Ūsorius (lot. Barbus barbus) - tai gėlavandenė karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis, garsėjanti savo ilgais ūseliais ir išskirtine jėga. Dėl savo stiprumo ir nedažno aptikimo Ūsorius dažnai vadinamas „žvejų svajonių žuvimi“. Ši upėse gyvenanti žuvis pasižymi veržlumu - kovodamas su meškeriotoju, ūsorius nepasiduoda iki galo. Straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti ūsorių, kur jis gyvena, kuo maitinasi, kaip ir kada geriausia jį gaudyti, taip pat sužinosite ūsoriaus neršto ypatumus, kulinarines savybes.
Ūsoriaus išvaizda ir paplitimas
Ūsoriaus kūnas ilgas, verpstės formos ir itin raumeningas - pritaikytas gyventi stipriose srovėse. Nugara ir šonai dažniausiai būna žalsvai gelsvi, o pilvinė dalis šviesi. Nugaros ir uodegos pelekai pilkšvai tamsūs, kiti pelekai - švelniai rausvo atspalvio. Būtent prie burnos yra išsidėsčiusios dvi poros ilgų ūselių (po du prie viršutinės lūpos kampų ir žiočių šonuose), kurie padėjo šiai žuviai gauti savo pavadinimą. Ūsoriaus galva didelė, akys mažos, o apatinė pusmėnulio formos burna pritaikyta maitintis nuo dugno. Ūsoriai užauga nemaži: dažniausiai sugaunamos žuvys būna apie 40-60 cm ilgio ir sveria 2-3 kg, tačiau pavieniai egzemplioriai gali pasiekti beveik 80-90 cm ilgį.
Paprastasis ūsorius paplitęs didžiųjų Vakarų ir Vidurio Europos upių baseinuose. Jo arealas apima daugelį didžiųjų upių Vakarų ir Vidurio Europoje, bet šiauriau Lietuvos natūraliai ši rūšis neaptinkama. Lietuvoje ūsoriai sutinkami tik švariose, srauniose upėse ir didesniuose jų intakuose. Daugiausia jų gyvena Nemuno ir Neries upių baseinuose. Taip pat jo pasitaiko Šventosios, Merkio, Žeimenos ir Minijos upių žemupiuose. Nedidelė ūsorių populiacija aptinkama Kauno mariose, kur ši rūšis atsidūrė užtvenkus Nemuną.
Ūsorius mėgsta upes, kuriose stipri tėkmė, dugnas akmenuotas, žvyruotas ar molingas, o vanduo skaidrus ir prisotintas deguonies. Dažniausiai jie laikosi netoli rėvų, prie didelių į vandenį panirusių riedulių, giliau esančiuose ruožuose prie upės vagos ar netoli kranto. Labai apžėlusių augalija vietų ūsoriai vengia - jiems svarbi atvira vandens erdvė ir stipri srovė. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais ūsorių populiacijos sparčiai mažėja - ši rūšis laikoma nykstančia. Lietuvoje ūsorių taip pat sugaunama vis rečiau, todėl pradedami jų dirbtinio veisimo ir įžuvinimo projektai ( 2023 m. į Nerį ir Šventąją išleista apie 18 tūkst.
Mityba
Ūsorius yra tipinė dugninė žuvis, besimaitinanti įvairiais smulkiais gyvūnais, randamais upės dugne. Pagrindinį racioną sudaro moliuskai (pvz., sraigės), vabzdžių lervos (laumžirgių, uodo trūklių ir kt.), kirmėlės, smulkūs vėžiagyviai. Ūsoriaus jaunikliai minta dugno bestuburiais ir vabzdžių lervomis, o ūgtelėję individai maisto ieško kapstydamiesi dumble ir žvyre - tam pasitarnauja aplink burną esantys jautrūs ūsai, kurie padeda užuosti ir aptikti grobį net drumstame vandenyje. Dėl stiprių nasrų ūsorius, ieškodamas maisto, gali rausdamas išjudinti nemažus kiekius žvirgždo ar akmenukų upės dugne.
Žūklės patarimai
Ūsorius tarp žvejų laikomas labai vertingu, tačiau nelengvai sugaunamu laimikiu. Šios žuvies žūklė reikalauja žinių, tinkamos įrangos ir kantrybės. Dažniausiai ūsoriai gaudomi dugninėmis meškerėmis - žvejojant dugnine patariama naudoti pakankamai stiprią meškerę su sunkiu svareliu ar šėryklėle, kad masalas liktų dugne, srovėje.
