Be bulvių neįsivaizduojame lietuviškos virtuvės, gyvulių raciono. Jos plačiai naudojamos ir liaudies medicinoje. Gydymui, kaip ir maistui, naudojami tik kokybiški, nepažaliavę gumbai, todėl norėdami tokius užauginti, turime pasistengti.

Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai į Lietuvą įvežtos XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur. Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona.

Kad ir kiek gerų savybių bulvės turi, jų plotai Lietuvoje mažėja. Rinkos informacinės sistemos duomenimis, 2010 m. deklaruota 20,5 tūkst. hektarų. Palyginti su 2009 m., plotai sumažėjo beveik 5 proc., o su 2004 m. - net 54 procentais.

Kadangi bulvių auginimo technologiją sudaro daug su jų auginimu, derliaus nuėmimu ir sandėliavimu susijusių darbų, bulvės priskiriamos prie aukštos savikainos techninių žemės ūkio augalų. Jų sėklininkystė gana sudėtinga ir daug darbo reikalaujanti sritis. Bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu, dėl to ligos persiduoda iš kartos į kartą, veislės greičiau išsigimsta ir reikia investicijų joms atnaujinti.

Maistinė vertė ir cheminė sudėtis

Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų - kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek baltymų, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinų ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, C, P, folinės rūgšties, karotino.

Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas.

Agrotechniniai reikalavimai

Dirvožemis

Žemė bulvėms turi būti puri, laidi orui. Optimali dirvožemio reakcija bulvėms yra pH 5,5-7. Bulvės gali augti ir kai pH yra 5 , tačiau reikia atsižvelgti, jog makro ir mikroelementai optimaliai pasisavinami, kai pH yra apie 6,5.

Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves. Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje.

Bulvės geriausiai dera pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių. Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti.

Šviesa

Bulvėms reikia šviesos. Būtent ji lemia augalų tankumą lauke. Jei per tanku, konkuruodami augalai tįsta, redukuojasi apatiniai lapai, lėtėja fotosintezė, mažiau susiformuoja kokybiškų gumbų. Stiebagumbiai turi būti visada užžerti žemėmis, o saugykloje laikomi tamsoje, nes šviesoje formuojasi chlorofilas, o kartu ir nuodingas solaninas. Taigi žali stiebagumbiai tinka tik sėti.

Bulvės labai mėgsta šviesą - tai šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos.

Mineralinės medžiagos ir tręšimas

Svarbiausios mineralinės medžiagos bulvėms yra N, P, K, Mg, Mn. Joms reikia ir mikroelementų B, Ca, S, Cu, Mo, Zn. Mineralinių trąšų normos nustatomos pagal dirvožemio agrocheminę sudėtį, planuojamą produktyvumą.

• Azotas būtinas bulvių lapijos vystymuisi ir jos žalumui iki pat vegetacijos pabaigos. Jo reikia šakniagumbių mezgimosi ir krakmolo gaminimosi metu. Tik nereikia pertręšti dirvos azoto trąšomis iki bulvių sodinimo, nes perteklius lėtina gumbų brendimą ir mažina derliaus kokybę.
• Nors fosforo dirvožemyje ir yra pakankamai daug, bulvės ne visada gali jį pasisavinti. Taip gali nutikti, kai dirvožemio reakcija rūgšti. Tuomet bulves fosforo trąšomis reikia tręšti papildomai. Trūkstant fosforo, stiebagumbiuose atsiranda apvalių vidinių audinių patamsėjimų, augalai lėčiau auga. O kaip žinome, fosforą augalai pasisavina, kai dirvožemio pH - 6,5-7,5.
• Kalis, esantis dirvožemyje, taip pat ne visada efektyviai pasisavinamas. O jo bulvės augimo metu sunaudoja labai daug - maždaug 1,5 karto daugiau negu azoto. Trūkstant kalio, gumbų audiniai, esantys prie odelės, pamėlynuoja. Augalai patamsėja ir praranda blizgesį. Optimalus dirvožemio pH, kad augalai iš dirvos pasisavintų kalį, yra >6,2.
• Chloro jonai neigiamai veikia bulvių biologinius procesus, mažina augalų produktyvumą, todėl bulvėms tręšti reikia parinkti trąšas, neturinčias chloro.

