Lietuvos žemės ūkis turi gilias tradicijas, siekiančias net vidurinį neolitą (apie 4300-2700 m. pr. Kr.), kai baltų protėviai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, vėliau - arklius, sėjo kanapes, soras, kviečiukus, šerytes, šiek tiek vėliau - miežius ir ankštinius augalus. Ilgainiui gyvuliai ir dirbamoji žemė tapo pavienės šeimos nuosavybe.
Žemės ūkio raida Lietuvoje
Paspartėjus ūkio plėtrai ir padidėjus darbo našumui žmonės pradėjo gaminti daugiau žemės ūkio produktų, negu reikėjo pramisti. Vyko žemdirbių turtinė diferenciacija. Prekinė žemės ūkio produkcijos gamyba pradėta plėtoti tik nuo 16 a. antros pusės, kai buvo įvykdyta Valakų reforma, pritaikyta trilaukė (taisyklingo trilaukio) žemdirbystės sistema.
17 a. antroje pusėje ūkis pradėjo smukti. Atkuriamas ūkis dar kartą labai nukentėjo per Šiaurės karą (1700-21) ir 1709-11 metų marą. Suintensyvėjo žemės ūkio produktų gamyba. Ją skatino imli Vakarų Europos rinka. Dvarininkai, siekdami didesnių pajamų, atkūrė nuo 16 a. plėtojamą palivarkinį ūkį, didino lažą ir pinigines prievoles.
1795 Rusijos imperija aneksavo likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes (išskyrus Užnemunę). Ūkio ir politinės raidos verčiama Rusijos vyriausybė 1861 panaikino baudžiavą (Užnemunėje ir Klaipėdos krašte ji panaikinta 1807). Tai pagreitino rinkos santykių įsigalėjimą žemės ūkyje ir 19 a. 7 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau susiformavo žemės ūkio rinkos sistema.
Lietuvos gubernijų pagrindinė žemės ūkio kryptis iki 19 a. pabaigos buvo laukininkystė, daugiausia javų ir linų auginimas. Nuo 19 a. pabaigos buvo labiau plėtojama gyvulininkystė. Vyravo ekstensyvi žemėnauda, buvo laikoma daug pūdymų, nederlingų pievų ir ganyklų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę keitėsi politinė, ekonominė ir socialinė padėtis, pertvarkytas šalies žemės ūkis, kuriuo labiausiai rėmėsi Lietuvos Respublikos ekonomika. Buvo pertvarkomi žemės nuosavybės santykiai. Pagal 1922 Žemės reformos įstatymą į žemės fondą sukaupta be savininkų likusi, majoratinių ir didelių dvarų žemė pirmiausia buvo skiriama bežemiams, mažažemiams ir kariams savanoriams. Reformos metu buvo sukurta 159 100 vienkiemių, užimančių 1,66 mln. ha žemės; vidutinio ūkio plotas 10,4 hektaro.
1928-29 sumažėjus užsienio rinkoje javų ir daugiausia linų pluošto kainoms imta daugiau auginti galvijų, bekonų, paukščių, žemės ūkis vis labiau įgavo gyvulininkystės kryptį. Augalininkystė buvo pertvarkoma gyvulininkystės poreikiams tenkinti.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1939 buvo 4430 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Iš bendrojo pasėlių ploto 65,2 % buvo javų, 3,3 % linų, 0,3 % cukrinių runkelių, 8,5 % bulvių, 1,1 % daržovių, 2,3 % pašarinių šakniavaisių, 19,1 % daugiamečių ir vienamečių žolių, 0,2 % kitų augalų.
Eksportuota daugiausia grūdų, linų pluošto, sėmenų, bekono, sviesto, paukštienos ir kiaušinių. Didžiausia pajamų dalis gauta iš gyvulininkystės produktų (apie 56 %), laukininkystės produktai sudarė apie 37 %, kiti žemės ūkio produktai - apie 7 % eksporto.