Masalai
Geriausiai pasiteisina gyvūninės kilmės masalai. Patyrę žvejai teigia, kad ilgainiui ūsorių galima privilioti ir augaliniais masalais, ypač jei žuvis tose vietose jau pripratusi prie jaukinimo. Šiltesnio klimato šalyse ūsorius neretai gaudomas kukurūzų grūdeliais ar kitais augaliniais jaukais. Lietuvos upėse pasitaiko atvejų, kai ūsorius susigundo konservuotais kukurūzais, perlinėmis kruopomis ar žirniais - ypač jei prieš žūklę žvejys toje vietoje pašeria.
Nors ūsorių žvejyba dugnine yra populiariausia, egzistuoja ir kiti būdai. Kai kurie meškeriotojai bando laimę spiningaudami - tam renkasi mažus voblerius, nedideles vibro uodegėles ar kitus smulkius guminius masalus, traukiamus palei pat dugną. Ūsorius kartais susigundo spiningo masalais, ypač jei jie primena smulkią žuvelę. Taip pat įmanoma sužvejoti ūsorių museline meškere - gaudant nimfomis ar kitais dugno bestuburius imituojančiais museliniais masalais.
Žūklavietės pasirinkimas
Norint pagauti ūsorių, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Reikėtų ieškoti sraunių upės ruožų su kietu, akmenuotu dugnu. Tinkamos vietos žūklei - rėvų pradžia arba pabaiga, vietos ties stambiais akmenimis, už kurių susidaro srovės užuovėja. Ten ūsoriai mėgsta slėptis ir tykoti maisto.
Laikas
Ūsorių galima gaudyti kone visą atviro vandens sezoną - nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Vis dėlto geriausias ūsorių kibimas pastebimas vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Po neršto (gegužės-birželio mėnesiais) ūsoriai greitai atstato jėgas ir pradeda intensyviai maitintis, kaupdami atsargas žiemai. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais ši žuvis kimba geriausiai, todėl šis periodas laikomas palankiausiu ūsorių žvejybai. Ankstyvą rudenį vandens temperatūra dar pakankamai aukšta, gausu maisto, tad ūsoriai aktyviai ieško grobio. Tuo tarpu pavasarį, prieš pat nerštą ir jo metu, ūsoriai vengia maitintis, todėl balandžio-birželio sandūroje juos suvilioti yra beveik neįmanoma.
Geriausias paros laikas ūsoriui žvejoti - ankstyvas rytas arba vakaras, saulei leidžiantis. Ramiais vasaros vakarais ūsoriai neretai išduoda savo buvimą staigiais šuoliais virš vandens paviršiaus. Sutemus ir naktį ūsoriai drąsiau išplaukia į seklumas maitintis, todėl naktinė žvejyba gali būti sėkminga.
Nuo rugsėjo vidurio Lietuvoje prasideda intensyvi lašišų ir šlakių migracija, todėl tam tikruose upių ruožuose įsigalioja apribojimai. Pavyzdžiui, nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama žvejoti natūralios kilmės masalais kai kurių lašišinių upių atkarpose ties intakų žiotimis (pvz., Neries, Šventosios, Minijos). Šie ribojimai skirti apsaugoti lašišinių žuvų nerštą, tačiau tuo pačiu apsunkina ir ūsorių žūklę rudenį.
Nerštas
Ūsoriai subręsta palyginti vėlai - tik 3-5 gyvenimo metais, kai užauga apytikriai iki 20-30 cm ilgio. Neršto metu šios žuvys susiburia į grupes sekliose upės vietose. Neršia vėlai pavasarį, maždaug gegužės-birželio mėnesiais, kai vanduo sušyla bent iki ~15 °C. Nerštavietėmis tampa sraunūs upių ruožai su sekliu (~0,5-1 m gylio) žvirgžduotu ar akmenuotu dugnu. Patelė išneršia ikrus porcijomis, pasirinkdama vietas ties rėvomis ar akmenų sąnašomis, kur stipri srovė užtikrina deguonies prisotintą vandenį. Per vieną nerštą stambi patelė gali padėti apie 3 000-30 000 ikrelių. Ikrų grūdeliai iš pradžių prilimpa prie akmenų ir žvyro, tačiau greitai nuplaunami srovės ir toliau vystosi ant dugno. Įdomu tai, kad ūsorių ikrai yra nuodingi daugeliui gyvūnų. Manoma, jog tai savotiška gamtos apsauga, sauganti būsimą palikuonį nuo plėšrūnų.
Ką daryti pagavus ūsųorių?
