Harukis Murakamis - rašytojas, kurio lietuvių skaitytojams pristatinėti nereikia. Šiandien apie vieną iš murakamiškų džiazo variacijų - romanas „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („Baltos lankos“, 2009). Trumpame romane susidursime su daugeliu autoriaus kūrybai būdingų elementų: džiazu, moterimis, vienišumu, kitoniškumu, nutolimu nuo kasdienybės.
Knygos pavadinimas, profesionaliai sudurstytas iš Nat King Coul dainos „South of the border“ bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti - ką koduoja pavadinimas ir apie ką suksis veiksmas? Pirmiausia romanas yra istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką savęs ilgesį - vientisą ir nepadalytą. Bent jau mums ši knyga buvo apie tai.
Vienturčių Vienišumas ir Meilės Pradžia
Dvylikos metų Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos brolius. Vienturčius Hadžime ir Šimamoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta - pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje.
Jausdamiesi visuomenės paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Būdami kartu jie nėra vienturčiai. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.
Išsiskyrimas ir Lytinis Brendimas
Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečiai vaikai išskiriami aplinkybių. Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas - lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodai baltas - atsiranda pilkuma.
Šimamoto Sugrįžimas ir Ilgesys
Leisdamas skaitytojui sekti Hadžime istoriją, Murakamis stengiasi parodyti, kaip stipriai veikėją tolesniame gyvenime veikia įvykęs persiskyrimas su Šimamoto: net ir sukūręs šeimą veikėjas niekaip negali pamiršti Šimamoto. Prabėgus dvidešimčiai metų Šimamoto netikėtai vėl įsiveržia į Hadžime gyvenimą ir vyras negali su tuo kovoti - nėra kelio atgal.
Hadžime vis kartoja Šimamoto, kad jo egzistencija be jos - niekinė: Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.
Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus.
Vandens Simbolika
Ypatingą vaidmenį knygoje - ypač Hadžime kasdienybėje - vaidina vanduo. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimai su Šimamoto taip pat visada įvyksta lietuje: ji ateina pas jį tik lyjant, o jis girdo ją sniego vandeniu; kartu jie keliauja prie upės, įtekančios į jūrą, išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia prancūzų filosofas Gaston’as Bachelard’as knygoje „Svajonių džiaugsmas“, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį - kas tinka Hadžime ir Šimamoto atveju.
Iliuzijos ir Realybė
Harukis Murakamis atsakymą į klausimą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįžta; Hadžime primenama jo pirmoji išduota ir palikta mergina Izumi. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimamoto - tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija, iš praeities sugrįžtanti tik su nostalgišku lietumi, o Izumi veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžime - tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties, netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje.
Po susitikimo su paliktąja Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta. Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą. Hadžime turi grįžti į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais, tačiau auštant kitai dienai, jis susimąsto apie lietų jūroje…
„Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ patartume į rankas paimti neramioms, jaunoms sieloms - romanas suteikia peno apmąstymams.