Malabsorbcijos sindròmas - simptomų kompleksas, kurį sukelia sutrikęs maisto medžiagų virškinimas ir rezorbcija žarnyne, nepakankamas maisto medžiagų pasisavinimas.
Malabsorbcijos sindromo patogenezės pagrindinės grandys: sutrikęs virškinimas trakto spindyje, virškinamojo trakto gleivinės pažeidimas ar jos funkcijos nevisavertiškumas ir sutrikusi suvirškintų bei per gleivinę į organizmą patekusių maisto medžiagų pernaša limfagyslėmis.
Malabsorbcijos sindromas yra pirminis (paveldėtas) ir antrinis (sukeltas įvairių ligų). Iš paveldėtų dažniausiai pasitaiko fermentų, dalyvaujančių monosacharidų, disacharidų, aminorūgščių, vitaminų rezorbcijoje, stoka, dėl to sutrinka tik tam tikrų maisto medžiagų įsiurbimas. Antrinius malabsorbcijos sindromus gali sukelti įvairios skrandžio ligos, kasos ligos, kepenų ir tulžies pūslės ligos, žarnyno ligos - enterokolitas, žarnos rezekcija.
Enterokolitas: Priežastys, Simptomai ir Gydymas
Gali būti gastroenteritas, enterokolitas arba gastroenterokolitas.
Etiologija
Ūminį gastroenterokolitą gana dažnai sužadina esanti apgedusiuose maisto produktuose toksikoinfekcija. Šia liga dažniau susergama vasarą, nes šiltomis dienomis greičiau genda maisto produktai. Ligą gali sukelti ne vien infekcija, bet ir netinkamas maistas, kuris betarpiškai pažeidžia žarnyno sieneles arba sutrikdo virškinimo organų sekrecinę bei motorinę funkcijas.
Esant lėtiniam gastritui ir virškinimo organų funkcijos tam tikram sutrikimui, dažniau išsivysto ūminis gastroenterokolitas, kurio eiga sunkesnė.
Klinika
Liga prasideda po keleto valandų, suvalgius žalingų produktų. Ligoniai skundžiasi silpnumu, apetito nebuvimu, pykinimu, kartais ir vėmimu, skausmu pilvo plote, vėliau ir viduriavimu. Nusiskundimai ir simptomai priklauso nuo proceso lokalizacijos. Esant daugiau pažeistam skrandžiui, vyrauja ūminio gastrito požymiai, jų tarpe ir vėmimas. Uždegimui vystantis daugiau plonojoje žarnoje, vėmimo gali nebūti.
Viduriavimo pobūdis priklauso nuo proceso aktyvumo ir nuo jo lokalizacijos. Juo procesas vystosi arčiau tiesiosios žarnos, juo tuštinamasi dažniau. Skausmo intensyvumas gana įvairus. Jį gali padidinti spazmai.
Ligonis esti išbalęs, jo liežuvis apsinešęs, kartais net sausas; temperatūra neretai pakyla iki 38-39°. Pilvas įdubęs, kartais dėl meteorizmo kiek išsipūtęs. Palpuojant, ypač bambos srityje, ligonis junta skausmą, auskultuojant girdima sustiprėjusi žarnų peristaltika; neretai iš tolo girdimas vidurių gurguliavimas.
Išmatos skystos su gleivėmis. Tiriant mikroskopu, randama didelis kiekis nesuvirškintų maisto liekanų; riebalų, riebiųjų rūgščių, muilų, krakmolo, raumenų skaidulų.
Ligos trukmė priklauso nuo jos sunkumo. Esant lengvesnei eigai, ligoniui nesmarkiai viduriuojant, patologiniai reiškiniai praeina per keletą dienų. Temperatūra nepakyla ar esti subfebrilinė. Sunkiais atvejais būna karščiavimas, viduriavimas, silpnumas ir intoksikacija, sumažėja kraujospūdis, išsivysto leukocitozė, pagreitėja eritrocitų nusėdimas. Kai labai sunki ligos eiga, dėl didelio skysčių netekimo ji primena cholerą, išsivysto akrocianozė ir kolapsas. Ši forma vadinama cholera nostras.
Diagnozė
Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, iš kurios paaiškėja nusižengimas dietai, ir būdingais ligos simptomais. Nereikia pamiršti simptominio viduriavimo, sergant infekcinėmis ligomis: vidurių šiltine, paratifu, dizenterija. Čia nesti būdingos enterokolitui anamnezės, tiriant nustatoma specifinė infekcija. Gali būti nervinis viduriavimas, kurio atveju nebūna nei temperatūros, nei intoksikacijos.
Gydymas
Pakilus temperatūrai, būtinas gulėjimas. Pirmomis valandomis po žalingų produktų suvalgymo plaunamas skrandis, duodama adsorbuojančių medžiagų (karboleno), jei silpnas viduriavimas - paleidžiamųjų. Pirmą, kartais ir antrą ligos dieną būtinas badavimas; leistini tik saldūs gėrimai.
Tolesnes 2-3 dienas galima valgyti gleivingas sriubas, kisielių, ryžių nuovirą, vandenyje virtas košes. Vėliau palaipsniui dieta išplečiama.
Skausmo mažinimui skiriama atropinas, beladona, papaverinas, tifenas ir kiti spazmolitikai, dedamas termoforas. Esant infekcijai ir karščiavimui, skiriami antibakteriniai preparatai. Iš sulfanilamidų grupės teikiama pirmenybė sulginui ir ftalazoliui, kurie lėtai rezorbuojasi ir ilgai išsilaiko virškinimo trakte. Dozė priklauso nuo ligos formos.