Pagavus retą ir saugotiną žuvį, tokią kaip ūsorius, svarbu elgtis atsakingai. Lietuvoje galioja Mėgėjų žvejybos taisyklės, nustatančios, kokio dydžio ir kiek ūsorių galima pasiimti.
- Atsargiai atkabinkite žuvį.
- Patikrinkite žuvies dydį. Įstatymai draudžia paimti mažesnius nei 45 cm ilgio ūsorius. Todėl būtinai pamatuokite laimikį.
- Laikykitės sugavimų limito. Net jei sugautas ūsorius viršija nustatytą minimalų dydį, meškeriotojas gali pasiimti ribotą kiekį šių žuvų. Šiuo metu vienos žūklės metu leidžiama pasilikti ne daugiau kaip 2 ūsorius.
- Apsvarstykite paleidimą. Ūsorius yra reta ir vertinga žuvis, todėl atsakingi žvejai dažnai nusprendžia laimikį paleisti net ir tada, kai dydis leidžia jį pasiimti.
- Susipažinkite su taisyklėmis. Visada pasidomėkite vietos žūklės taisyklėmis - kai kuriose upėse ar tam tikrais metų laikotarpiais gali būti taikomi papildomi draudimai.
Ar galima valgyti ūsųorių?
Nors ūsorius - reta ir saugotina žuvis, kartais teisėtai sugautas didesnis egzempliorius gali atsidurti ant žvejo stalo. Ūsoriaus mėsa yra balta, liesoka ir gana tvirta. Kaip ir daugelis karpinių žuvų, jis turi nemažai smulkių ašakų, todėl valgant reikia atidumo. Skonis primena karpio ar šapalo - švelnus, ne itin riebus. Kulinarinė vertė galbūt nėra išskirtinė, tačiau tinkamai paruošta ši žuvis gali būti gardi. Vis dėlto, dėl riboto ūsorių paplitimo Lietuvoje, ši žuvis retai sutinkama ant pietų stalo. Daugelis žvejų mieliau pasigroži laimikiu, jį nusifotografuoja ir paleidžia.
Svarbi pastaba: jokiu būdu nevalgykite ūsoriaus ikrų. Jie yra nuodingi žmonėms (kaip ir daugeliui gyvūnų), ypač prieš pat nerštą ir jo metu. Net ir termiškai apdorojus ūsoriaus ikrus, išlieka apsinuodijimo rizika.
Įdomūs faktai
- Ūsorius savo vardą gavo dėl būdingų “ūsuotų” ataugų - keturių ūselių aplink burną.
- Ūsorius neretai tituluojamas galingiausia Lietuvos upių žuvimi. Užkibęs jis startuoja kaip torpeda ir gali net išplėšti meškerę iš rankų nepasiruošusiam žvejui.
- Ramiais vasaros pavakariais ūsoriai kartais iššoka iš vandens. Įdomu, kad šokdami jie dažnai išsitiesia horizontaliai ir trumpam tarsi “pakimba” ore.
- Pastaruoju metu imtasi veiksmų išsaugoti ūsorius Lietuvos vandenyse. Žuvivaisos specialistai dirbtinai veisia ūsorius ir paleidžia juos į upes, kur jų sumažėję. Pavyzdžiui, 2023 m. į Nerį ir Šventąją upes buvo suleista 18 tūkst. vnt.
Papildomi patarimai
- Tinkama įranga: Rinkitės tvirtą meškerę ir kokybišką valą (geriau šiek tiek storesnį - apie ∅0,25-0,30 mm), taip pat patikimą ritę su gerai veikiančiu stabdžiu.
- Masalo pateikimas: Žvejodami dugnine naudokite šėryklėlę - ji padės sutelkti ūsorius vienoje vietoje.
- Vietos pasirinkimas: Skirkite laiko išžvalgyti upę. Suraskite sraunius ruožus su akmenuotu dugnu, gilias duobes greta seklumų arba upės posūkius prie rėvų. Ten didesnė tikimybė, kad laikosi ūsorius, todėl tokios vietos - perspektyviausios.
Ūsorius - įspūdinga ir reta mūsų krašto žuvis, tikras upių dugno karalius. Jo gaudymas reikalauja meistriškumo, tačiau suteikia nepaprastą džiaugsmą. Svarbu atminti, kad ūsorių ištekliai nėra gausūs, todėl kiekvienas žvejys turėtų elgtis atsakingai: laikytis žvejybos taisyklių ir tausoti šią rūšį. Tegul šie patarimai padeda jums susipažinti su šiuo neeiliniu laimikiu.