Žiobris (Vimba vimba) - karpinių šeimos žuvis, gerai žinoma Lietuvos žvejams. Kiekvieną pavasarį ši rūšis migruoja iš Baltijos jūros į mūsų upes neršti, suteikdama žvejams galimybę susikauti su stipriu laimikiu. Nors pats žiobrių žvejybos įkarštis laukia tik kitą mėnesį, tačiau šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vos pasitraukus ledams ir šiek tiek pradėjus kaitinti saulutei, žvejai pradeda ruoštis žiobrių žvejybai.
Žiobris yra migruojanti žuvis, į upes nerštui atkeliaujanti iš Baltijos jūros. Kaip būdinga daugeliui iš jūros į upes atplaukiančių žuvų, jis yra itin kovingas ir stiprus, savo jėga nustebinantis daugelį pirmą kartą žiobrius gaudančių žvejų. Žiobris pasižymi itin kovingu būdu ir jėga, nors užauga palyginti nedidelis. Dažniausiai pagaunamas 25-35 cm ilgio ir apie 1 kg svorio, jis priešinasi ne silpniau nei dvigubai didesnės žuvys. Nenuostabu, kad tiek dėl savo jėgos, tiek dėl skonio vertinamos žuvys prie upių pakrančių pritraukia minias žvejų. Taigi norint visiškoje ramybėje pasimėgauti supančia gamta gali reikėti nemažai pasivaikščioti ir ieškoti sunkiau automobiliais pasiekiamų vietų.
Žiobrių Migracija ir Nerštas
Daugiausia laiko žiobriai praleidžia Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose, o pavasarį atplaukia į upes neršti. Kadaise žiobriai migruodavo iki pat Nemuno aukštupio, tačiau pastačius Kauno hidroelektrinę jų kelias sutrumpėjo. Įvairiais vertinimais, žiobriai neteko iki 50-70 proc. nerštaviečių, kai praėjusio amžiaus viduryje Kaune iškilo hidroelektrinė, dabar žinoma Algirdo Brazausko vardu. Todėl neršia Nemuno žemupyje, Neryje, Dubysoje, Nevėžyje, Minijoje, Jūroje, Šventojoje ir šių upių intakuose.
Šioms žuvims tinkamiausios vietos nerštui - sraunios upių rėvos su žvirgžduotu ir akmenuotu dugnu. Žiobriai mėgsta upių ruožus, kur dugnas kietas ir beveik neapaugęs augalija. Dažnai šios žuvys laikosi netoli akmenų, duobių pakraščiuose ar kitose greitos tėkmės vietose. Mokslininkų teigimu, kiekviena žmogaus sukonstruota užtvanka sutrikdo ne tik žiobrių ir kitų žuvų, bet ir nešmenų, maisto medžiagų, smulkiųjų organizmų judėjimą bei natūralų pasiskirstymą upėse.
Kadangi migruoja iš Baltijos jūros, pirmiausia pasirodo Žemaitijos upėse, kur žiobrių žvejybos sezonas ir pradedamas. Toliau nuo pajūrio esančias upes, tokias kaip Dubysa ar Nevėžis, šios žuvys pasiekia keliomis savaitėmis vėliau. Masinis žiobrių kilimas upėmis prasideda vandeniui gerokai pašilus ir jam pasiekus dviženklę temperatūrą, tačiau pavienės žuvys į nerštavietes kilti gali jau dabar. Žiobrių žvejybos sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį ir tęsiasi iki maždaug gegužės vidurio. Nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d. Lietuvoje galioja draudimas žiobrių žvejybai - tuo metu žuvys neršia. Įdomu tai, kad dalis žiobrių po neršto negrįžta į jūrą ir lieka upėse, todėl jie sugaunami net žiemą.
Kaip Atpažinti Žiobrį?
Žiobrį kone lengviausia atpažinti pagal jo buką nosį. Šios žuvies kūnas yra vidutinio aukščio, plokščiais šonais ir padengtas dideliais sidabro spalvos žvynais. Nugara melsvai pilka, o šonai bei pilvas blizga sidabru. Krūtininiai ir analiniai pelekai dažnai turi rusvai rausvą atspalvį, kiti pelekai būna pilkšvi. Per nerštą žiobrių pelekai nusidažo ryškiai raudonai, nugara patamsėja, o patinams ant galvos atsiranda baltų karpučių.
