Žuvies paklausa išties didelė, tačiau kaip išsirinkti šviežią žuvį? Kaip atskirti kokybišką rūkytą žuvį? Į ką atkreipti dėmesį perkant šaldytą? Žuvis - sveikata palankus, tačiau greitai gendantis produktas, tad perkant žuvį vertėtų elgtis apdairiai: atidžiai skaityti etiketes, kuriose nurodoma žuvies kilmės šalis ir galiojimo data, nebijoti pardavėjo klausinėti apie žuvį ir, žinoma, bandyti savarankiškai įvertinti žuvies išvaizdą bei kvapą - pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos galima atpažinti nekokybišką produktą. Į ką atkreipti dėmesį perkant žuvį?
Pagrindiniai šviežios žuvies požymiai
Žuvies žvynai
Žvynai turėtų būti prigludę prie žuvies kūno, nestyroti į šalis, nebūti sudžiūvę ar priešingai - lipnūs, pasidengę drumzlinomis gleivėmis. Kokybiškos žuvies žvynai šiek tiek blizga, spalva nėra išblukusi. Jei ant žuvies kūno pastebite dėmeles ar patamsėjimus, greičiausiai žuvis nebuvo tinkamai laikoma. Pablukę, vietomis iškritę žvynai gali sukelti abejonių dėl produkto šviežumo. Atkreipkite dėmesį ir į žuvies pilvą: žuviai gendant, jos pilvas ima pūstis. Tokios žuvies geriau nepirkite.
Žuvies galva
Apžiūrėjus žuvies galvą galima gana tiksliai įvertinti produkto kokybę, tad jeigu žuvis parduodama be galvos, tą padaryti bus gerokai sunkiau. Pasitaiko, kad nesąžiningi pardavėjai žuvis specialiai pardavinėja be galvų tam, kad pirkėjas negalėtų įtarti prastos žuvies kokybės. Todėl pirkdami žuvį visuomet rinkitės patikimus, geras rekomendacijas ir tik kokybišką asortimentą siūlančius pardavėjus. Jeigu žuvis parduodama su galva, pirmiausia įvertinkite jos akis: jos turi būti skaidrios ir šiek tiek iššokusios į priekį. Jei akių vyzdžių spalva drumsta ir jie išsausėję - tai vienas iš požymių, kad žuvis nėra šviežia. Atkreipkite dėmesį į žiaunas - tai pirmas dalykas, kuris greičiausiai genda žuvyje. Jei žuvis šviežia, žiaunos bus suglaustos (užsivėrusios), o jų spalva bus ryškiai raudona arba švelniai rausva. Jei jos tamsios arba geltonos, neverta rizikuoti savo sveikata, nes siūlomas produktas greičiausiai nėra kokybiškas.
Žuvies kūnas ir mėsa
Žuvis turi būti stangri, jos kūnas - elastingas, be jokių pažeidimų, įtrūkimų. Jei paspaudus žuvį lieka nedidelis įdubimas - tai prastos kokybės, pasenusios žuvies požymis. Jei perkate žuvies filė, atkreipkite dėmesį į spalvą - ji turi būti tolygi per visą žuvies kūną. Žuvies mėsa turi būti pakankamai minkšta, be pastebimų išsausėjimų ar gleivių.
Žuvies kvapas
Jei tai yra jūrinė žuvis, jūra ji ir turėtų kvepėti. Sugedusi žuvis dažnai skleidžia amoniako kvapą, tačiau kalbant apie kvapus, bet koks žuviai nebūdingas kvapas turi sukelti įtarimų. Geriausias būdas patikrinti žuvies kvapą - pauostyti ją žiaunų srityje.
Yra ir kitų, liaudiškų žuvies šviežumo patikrinimo būdų. Vienas iš jų - įmesti žuvį į kibirą su vandeniu. Jei ji skęsta, vadinasi yra šviežia, jei kyla į paviršių - sugedusi. Kitas būdas - į nedidelę įpjovą žuvyje įkišti lakmuso popierėlį ir stebėti rezultatą: jei rūgštinė reakcija įvyksta, vadinasi žuvis šviežia, jei ne - produktas nekokybiškas.
Kaip suprasti ar žuvis anksčiau buvo užšaldyta?