1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema. Šios sistemos esmė: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas.
1940 07 22 vadinamasis Liaudies seimas paskelbė žemės, jos gelmių, miškų ir vandenų nacionalizaciją ir žemės reformos principus. Pradėtas diegti sovietinis žemės ūkio gamybos modelis.
Cukrinių runkelių auginimo ypatumai
Cukriniai runkeliai Lietuvoje nėra naujas augalas, tačiau jų auginimas turi savų ypatumų. Svarbu žinoti, kad dirvožemio rūgštingumas turi didelę įtaką šių augalų derliui. Dirvos kalkinimas yra svarbi agrotechninė procedūra, leidžianti padidinti per rūgščios dirvos pH ir kompensuoti kalcio trūkumą.
Dažniausiai daržuose auginamiems augalams optimaliausias pH yra apie 6,0 - 6,5. Kuo labiau nuo normos yra nutolęs pH rodiklis, tuo blogiau tokioje dirvoje tirpsta ir augalų nebeįsisavinamos maisto medžiagos.
Tiksliai nurodyti, ar dirvą reikia kalkinti ir kiek kalkinių medžiagų berti, galima tiktai dirvožemį agrotechniškai ištyrus laboratorijoje. Ilgamečiai tyrimai rodo, kad dirvas galima kalkinti bet kuriuo metų laiku. Tačiau geriausia kalkinti rudenį. Tuo laiku yra daug kalkinimui tinkamų plotų. Be to, kalkinės medžiagos iki pavasario gerai neutralizuoja dirvos rūgštingumą.
Dirvai kalkinti naudojamos šios kalkinės medžiagos: dolomitmilčiai, klintmilčiai, trupintos klintys, degtos kalkės, cemento dulkės, defekatas, kreida, klintinis tufas.
Augalai, netoleruojantys rūgščių dirvų, kaip liucerna, cukriniai ir pašariniai runkeliai, valgomieji burokėliai, kopūstai. Jiems pH yra labai siaurame intervale nuo 7 iki 7,5.
Naudojant dolomiltmičius yra pašalinamas ne tik dirvos rūgštingumas, bet kalkinimas turi daugialypį teigiamą poveikį dirvožemio savybėms, jo derlingumui. Dauguma kultūrinių augalų normaliai auga ir dera tik nerūgščioje dirvoje, todėl dirvožemį, kurio pH mažesnis nei 6, būtina kalkinti.
Naudojimo rekomendacijos: dolomitmilčiai naudojami atvirame grunte, šiltnamiuose, auginimo konteineriuose. Dolomitmilčius išberkite ir įterpkite į dirvą prieš sėją (sodinimą) arba nuėmę derlių. Optimalus dolomitmilčių naudojimo laikas - pavasaris (nutirpus sniegui) ir vėlyvas ruduo. Vidutinė trąšų norma - 300 g/m². Dolomitmilčių naudojimo periodiškumas - kas dvejus ar trejus metus.
Žemės ūkio statistika Lietuvoje
Žemiau pateikiama statistika apie žemės ūkio naudmenų plotus ir derlių Lietuvoje 1913 ir 1939 metais.
| Rodiklis | 1913 | 1939 |
|---|---|---|
| Žemės ūkio naudmenos (tūkst. ha) | 4380 | 4430 |
| Ariama žemė (tūkst. ha) | 2830 | 3070 |
| Pasėlių plotas (tūkst. ha) | 2144 | 2591 |
| Javų plotas (% nuo bendro pasėlių ploto) | 75,1 | 65,2 |
| Linų plotas (% nuo bendro pasėlių ploto) | 2,7 | 3,3 |
| Cukrinių runkelių plotas (% nuo bendro pasėlių ploto) | - | 0,3 |
| Bulvių plotas (% nuo bendro pasėlių ploto) | 8,8 | 8,5 |