Žvejybos Ypatumai ir Įrankiai
Didelėse upėse (tokiose kaip Nemunas ar Neris) žvejai dažniausiai renkasi dugninę meškerę su šėryklėle. Plūdine meškere ten žvejoti nėra labai efektyvu. Reikia toli užmesti masalą, o stipri srovė greitai nuneša plūdę. Stiprioje srovėje naudojamos pakankamai sunkios (dažnai 50-100 g) šėryklėlės. Tokiai žūklei reikia tvirto koto (užmetimo svoris bent ~100+ g), kad būtų galima saugiai sviesti sunkią šėryklą. Patartina rinktis skęstantį pagrindinį valą (monofilamentinį ar pintą), kad srovė jo nekilnotų. Ant pagrindinio valo tvirtinama šėryklėėlė, prie jos montuojamas pavadėlis - ~40-60 cm ilgio atšaka su kabliuku.
Kai kurie žvejai prie kabliuko dar pritaiso fosforinį karoliuką ar naudoja mažą švytinčią avižėlę, kad masalas būtų patrauklesnis. Vis dėlto atsargiai žuviai geriau palikti vien pliką kabliuką, nes ryškūs elementai kartais gali baidyti. Kibimą dugninėje rodo meškerės viršūnėlė. Tuo tarpu mažesnėse upėse žiobrius galima sėkmingai gaudyti ir plūdine meškere. Tam naudojamos srovės žūklei pritaikytos santykinai sunkios plūdės - dažniausiai 4-10 gramų. Tokios plūdės stabiliai laiko masalą srovėje ir išlieka gerai matomos net vėjuotą dieną. Plūdinėje dažnai naudojamas ~0,18-0,25 mm storio plaukiantis monofilamentinis pagrindinis valas. Plaukiantis valas leidžia lengviau kontroliuoti plūdę srovėje, nes skęstantis valas gali ją tempti po vandeniu. Pavadėlis imamas plonesnis - apie 0,12-0,16 mm, kad masalas atrodytų natūraliau. Gaudant lengvesne įranga mažesnėje upėje, kovoti su žiobriu itin smagu - kiekvienas jo spurtas juntamas labai aiškiai.
Masalai ir Jaukai
Žiobriai dažniausiai minta dugno gyvūnija - moliuskais, mažais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, o kartais ėda ir dumblius. Dėl šios priežasties žiobrių žūklėje geriausiai veikia gyvūninės kilmės jaukai ir masalai. Daugumos kitų taikių žuvų žvejyboje vyrauja saldūs jaukai (su karamelės, vanilės ar melasos aromatais). Tačiau žiobriams geriau pasiteisina aštresnio kvapo masalai ir jaukai. Populiarūs jaukų mišiniai žiobriams sudaromi iš žuvies miltų ir sumaltų vėžiagyvių kiautų. Taip pat dažnai dedama priedų su sūrio ar česnako kvapu. Raudona jauko spalva itin vilioja žiobrius, todėl dauguma šiai žuviai skirtų jaukų dažomi raudonai. Į jauką pridedama nemažai gyvūninės kilmės komponentų.
Ant kabliuko žiobriams dažniausiai siūlomi gyvi masalai: populiariausios - musės lervos (baltos arba rožinės), uodo trūklio lervos ir sliekai. Žiobriai gali būti išrankūs, todėl vieną dieną jie mieliau kimba ant vieno masalo, kitą dieną - ant visai kito. Todėl žvejybai verta pasiruošti įvairių masalų.
Įrangą ruoštis laikas jau dabar, kadangi bet kurią dieną socialiniuose tinkluose gali pasipilti žvejų nuotraukos su pirmaisiais žiobriais, o jas pamačius bet kuriam žvejui sunku atsilaikyti prieš pagundą patikrinti mėgiamas upes ieškant šios žuvies. Kibimui prasidėjus, žiobrius žvejosime iki pat gegužės vidurio, kai įsigalios draudimas jų žvejybai.
Žiobris - Delikatesas
Žiobris vertinamas ne tik dėl emocijų, kurias dovanoja traukimo metu, bet ir dėl puikaus skonio. Žiobris - ne tik smagus laimikis, bet ir puiki kulinarinė žuvis. Jo mėsa išsiskiria švelniu skoniu, tvirtumu ir malonia tekstūra. Dėl palyginti didelio riebalų kiekio ji išlieka sultinga net ir po rūkymo ar kepimo. Lietuvoje žiobriai ypač vertinami rūkyti - jų aromatas stiprus, bet neįkyrus, o minkštimas tirpsta burnoje. Nors ši žuvis gana kaulėta, patyrusio kulinaro rankose tai ne kliūtis. Išdarinėjus ją atsargiai ir teisingai, galima paruošti tiek filė, tiek keptas žuvis. Žiobrių ikrai taip pat naudojami maistui - iš jų gaminami pikantiški užkandžiai ar konservai. Tradiciniuose lietuviškuose receptuose žiobriai dažnai sūdomi statinaitėse arba verdami su daržovėmis. Taip pat populiarūs marinuoti žiobrio gabaliukai - su actu, svogūnais ir pipirais.