Jei žuvis dar niekada nebuvo užšaldyta, jos žvynai bus labai tolygiai išsidėstę ant kūno. Jie bus šiek tiek gleivėti ir melsvos spalvos. Atkreipkite dėmesį, kad gleivės neliptų prie rankų ir būtų tolygiai pasiskirsčiusios per visą žuvies ilgį. Vieta prie žiaunų neturėtų būti padengta gleivėmis. Žuvis turėtų būti blizgi ir turėti jai būdingą jūros, ežerų ar upės kvapą. Be to, šviežia žuvis turėtų būti stangri ir elastinga.
Į ką atkreipti dėmesį perkant gyvą žuvį?
Perkant gyvas žuvis, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jos plaukioja vandenyje. Jei žuvis sveika, ji plaukios tolygiai ir nugarą didžiąją laiko dalį laikys šiek tiek virš vandens. Jei žuvis ligota, ji bus šiek tiek pasvirusi į šoną. Ilgą laiką žuvį laikant nešvariame vandenyje, ant jos gali susidaryti grybeliniai dariniai, todėl prieš pirkdami nepamirškite atidžiai žuvį apžiūrėti. Įvertinkite visus anksčiau minėtus kriterijus - žuvies akių skaidrumą, žuvies kūną, spalvos tolygumą. Žuvies žvynai turėtų būti blizgūs, akys neturi būti drumstos, žiaunų spalva - nuo švelniai rausvos iki ryškiai raudonos (kai kurios žuvų rūšys gali turėti specifinius atspalvius).
Renkamės šaldytą žuvį - kaip nesumokėti už vandenį
Ne visas žuvis įmanoma tiekti šviežias dėl sudėtingos logistikos ir sezoniškumo: kai kurių žuvų žvejybos sezonas itin trumpas, o transportavimas - ilgai trunkantis. Tokiais atvejais yra vienintelė išeitis - žuvį šaldyti. Pagrindinis šaldytos žuvies ir jūros gėrybių trūkumas yra vadinamojo ledo glazūros perteklius. Kai kuriais atvejais po žuvies atšildymo produkto svoris gali sumažėti visu trečdaliu. Patikrinti, ar žuvis užšaldyta tinkamai, ganėtinai sudėtinga. Tačiau verta žinoti, kad tinkamai užšaldyta žuvis yra ta, kurią sugautą iš pradžių atšaldo iki 0 laipsnių temperatūros, o tuomet užšaldo gerokai šaltesnėje minusinėje temperatūroje. Tokiu būdu žuvis apsaugoma nuo drėgmės pertekliaus, ją atitirpinus ir pagaminus nejuntamas specifinis aitrus kvapas. Jei pakuotėje pačios žuvies apžiūrėti nėra galimybės, atidžiai perskaitykite, kas nurodyta etiketėje. Įprastai šaldytą žuvį geriausia suvartoti per šešis mėnesius, tad atkreipkite dėmesį, prieš kiek laiko žuvis buvo užšaldyta ir kiek dar galios. Jei turite galimybę apžiūrėti pačią žuvį, įvertinkite jos pelekus, uodegą, glazūrą. Pelekai ir uodega turi būti nepažeisti, neaplūžinėję, nepakrypę į šoną. Jei pastebite pažeidimus, greičiausiai žuvis nebuvo tinkamai transportuojama arba šaldytuve guli jau ganėtinai ilgai. Žuvies kūnas turi būti lygus, be pastebimų įdubimų. Jei žuvis glazūruota (dažniausiai - filė), glazūra tūri būti permatoma, priminti ploną stiklo sluoksnį. Storas šerkšno sluoksnis gali reikšti, kad žuvis buvo netinkamai laikoma ar transportuojama. Tam, kad žuvis išsaugotų drėgmę transportavimo ir laikymo kameroje metu, kai kurie gamintojai į ją deda polifosfatų. Sveikatai nieko blogo neturėtų nutikti, tačiau nusipirkę tokią žuvį galite nusivilti - gana didelį dalį žuvies svorio sudarys ne pati žuvis, o vanduo.