Humusas

Siekiant ne mažesnio kaip 30-35 t/ha bulvių derliaus, reikia, kad dirvoje būtų ne mažiau kaip 3,5 proc. humuso. Humusingos dirvos yra rišlesnės, mažiau eroduoja, sparčiau įšyla, greičiau pradžiūsta. Sukaupta šiluma lėčiau išspinduliuojama, mažiau svyruoja temperatūra, bulvės greičiau ir vienodžiau sudygsta, dygimo metu jas mažiau pažeidžia ligos. Humusą ypač didina organika, todėl bulvės dažniausiai tręšiamos organinėmis trąšomis.

Mėšlas - seniausiai ir dažniausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Kaip žinome, augalai, patręšti mėšlu, iš tonos gauna daugiausia makroelementų - azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4,5-5 kg azoto, 2,5-3 kg fosforo ir apie 6 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienus, o trejus ar net penkerius metus. Pirmaisiais metais augalai iš mėšlo pasisavina 15-30 proc. azoto, 20-30 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio (bendro kiekio). Antraisiais ir trečiaisiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio - mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai pasisavina apie 50-60 proc. jame esančio azoto, iki 50 proc. fosforo ir iki 80 proc. kalio. Tik tręšti mėšlu reikėtų rudenį, o idealiausiai būtų jį iškratyti priešsėliui, nes nuo šviežio mėšlo bulvės būna šašuotos.

Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P2O5 ir 80 kg K2O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu.

Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis. Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja). Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant.

Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18. su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt. Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė. Bulvės maistinėmis medžiagomis gali apsirūpinti tik tada, kai yra pakankamas drėgmės kiekis.

Drėgmė

Iki sudygimo vandens daug nereikia, tačiau kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis vėl sumažėja. Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės derlius gali sumažėti 2-3 kartus. Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės, bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O šlapioje dirvoje dėl per didelio drėgmės kiekio bulvėms pritrūksta oro.

Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja, gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūksta - luobelė plonesnė.

Bulvių veislės

Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius. Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė.

Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo). Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes:

• Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų
• Ankstyvosios - 90-100 dienų
• Vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų
• Vėlyvosios - 110-120 dienų
• Labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų

Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles.

Pati ankstyviausia „Agrico" firmos veislė. Stiebagumbiai apvaliai ovalūs, šviesiai gelsva luobele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai dideli, vienodi.

Labai ankstyva veislė. Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai vidutinio dydžio, vienodi.

Labai ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodo dydžio, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, gelsva luobele ir baltu vidumi. Išvirtos nesubyra.

Ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodi, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, tamsiai raudoni, šviesiai geltonu vidumi, išvirti nesubyra.

Ankstyva veislė. Gumbai dideli, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, šviesiai geltona odele ir minkštimu, išvirti nesubyra.

Vidutiniškai ankstyva veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovalūs, geltona odele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti lengvai subyra. Bulvės labai skanios, degustacijose jų skonis įvertintas 8-9 balais iš 9 galimų.

Dirvos paruošimas sodinimui

Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis.

Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai. Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama.

Sėklinių bulvių paruošimas ir sodinimas

Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti. Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo.

Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamos bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu. Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta. Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant.

Tinkamai parinkta bulvių veislė bei sėkla - tai pagrindinė sąlyga gauti nemažą bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai reikia ruošti kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų.

Bulvių saugyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima pradėti ir anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4°C temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10°C temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje padidėja gumbų jautrumas mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė - šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui. Geriausi sodinimui 25-100 g svorio gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas. Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant.

Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7°C. Sodinimo laiko pasirinkimą taip pat lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.

Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Jeigu bulvės bus susodintos tankiai, tai pasėlis bus lankstus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.

Sodinant bulves sodinimo mašinomis, jos gumbus gali išsodinti 75-96,4 cm pločio tarpueiliais. Bulves auginant 75 cm pločio tarpueiliais, jų augimo zonose dirva mažiau sutankėja. Komplektuojant bulvių sodinamąsias su trąšadėžėmis bei tręšiant dirvą sodinimo metu galima gauti nemažą derliaus padidėjimą (apie 20%), kadangi įrodyta, kad didžiausią naudą mineralinės trąšos duoda jas įterpiant sodinimo metu lokaliai, t.y.

