Prancūzų literatūroje nedaug kūrinių, kurių veiksmas ar tema susiję su Lietuva. Žinoma, yra Prospero Mérimée „Lokys“ (1869) - jo net originalus pavadinimas lietuviškas. Iš esmės labai skirtingi, abu romanai turi vieną juos jungiantį bruožą - abu susiję su Lietuva. Bet abiem atvejais ji yra labiau svajonių ir vaizduotės kūrinys nei konkreti šalis.
Pirmasis autorius, B. Poirot-Delpechas (1929-2006), puikiai žinomas Prancūzijoje - buvo žurnalo „Le Monde“ žurnalistas, ilgus metus vadovavęs literatūriniam žurnalo priedui „Le Monde des livres“. Šis eseistas, teatro pjesių autorius ir romanistas paliko gausų literatūrinį palikimą - dvidešimt penkias knygas. Jam suteiktos dvi garsios literatūros premijos: 1958 m. Interallié premija už romaną „Le Grand Dadais“, o 1986 m. - prestižinė Prancūzų akademijos literatūrinė premija le Grand prix už romaną „Pamišėlė iš Lietuvos“. 1986 m. autorius išrinktas į Prancūzų akademiją.
Apie antrąjį autorių H. Guigonnat informacijos nėra daug: nežinomos net ir tikslios jo gimimo ir mirties datos: 1947 ar 1948-1997 ar 1998 m. Gimė Prancūzijoje, Tarbo mieste. Atvykęs studijuoti į Paryžių bendravo su avangardo menininkais, susibičiuliavo su dailininke siurrealiste Eleanora Fini, kurios įtaka matyti jo kūryboje, jiems abiem labai patiko katės. Tuo metu jis parašė vienintelį savo romaną „Demonė Lietuvoje“. Už šią knygą jam įteikta literatūrinė premija Prix de l’insolite, spaudoje paskelbta nemažai pagiriamųjų straipsnių. 1985 m. kūrinys išverstas į anglų kalbą. Buvo pradėtas vertimas į lenkų kalbą, bet liko nebaigtas.
H. Guigonnat, nors ir buvo skatinamas tęsti kūrybinę veiklą bei rašyti antrąją romano dalį, daugiau nieko nebeparašė. Dėl asmeninių priežasčių palikęs Paryžių jis grįžo į gimtąjį miestą ir netrukus buvo užmirštas.
H. Guigonnat "Demonė Lietuvoje"
H. Guigonnat perkelia skaitytoją į Lietuvą, į didžiulę penkiasdešimties kambarių pilį, nors neminima, kaip ši vadinasi ir kur ji yra. Net jei vieta ir nėra aiški, negalima teigti, kad veiksmas vyksta neapibrėžtoje epochoje - ne viena detalė leidžia suprasti, kad tai XX a. pradžia. Istoriją pasakojantis jaunas vyras Maksas Ulrichas prisimena senelius iš motinos pusės, žuvusius „garsioje laivo katastrofoje“ - tikriausiai „Titaniko“ (1912). Šių tėvai žuvo „ne mažiau garsiam gaisre“ - panašu, kad turimas galvoje Bazar de la Charité gaisras (1897). Užuominos apie „karo triukšmą“ susijusios su 1914-1918 metų karu - minimi pirmieji krašte sklandantys aeroplanai.
Romane gausu fantazijos, keistenybių, neįprastumų, kas gali kelti nerimą - pirmiausia aplinka (milžiniška palėpė su daugybe užkaborių, pilį supantis tamsus miškas), o dar labiau - personažai. Pirmiausiai katė, kurios reakcijos labai panašios į žmogiškas - Maksas Ulrichas rado ją palėpėje po Saulės užtemimo (jo manymu, tai ne sutapimas). Kai ši nagais skaudžiai apdraskė tarnaitę, senelis ją pavadino Demone (paties rašytojo katės vardas). Net jei negali kalbėti - priešingai nei Lewiso Carrollo Katinas - ji puikiai supranta žmonių kalbą. Katė persekioja tarnaitę, nes šioji per neapsižiūrėjimą užmynė jai ant uodegos, ir atleis, kai vargšė mergaitė puls jai po kojų maldaudama atleidimo. Katė keletą kartų nusiaubė žmonėms paruoštą pietų stalą, nes jos krėslo nebuvo tarp svečių, ir galiausiai pasiekė savo - dabar sėdi su visais. Ji neatsisako gurkštelėti ir prancūziško šampano, vaidina spektaklyje apsitaisiusi Batuoto Katino kostiumu.
Romano pabaiga dar keistesnė - Maksas nuogas lovoje mylisi su Demone, kuri jį „apgaubia šiltu kailiu“! Pasak Makso, ši be perstojo auga, kol galiausiai pasiekia „sunkiai įsivaizduojamą senbernaro dydį“! Begalinis augimas simbolizuoja du dalykus: jo augančią meilę „gyvūnui“ ir šiosios galios stiprėjimą vietos bendruomenėje. Jos keistenybės išprovokuoja „siaubą keliančias kalbas“ apie Katės-Monstro-Iškrypėlės demoniškus veiksmus - ji „kelia pamišimo siautulį“.