Mėgstantiems rūkytą žuvį
Karštai rūkyta žuvis neturi būti ryškiai geltonos spalvos. Tai ženklas, kad gamintojas žuvies nerūkė, o naudojo tam skirtas specialias priemones. Būdinga spalva karštai rūkytai žuviai - nuo tamsiai auksinės iki rudos. Tikra rūkyta žuvis kvepia ugnimi bei maloniu deginto medžio kvapu. Tradicinio rūkymo procese dūmas ir šiluma išgaunama malkų pagalba. Pramoniniam rūkymui dažnai naudojama iš elektros išgauta šiluma. Kadangi toks produktas neturi tikro dūmo kvapo, jis suteikiamas cheminiais tirpalais. Ant žuvies odos neturi būti dėmelių, įdubimų ar kitokių pažeidimų. Paviršius turi būti švarus, aromatas neturėtų sukelti nė menkiausio įtarimo. Nepamirškite, kad rūkyta žuvis, ypač šiltuoju metų laiku, turi būti itin šviežia, todėl pirkite tik iš patikimų pardavėjų. Geros kokybės karštai rūkyta žuvis lengvai atsiskiria nuo kaulų ir stuburo, žuvies mėsa turėtų būti lengvai pleišėjanti. Šaltai rūkyta žuvis turėtų būti auksinio atspalvio, sausu paviršiumi. Jei paviršius drėgnas, spalva išblukusi ir turi pilkšvų atspalvių - žuvis greičiausiai bus sugedusi. Papildomai apžiūrėkite žuvies pilvą: jis turi būti tvirtas, neįplyšęs. Taip pat pauostykite žuvį, aromatas turi būti malonus, aiškiai juntamo dūmo kvapo.
Kaip išsirinkti kokybišką silkę?
Silkė - tikra žuvų karalienė, be kurios šventinis lietuvių stalas sunkiai įsivaizduojamas. Silkė labiausiai vertinama dėl joje esančiųjų riebiųjų Omega-3 rūgščių, tad kuo riebesnė silkė, tuo ji vertingesnė. Silkės riebumas didžiąja dalimi priklauso nuo metų laiko, kada ji buvo sugauta. Riebiausios išneršti dar nespėjusios silkės, įprastai gaudomos liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat nuo gruodžio iki pat balandžio. Pagrindinis silkės šviežumo rodiklis yra žiaunos. Patikrinkite jų spalvą ir kvapą: žiaunos turėtų būti tamsiai raudonos ir elastingos, neaitraus kvapo. Pati silkė turėtų būti melsvos plieno spalvos, tolygaus paviršiaus, tvirta. Įdubęs pilvas ir gelsva spalva įspėja apie netinkamas laikymo sąlygas - tai pirmas požymis, kad silkė jau genda. Jei perkate ne visą silkę, o tik silkės filė, atkreipkite dėmesį į tekstūrą: ji neturi būti subliuškusi, paspaudus turėtų atgauti savo formą.
Kokią žuvį rinktis ir kiek jos suvartoti?
Pagal naudą žuvis sąlyginai galėtume skirstyti į dvi grupes - riebesnes ir liesesnės. Riebesnės žuvys savo sudėtyje turi organizmui būtinų gerųjų riebalų - polinesočiųjų Omega-3 riebiųjų rūgščių. Liesesnės žuvys turi daugiau lengvai virškinamų ir gerai organizmo įsisavinamų baltymų. Žmogaus organizmui reikia ir riebalų, ir baltymų, todėl rekomenduojama mitybos racioną paįvairinti skirtingų grupių žuvimis - tiek riebesnėmis, tiek liesesnėmis. Neapsiribokite vienos rūšies žuvimi, stenkitės praplėsti racioną, juk žuvų pasirinkimas išties platus. Bent retkarčiais pasilepinkite ir jūros gėrybėmis - jose taip pat daug naudingųjų maistinių medžiagų, organizmui reikalingų vitaminų ir mineralų.
Remiantis Sveikos ir tvarios mitybos rekomendacijomis, žuvies ar silkės turėtume valgyti 2-3 kartus per savaitę, o viena porcija sverti turėtų 150 g. Jei žmogus nemėgsta žuvies ar jos nesuvalgo pakankamai, galbūt yra alergiškas, tada pasitaręs su gydytoju, turėtų vartoti žuvų taukus, kad būtų pasirūpinta omega 3 riebalų rūgštimis. Tyrimų duomenimis, mūsų, vakarietiškoje dietoje, omega 3 riebalų rūgščių stokojame. Jei žmonės pakankamai valgytų riebiųjų jūros žuvų, sumažėtų rizika sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, būtų mažesnė tikimybė mirti dėl infakto ar insulto, kurie visame pasaulyje pasiglemžia daugiausiai žmonių.
Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja dietologė B. Jarašūnė pataria nevalgyti stambių plėšriųjų žuvų - ryklių, kardžuvių. Jos ypač nerekomenduojamos vaikams, nėščiosioms ar žindančioms moterims, mat tokios žuvys labiausiai linkusios savyje kaupti gyvsidabrį ir kitas toksiškas medžiagas. Gydytojos nedvejoja silkės maistingumu. Gydytoja dietologė B. Jarašūnė sako, kad žuvis geriausia rinktis iš stambaus vandens telkinio, tokiu atveju mažiausia rizika, kad žuvys bus užterštos. Arčiausiai mūsų yra Atlanto vandenynas, todėl geriausia, kad gėrybės būtų iš šio telkinio. Iš mažų jūrų, pavyzdžiui, Baltijos arba atvežtos iš kitur, tarkime, Kinijos, atsiranda rizika, kad tose žuvyse bus daugiau sveikatai nereikalingų medžiagų.
Kaip paruošti žuvį?
Žinoma, gydytojos pataria rinktis šviežią žuvį, vengti rūkytos, sūdytos, vytintos. Tai yra delikatesai, kurie turėtų būti valgomi labai retai. Dėl didelio druskos kiekio tokios žuvys nėra sveikos mitybos dalis. Įvairiai apdoroti žuvį ir pagardinti geriausia patiems. Virkite vandenyje, garuose, troškinkite, kepkite orkaitėje (atvirai ar susuktą į foliją), švelniai pakepkite ant ugnies. Ir jei jums nepriimtinas nė vienas iš šių būdų, kepkite žuvį keptuvėje, tačiau nepadauginkite aliejaus, nevoliokite jos kiaušinyje, miltuose ar džiūvėsiuose, pataria gydytojos dietologės. Nėra blogos žuvies, tačiau labai svarbus paruošimo būdas. Dažnai mėgstame volioti žuvį kiaušinyje, miltuose ar džiuvesėliuose, tačiau tokiu atveju ji riebaluose tampa menkavertė. Kepkite žuvį orkaitėje, patiekite su daržovėmis - taip tikrai bus sveika organizmui bei gausime naudingųjų medžiagų. Žmonėms, kurie jaučia virškinamojo trakto simptomus, pavyzdžiui, kamuoja gastroezofaginis refliuksas, rekomenduojamas baltyminis maistas, todėl ypač žuvis puikiai tinka, tačiau ji turėtų būti virta vandenyje arba garuose. Taip pat tiems, kurie sirgo kasos, skrandžio, dvylikapirštės žarnos ligomis, rekomenduojama valgyti ne keptą, o virtą žuvį.
Kaip nenusipirkti pagedusios žuvies?
Labai svarbu žuvį nusipirkti šviežią ir jokiais būdais ne pradėjusią gesti ar sugedusią. Gydytojos dietologės sako, kad tokią žuvį atpažinti nėra sunku. Geriau, kad žuvis, kurią perkate, būtų mažiau apdorota, skaisti, kvapas turi būti geras. Šviežią ar atšaldytą žuvį turime rinktis ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal kvapą - negali būti nereikalingas, pagedęs kvapas. Atšaldytos žuvies oda turi būti blizgi ir stangri. Gleivės skaidrios, jei yra pelekai ir uodega - neapdžiuvę, nesusiklijavę. Žiaunos turėtų būti kuo raudonesnės. Jei yra akys, jos turi būti išsipūtusios, ragena skaidri. Labai svarbu renkantis žuvį ją pauostyti - mūsų receptoriai neapgauna. Gydytoja dietologė dr. R. Petereit sako, kad svarbiausia žuvies nesuvalgyti per daug, o jei ji bus pagedusi, apsinuodyti galima ir nuo mažo kiekio. Jei žuvį pasirinksite tinkamą ir atitinkamai paruošime, tikimybė apsinuodyti maža. Tačiau jei taip atsitinka, kad apsinuodijote, pirmiausia reikia gerti daug skysčių.
Alternatyva uoslei - elektroninė nosis
Dažnas pirkėjas linkęs atidžiai apžiūrėti pasirinktą produktą ar pasikliauti savo uosle. Tačiau nuo šiol atpažinti sugedusią ar pašvinkusią mėsą, žuvį gali padėti lietuvių sukurta „Elektroninė nosis“. Ji ne tik daug greičiau pagauna blogą kvapą, bet ir praneša apie galimą riziką. Pasirodo, lietuvių sukurtas išradimas siūlo alternatyvą jūsų uoslei - tai „Elektroninė nosis“. Tokia nosis veikia dujinių jutiklių pagrindu - ji užuodžia arba įkvepia tam tikras dujas ir pirkėjui aiškiai parodo, ar galima pasirinktą produktą valgyti. Tiesa, „Elektroninė nosis“ pritaikyta tirti tik termiškai neapdorotus šviežius produktus.