Priežiūra

Pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu, kai sodinamos bulvės kartu ir apkaupiamos. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus,o prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka formuoti kaupikais. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami, ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas - sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą.

Sėklinių bulvių reikalavimai

Privalomieji sėklinių bulvių reikalavimai parengti įgyvendinant 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvą 2002/56/EB dėl prekybos sėklinėmis bulvėmis. Sėklinės bulvės - tai Solanum tuberosum L.

Sėklinės bulvės klasifikuojamos į:

• bulvių minigumbai (m1)
• bulvių gumbai (m2)
• pirmos klasės sėklinės bulvės (E1)
• antros klasės sėklinės bulvės (E2)
• trečios klasės sėklinės bulvės (E3)
• pirmos klasės sėklinės bulvės (A)
• antros klasės sėklinės bulvės (B)

Išauginti in vitro bulvių mikroaugalai (m0) toliau auginami izoliuotomis sąlygomis šiltnamyje. Auginimo substratas turi būti neužkrėstas auksiniu bulviniu nematodu (Globodera rostochiensis) ir blyškiuoju bulviniu nematodu (G. pallida).

Superelitinės (pradinės) kategorijos bulvių minigumbų (m1) pasėlis turi būti saugomas nuo amarų, kitų kenksmingų organizmų, išvardytų šių Reikalavimų 3 priede ir kitų augalų, gautų iš nemeristeminių audinių, kurie tikrinami dėl šių Reikalavimų 3 priede nurodytų virusų ir bakterinių ligų sėklinėms bulvėms, taip pat turi būti neužsikrėtę bulvių vėžiu (Synchytrium endobioticum), stiebiniu bulviniu nematodu (Ditylenchus destructor), kolumbiniu galiniu nematodu (Meloidogyne chitwoodi), klastinguoju galiniu nematodu (M. fallax).

Superelitinės (pradinės) kategorijos bulvių gumbai (m2), elitinės (pagrindinės) ir sertifikuotos kategorijų sėklinės bulvės tikrinamos dėl šių Reikalavimų 3 priede nurodytų virusų ir bakterinių ligų, taip pat turi būti neužsikrėtusios bulvių vėžiu (Synchytrium endobioticum), stiebiniu bulviniu nematodu (Ditylenchus destructor), kolumbiniu galiniu nematodu (Meloidogyne chitwoodi), klastinguoju galiniu nematodu (M. fallax). Sėklinis bulvių pasėlis turi būti neužkrėstas auksiniu bulviniu nematodu (Globodera rostochiensis) ir blyškiuoju bulviniu nematodu (G.

Sėkliniams pasėliams būtini minimalūs izoliaciniai atstumai. Sėklai skirtos bulvės turi būti auginamos ne mažesniu kaip 100 m atstumu nuo maistinių bulvių ir kitų bulvinių šeimos augalų pasėlių. Jei viename lauke auginamos kelių veislių ir klasių bulvės, būtina tarp jų palikti vieną neužsodintą vagą.

Minimalus gumbų dydis turi būti toks, kad gumbai nepralįstų pro 25x25 mm dydžio matuoklio skylutę. Sėklinių bulvių siuntoje gumbų dydis negali skirtis daugiau kaip 25 mm.

Ligos ir kenkėjai

Sveiki gumbaiPrastos būklės bulvių gumbai sunkiau sandėliuojami, patiriama daugiau derliaus nuostolių, o reikia sveikų sėklinių gumbų. Jei jie labai pažeisti, - sodinti negalima. Atrinktus sveikus sėklinius stiebagumbius, galima beicuoti. Šiuo metu yra registruotas beicas Rovral Aquaflo, saugantis bulves nuo rizoktoniozės, ir Monceren g, kuris saugo gumbus nuo šašų, iš dalies - stiebus nuo baltosios kojelės, o augimo pradžioje - iš dalies nuo spragšių lervų, amarų ir cikadelių.

Vėlesniais augalų vystymosi tarpsniais nuo kenkėjų rekomenduojama purkšti insekticidais.

Ekspertai įspėja, kad svarbu atkreipti dėmesį į bulvių karantinines ligas, pirmiausiai į bulvių žiedinį puvinį. Ši bakterinė liga išlieka viena pa...

---