Keistenybėmis pasižymi ir kiti personažai: Demonė turi žmogiškų bruožų, o du pilies gyventojai - gyvūnų pasauliui būdingų požymių. Vieną dieną nustebusi šeima atskleidė, kad tarnaitė Baba Soninė turi ilgą uodegą, „juodą ir gauruotą, ypač gauruotas jos galas“, ir tai yra „mįslingos giminystės“ su Demone ženklas. Dar yra Moteris juodais drabužiais, nauja mokytoja - jei pradžioje ji vaizduojama sėdinti koja ant kojos, „įžūlia poza“, su ilgu kandikliu rankoje, kas jai suteikia aiškiai erotinį aspektą (kūrinyje vyraujanti tendencija), netrukus pasakotojas ją jau mato siurrealistinėje scenoje - neapsakomai ilgu liežuviu ji pagauna vabzdžius ir, šiems prilipus, praryja. Šios Moters mokymo metodas ne mažiau keistas ir stebinantis - ji moko „sudėtingų gestikuliacijų“ ir akrobatinių veiksmų, kuriuos pati puikiai įvaldžiusi. Dėdė Aleksandras, buvęs Moters meilužis, vėl mėgaujasi jos draugija. Bet tai jam nekliudo būti vampyru ir lakstyti persekiojant sūnėną palėpės labirintais, iki suleidžia dantis į šio kaklą, nors netrukus dėl to ir labai apgailestauja.
Kartais nerimą kelianti romano veiksmo aplinka, sunkiai suprantami epizodai, lunatikuojantys ir stebinantys personažai perkeliami į „barokinę ir mitinę pasaką“, primenančią „Alisos Stebuklų šalyje“ atmosferą ar Boriso Viano romano „Dienų puta“ iliuzijų pasaulį.
B. Poirot-Delpecho „Pamišėlės iš Lietuvos“
B. Poirot-Delpecho „Pamišėlės iš Lietuvos“ istorija vyksta visiškai kitokiame pasaulyje. Romano intrigos vieta yra Prancūzijoje, tarp Meudon, kur pasakotoja Kadinė praleido vaikystę ir paauglystę, bei Normandijos pakrantės, kur buvo išvykusi atostogauti į stovyklą ir kur sugrįžta romano pabaigoje. Pasakojimo laikas, kaip ir knygos parašymo, - šeštojo dešimtmečio pabaiga. Kūrinys rašytas kaip epistolinio žanro romanas, tačiau vienu balsu. Jau du mėnesius Kadinė rašo vieną po kito laiškus - nors nesulaukia atsako - buvusiai klasės draugei lietuvei, vardu Nastenka, vėliau kūrinyje tampančiai tiesiog Lietuve, su kuria susipažino Prancūzijoje. Ši, ištekėjusi už amerikiečio, išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Prieš dvidešimt metų, paauglystėje, jos buvo įsimylėjusios, bet dabar ryšio nebepalaiko. Išvarginta ją kankinančio marazmo, Kadinė rašo prašydama pagalbos.
Kontrastas tarp dviejų romanų akivaizdus, jie visiškai skirtingi - personažai, ryšys su realybe, pasakojimo tonas: nuo „baroko legendos“ pereinama prie detektyvinio, labai realistinio romano. Vienintelis jų panašumas - Lietuvos vardas abiejų pavadinimuose.
Lietuvos vaizdavimas romanuose
Verta žvilgtelti į tai, kaip šiuose abiejuose kūriniuose ji yra pristatoma - kas minima tiesiogiai, o ką galima suprasti iš užuominų. H. Guigonnat istorija turėtų vykti Lietuvoje, bet joje nėra tikrai lietuviškų vardų. Knygoje nė karto nepaminėta lietuvių kalba, kuria kalbėjo valstiečiai XX a. pradžioje. Bet „kaip visos kilmingos šalies šeimos“, pilies gyventojai moka keletą kalbų, kaip antai prancūzų ir lenkų, - tokia iš tiesų buvo to meto Lietuvos situacija. Kalbant apie geografiją, romane jau pirmuosiuose puslapiuose užsimenama apie „lygumų, kūdrų, tamsių ir pelkėtų miškų šalį“.
Tačiau visus šiuos vienas kitą papildančius panašumus į Lietuvą autorius paneigia jau ketvirtoje knygos eilutėje, teigdamas, kad, nepaisant knygos pavadinimo, „nėra aišku, ar tai vyksta Lietuvoje“. Kitoje vietoje sakoma, kad šalis yra „kalnuose, visuomet apsnigtų kalnų viršūnėse“. Šitoks geografinis apibūdinimas tikrai stebina.
B. Poirot-Delpecho romane „Pamišėlė iš Lietuvos“ priešingai - nors istorija vyksta ne Lietuvoje - nuorodos, ypač istorinės, dažnos ir aiškios. Ir beveik visos susijusios su Nastenkos personažu, nors vardas ne lietuviškas, o rusiškas. Romane didysis kunigaikštis Vytautas - Witold - minimas ne kartą. Romane trumpai pristatoma karaimų tauta, jos papročiai ir religija, rašoma, kad lig šiol jų protėviai gyvena Trakuose, „mediniuose namuose“ su trimis langais į gatvės pusę - vienas Dievui, vienas didžiajam kunigaikščiui pagerbti ir vienas šeimai.