Patikimi požymiai, kaip atskirti ar žuvis sena
MB „Žuvainė“ bendraturtis Adomas Kliukas sako, kad nors šviežios žuvies akys turi būti skaidrios, o ne baltos ar apsitraukusios balta plėvele, kartais žmogus gali apsigauti, mat akys gali pabalti nuo ant sandėliuojamų žuvų pilamo ledo. Taigi, jei akys baltos, reiškia, žuvis buvo užšaldyta. Kitas paprastas būdas patikrinti, ar žuvis yra šviežia, anot jo, - žuvį paspaudus pirštu. Jeigu paspaudus oda kyla į viršų, jokių įspaudų ar duobučių nelieka, vadinasi, viskas gerai. Kai mėsa tampa minkšta, ji nebeatšoka - vadinasi, žuvis jau negera. Jis sako, kad jei žuvis nėra šviežia, ją gali gelbėti kaip tik nori, bet išgelbėti nepavyks. Kaip bebūtų, žuvis turi specifinį kvapą, tai jos, kaip mėsos, jau būtų neįmanoma paslėpti. Sugedusi žuvis pradeda įgauti rūgėsio kvapą. Net kepant ar kitaip gaminant žuvį, vienas iš nešviežios žuvies požymių yra pernelyg aitrus jos kvapas - gaminant šviežią žuvį jaučiamas tik specifinis žuvies kvapas, bet jis yra malonus, negraužia nosies.
„Šturmų švyturio“ žuvies restorano šeimininkas Česlovas Žemaitis teigia, kad žuvis turi kvepėti vandens telkiniu: Jūrinė žuvis turi kvepėti jūra, gėlo vandens žuvis - gėlu vandeniu su įvairiais ten dominuojančiais augalais. Plėšrūnės valgo skirtingas žuvis, kurios irgi perduoda savo kvapą. Tada, kai žuvis pradeda kvepėti žuvimi, galima suprasti, kad jau kažkas yra negerai. Taip pat kaip vieną iš šviežumą padedančių atskirti požymių Č. Žemaitis įvardija natūralų žuvies gleivėtumą, tik primena, kad kiekvienos rūšies žuvis yra skirtinga. Jis pataria žuvį paliesti: Žmonės bijo žuvį imti į rankas, bet paimkite - jei žuvis yra standi, ne sugniužusi kaip skuduras - tai irgi yra požymis, kad viskas yra gerai. Šviežia žuvis turi būti stangri. Dar vienas svarbus dalykas, anot pašnekovo, yra žuvies žiaunos: jos turi būti rausvos - vienų žuvų žiaunos intensyviau, kitų - mažiau raudonos.
Iš lietuviškų vandenų - šviežesnės?
Prie Kuršių marių įsikūręs Č. Žemaitis įsitikinęs, kad šviežią žuvį garantuoja tik trumpas žvejybos kelias, o žuvų senumą jis skaičiuoja ne dienomis, bet valandomis. Mūsų žvejai žvejoja labai mažais laiveliais, galimybės išeiti į atvirus vandenynus jie neturi. Mus pasiekiančio laimikio kelias nuo tinklo iki krantinės yra pusė dienos. Mes visada kontroliuojame ir galime pasakyti tikslų laiką - dieną ir valandą, kada žuvis yra pagauta. Anot jo, iš kitų kraštų atvežtų žuvų net negalima vadinti šviežiomis. Dažniausiai ant Lietuvos prekystalių žuvys atkeliauja iš aukcionų, iš didelių ūkių ir stambių laivų, nes kitaip jų kainos tikrai būtų kitokios. Didelis laivas išplaukdamas į vandenyną pasikrauna daug degalų, daug vyrų, mantos ir turi grįžti pilnas, nes kitaip būtų nerentabilu savininkui išleisti laivą į vandenyną. Taigi žuvis jis šaldo, tad galima išbraukti apibūdinimą - šviežia. Šviežumas tų žuvų gal ir geras, bet jos vis tiek yra šaldytos. Tuo tarpu A. Kliuko nuomone, nebūtinai iš arti atvežta žuvis bus šviežesnė. Mes žuvų atsivežame ir iš Graikijos ar Turkijos, iš ten jos mus pasiekia per dvi su puse dienos. Kartais net iš Klaipėdos ilgiau keliauja, nes klaipėdiečiai žvejai, kol prigaudo tam tikrą kiekį, jas laiko dvi dienas pas save, ir aš negaliu garantuoti, ar tinkamomis, ar netinkamomis sąlygomis.
