau būti to eilėraščio ar knygos autorius, bet jį parašė kažkas kitas. Apie norą būti kažkurio kūrinio autore dar neteko mąstyti, bet išgirdus gerai atliekamą J. S. Bacho muziką visada nuščiūvu - kas turėjo vykti jo širdyje ir galvoje, kad mes galėtume klausydami pasinerti į tokią gelmę, į tokį dangaus ilgesį? Man Bachas (vokiškai tai reiškia upelį) - ne upelis.
Darbas Marijos Radijuje
„Marijos radijuje“ esu muzikos redaktorė antrus metus. Šis darbas - nauja patirtis. Turiu ieškoti įrašų, rekomenduoti, parinkti muziką, kuri reikalinga įgyvendinti „Marijos radijo“ misiją. Kartais tai yra iššūkis, nes esu klasikinės muzikos atstovė, o „Marijos radijas“ - skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo, jau atradusiems tikėjimą arba dar tik beieškantiems Dievo žmonėms. Taigi muzikos reikia labai įvairių stilių ir nuotaikos.
Apskritai Lietuvoje pastebiu lietuviškos religinės, patriotinės muzikos kokybiškų įrašų trūkumą - tiek chorinės, tiek jaunimo šiuolaikinės. Labai norėtųsi, kad „Marijos radijuje“ būtų galimybė kokybiškai įrašyti muziką - įvairius instrumentus, solistus, chorą, bet tam jau reikėtų kitų patalpų, kitos įrašymo programos ir kitų finansinių išteklių.
Darbas su studentais ir seminaristais
Esate dirbusi su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, taip pat ir su Kunigų seminarijos auklėtiniais, o ir šiuo metu dirbate su būsimais seminaristais - paruošiamuoju kursu. Nuostabi pedagoginė patirtis ir darbo procesas man yra su abiem grupėmis - tiek su pasauliečiais studentais tiek su seminaristais, tačiau darbas tikrai skiriasi.
Dirbant su pasauliečiais, mokant juos pažinti muziką (nebūtinai religinę) gali vadovautis profesiniais, bendražmogiškais dalykais ir nereikia nerti giliai tikėjimo lygmeniu. Kalbant apie programas, jos taip pat skirtingos: Muzikos akademijos programą turbūt įmanoma įsivaizduoti lengviau, o kunigų seminarijoje giedojimo paskaitos tikrai yra labai unikalios struktūros ir turinio - tai, ko reikia būsimam kunigui.
Tai nereiškia, kad jam tereikia mokėti pataikyti dvi natas su tekstu Viešpats su jumis. Tikrai ne tiek mažai… Keliaujantis kunigystės link, turi mokėti ir tradicines liturgines giesmes, ir grigališkojo choralo pradmenis, ir bažnytinės muzikos istoriją, ir dar daug specialių, tik kunigui priklausančių, giedojimų. Stojant į seminariją muzikinis išsilavinimas nėra būtinas, taigi seminaristams tenka daug ir stipriai stengtis giedojimo paskaitose, kad per keletą metų išmoktų giedoti.
Skersvėjis
Bendradarbiaujate, dalyvaujate daugelyje įvairiausių kultūrinių renginių. Vienas originalesnių - Kauno kunigų seminarijoje kiekvieną pavasarį vykstantis Skersvėjis. Kūrybiniai vakarai, koncertai, renginiai duoda galimybę plačiau atsiskleisti kūrybiškumui ir leidžia pabūti tarsi kitam pasaulėlyje nei kasdieniniai darbai, įsipareigojimai ir rūpesčiai.
To reikia, kad nepaskęstum rutinoje, neužsibarikaduotum savo proto ir širdies gyvenimiškose problemose. O humoras, sakyčiau, netgi privalomas Bažnyčioje, kurios nariai, mes, visi tikintieji, esame. Skersvėjo šventė tikrai kitokia - ji Kauno kunigų seminarijoje vyksta Užgavėnių dieną, per kurią seminaristai turi galimybę sau ir aplinkiniams padovanoti daug gerų emocijų.
Paprastai jau nuo ankstaus ryto viskas ten vyksta kitaip, tokią dieną gali ištikti daug neprognozuotų vėjo gūsių įvairiomis kryptimis: bendruomenės pažadinimas, pavyzdžiui, 5 valandą ryto, ne taip ar ne ten pateikti pusryčiai, linksmesnės nuotaikos paskaitos ir būtinai - jau tradicija tapęs linksmas spektakliukas vakare. Keletą pastarųjų metų teko padėti seminaristams šią šventę kurti bei įgyvendinti, ir tai tikrai nebuvo lengviausias uždavinys.
Humoras - sunkus menas. Turi būti linksma ne tik artistui repeticijose, bet ir žiūrovui per pasirodymą.
[1] Celebrantas - [lot. celebrans - iškilmingai švenčiantis], kunigas, kuris aukoja šv. Mišias. A.S. past. Šv.