Plačiai naudojami antibiotikai, ypač levomicetinas, tetraciklinas, oletetrinas. Lengvesniais atvejais gali padėti enteroseptolis, vartojamas po 0,75-1,5 g (3-6 tabletes) per parą. Atsižvelgiant į ligonio būklę, skiriamos įvairios pagalbinės priemonės. Esant sunkiam viduriavimui, po oda leidžiama fiziologinis tirpalas su 5% gliukozės (iki 1 1 per parą), švirkščiama askorbininė rūgštis, B komplekso vitaminai. Kraujotakai sutrikus, ypač krintant kraujospūdžiui, skiriama kofeinas, strichninas, kordiaminas ir kiti cardiaca. Nežymaus viduriavimo atvejais nereikia griežtos dietos, kartais ir antibakterinių preparatų.
Prognozė
Prognozė paprastai gera; tik nusilpusiems nsmenims ir sutrikusio reaktyvumo atvejais išsivysto pielitas, cholecistitas, cholangitas ar kitos komplikacijos, kurios labai retai pasibaigia mirtimi.
Profilaktika
Pagrindinę reikšmę turi racionalus maitinimasis, geras maisto produktų laikymas, saugojimasis netinkamo maisto ir persivalgymo. Ypač daug dėmesio reikia skirti dietai, sergant lėtiniu gastritu.
Lėtinis Enterokolitas
Etiologija ir patogenezė
Kartais lėtinis enterokolitas išsivysto, kartojantis ūminiam enterokolitui. Tačiau dažniau jis vystosi latentiškai; tais atvejais dėl įvairių papildomų dirgiklių kilę paūmėjimai priskiriami ūminiam procesui. Lėtiniam enterokolitui išsivystyti padeda ilgalaikis maitinimasis netinkamais produktais, alkoholizmas, per daug vienodas maistas, kai kurie medikamentai, žymus vitaminų trūkumas, neurogeninis virškinimo organų funkcijos sutrikimas.
Klinika
Ligoniai, kaip nurodė V. Obrazcovas, nuolat jaučia savo pilvą. Jie dažniausiai skundžiasi apetito stoka, tik rotai jis esti padidėjęs. Kartais būna pykinimas. Būdinga sunkumo jausmas viduriuose, neretai skausmas bambos srityje, vidurių išpūtimas, kai kada viduriavimas.
Tiriant kartais konstatuojama suliesėjimas, neretai apsinešęs liežuvis, išbalusi oda. Tuštinamasi 2-5 kartus ir daugiau per dieną; atskirais periodais gali nebūti viduriavimo. Kartais viduriavimas kaitaliojasi su normaliais ar užkietėjusiais viduriais. Pilvas gali būti papūstas, palpuojant kiek skausmingas. Kartais girdimas vidurių gurguliavimas ir teliuskavimasis aklosios žarnos srityje. Išmatos blogai susiformavusios, blogo kvapo, turinčios gleivių ir blogai suvirškinto maisto liekanų.
Sergant enterokolitu, kartais būna gretimų organų funkciniai ir anatominiai pakitimai. Neretai nustatoma sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, tulžies pūslės ir latakų diskinezija, o vėliau ir cholecistito reiškiniai. Ilgai trunkant sunkiam enterokolitui, išsivysto ferodeficitinė anemija. Liga gali užsitęsti daugelį metų.
Diagnozė
Diagnozė nustatoma, remiantis nusiskundimais, nesunkiu recidyvuojančiu viduriavimu, rentgenologiniu tyrimu, nesant simptomų, būdingų kitoms ligoms, galinčioms nulemti tuštinimosi padažnėjimą.
Enterokolitą reikia atskirti nuo atrofinio gastrito, lėtinio pankreatito, spru, žarnų tuberkuliozės, ileito. Atrofinis gastritas nustatomas, remiantis skrandžio sulčių tyrimu ir aspiracine biopsija. Lėtinis pankreatitas pasižymi kasos sekrecijos ir virškinimo sutrikimu. Žarnų tuberkuliozė diagnozuojama, ištyrus plaučius ir žarnyną rentgenu. Ileito (Krono liga) atvejais, tiriant rentgenu, nustatoma praėjimo kliūtis plonosios žarnos srityje.
Gydymas
Labai svarbu dieta. Reikia uždrausti rūkymą, alkoholinius gėrimus, nehigienišką maitinimąsi. Ligonis turi valgyti dažniau, 5 kartus per dieną, nedideliais kiekiais, nevartoti nesuderinamų maisto produktų. Reikia vengti standaus, turinčio daug sunkiai virškinamų medžiagų maisto, nenaudoti gryno pieno. Dienos racione turi būti apie 120-150 g baltymų, 300-350 g angliavandenių ir 70-89 g riebalų. Negalima valgyti juodos duonos, žalių daržovių, ypač kopūstų, ir vaisių.
Hipovitaminozei pašalinti skiriama B komplekso vitaminai, nikotininė ir askorbininė rūgštys. Su spazmais kovojama papaverinu, beladona ir kitais spazmolitiniais medikamentais. Kartu esant gastritui ir sumažėjusiam rūgštingumui, skiriama druskos rūgštis, pepsinas, abominas, pankreatinas.
Prognozė
Lengvesniais atvejais liga pagydoma.