Šviežumą išsaugo šaltis
A. Kliukas sako, kad ieškantys šviežios žuvies gali ją rinktis pirkti ir gyvą, ištrauktą tiesiai iš akvariumo, tačiau, anot jo, dažniausiai parduotuvėse tokių žuvų pasirinkimas būna mažas: pardavinėjami tik lynai, karpiai, amūrai. Be to, jis nemano, kad pirkti gyvą žuvį yra geriau - jei žuvis laikoma tinkamomis sąlygomis, sunku atskirti, ar ji pagauta prieš dieną, ar prieš dešimt. Svarbiausia, kad žuvis būtų apipilta ledu ir laikoma nulinėje temperatūroje. Būna, žmogus padeda žuvį į šaldytuvą - sausai, be ledo ir jau po trijų keturių dienų ji pradeda smirdėti. A. Kliukas duoda patarimą: Geriausia parsinešus iš parduotuvės žuvį iškart ir gaminti, nes parduotuvėje ji laikoma pagal tam tikrus reikalavimus, o namuose taip nė vienas nelaikome. Č. Žemaitis taip pat akcentuoja, kad norint žuvį išlaikyti šviežią, būtinas ledas. Vasarą, vėlyvą pavasarį ar ankstyvą rudenį, kai atšyla, aš visada prašau žvejų į katerius paimti ir ledo generatorių, kad pagautą žuvį iškart būtų galima sudėti į ledą ir ji saugiai pasiektų krantinę. Jis juokauja, kad visada reikia turėti žuvies nepriteklių - tik tada šviežumas bus garantuotas. Du tris kartus per savaitę nulinėje temperatūroje žuvis gabename į Vilniuje esantį restoraną. Lede žuvį laikome ne ilgiau 3 parų, bet šiaip pagal technologijas drąsiai galima laikyti iki savaitės. Žinoma, nelygu, kaip laikysi. Mes kiekvieną dieną keičiame ledą, nes žuvis išskiria savo sultis, todėl tą ledą klojame kaip švarų patalą. Sandėliuodami dėžėse paliekame pakankamai vietos, kad žuvys ventiliuotųsi, neperkrauname jų. Iš tikrųjų aš net pats save galiu apgauti - tik lentelė išduoda žuvies laikymo laiką, bet tai yra sąžinės dalykas.
Skirtingos rūšys - skirtingos savybės
Č. Žemaitis teigia, kad daug kas priklauso ir nuo pačių žuvų. Anot jo, menkės išsilaiko trumpiau, starkiai - ilgiau, uotai - dar ilgiau. Vis dėlto laikant jo minėtomis tinkamomis sąlygomis net ir gležnesnes menkes galima išlaikyti iki savaitės praktiškai nepakitusias. A. Kliukas taip pat atkreipia dėmesį į skirtingas žuvų rūšis. Jis sako, kad plėšrios žuvys, net ir būdamos tikrai šviežios, gali skleisti itin nemalonų kvapą, dėl kurio pirkėjai gali ir apsigauti. Tai priklauso nuo to, ar žuvis privalgiusi, ar ne. Įsivaizduokit - pagaunat žuvį, o ji yra prarijusi kitą žuvį, tai ta viduje esanti žuvytė pradedama virškinti ir ima pūti. Žmonės galvoja, kad tai smirda jų žuvis, nors iš tikrųjų smirda tik jos žarnos. Tokių niuansų pirkdamas žuvį nesužinosi, todėl apie tokią tikimybę perkant, pavyzdžiui, populiariausias plėšrias lietuviškas žuvis - lydeką, ešerį, starkį - kartais verta ir prisiminti. Vis dėlto patys pardavėjai stengiasi tokias žuvis pardavinėti jau skrostas. A. Kliukas pasakoja, kad nemalonų kvapą kai kurios žuvų rūšys skleidžia ir dėl kitokių savo savybių. Pavyzdžiui, jūros ešerys, nors ir šviežiai pagautas, kvepia neskaniai. Jis turi specifiškų gleivių, tad jį išdarinėjant tai suteikia iš tikro nemalonų kvapą. Anot pašnekovo, valgant kai kurių rūšių žuvį, kartais geriau pakentėti ir vargstant su jų ašakomis. Pavyzdžiui, jei kuojos ašakos lengvai atsiskiria nuo mėsos, reiškia, kad žuvis nebe tokia ir šviežia.