Haruki Murakami - rašytojas, kurio lietuvių skaitytojams pristatinėti nereikia. Šiandien apie vieną iš murakamiškų džiazo variacijų - romanas „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („Baltos lankos“, 2009).
Knygos pavadinimas, profesionaliai sudurstytas iš Nat King Coul dainos „South of the border“ bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti - ką koduoja pavadinimas ir apie ką suksis veiksmas?
Trumpame romane susidursime su daugeliu autoriaus kūrybai būdingų elementų: džiazu, moterimis, vienišumu, kitoniškumu, nutolimu nuo kasdienybės. Pirmiausia romanas yra istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką savęs ilgesį - vientisą ir nepadalytą. Bent jau mums ši knyga buvo apie tai.
Šis romanas - meilės istorija - iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastas pasakojimas tiems skaitytojams, kurie įpratę prie siurrealistinių Haruki Murakami romanų.
Dvylikos metų Hadžime įsimyli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos dvynį. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.
Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę - užsiima nuosavu barų verslu, turi žmoną, du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija.
Tačiau tai tik pirmas įspūdis - Murakami vėl mena mįsles, klaidina skaitytoją vizijų labirintuose ir tik lietaus lašais nužymi kelią naktyje... Gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame - slėpiningame, mirtimi dvelkiančiame - pasaulyje?
Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono adatėlė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi.
Haruki Murakami postmodernistinė kūryba žavi nenuspėjamumu. Manipuliuodamas žanrais ir skaitytojų lūkesčiais autorius mena mįsles ir niekada nepateikia atsakymų.
Dvylikos metų Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos brolius. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.
Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi judviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame - slėpiningame, mirtimi dvelkiančiame pasaulyje?
Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi.
Harukis Murakamis - rašytojas, kurio lietuvių skaitytojams pristatinėti nereikia. Šiandien apie vieną iš murakamiškų džiazo variacijų - romanas „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („Baltos lankos“, 2009).Knygos pavadinimas, profesionaliai sudurstytas iš Nat King Coul dainos „South of the border“ bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti - ką koduoja pavadinimas ir apie ką suksis veiksmas?
Trumpame romane susidursime su daugeliu autoriaus kūrybai būdingų elementų: džiazu, moterimis, vienišumu, kitoniškumu, nutolimu nuo kasdienybės. Pirmiausia romanas yra istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką savęs ilgesį - vientisą ir nepadalytą. Bent jau mums ši knyga buvo apie tai.
Vienturčius Hadžime ir Šimamoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta - pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje.
Jausdamiesi visuomenės paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Būdami kartu jie nėra vienturčiai. Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečiai vaikai išskiriami aplinkybių.
Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas - lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodai baltas - atsiranda pilkuma.
Leisdamas skaitytojui sekti Hadžime istoriją, Murakamis stengiasi parodyti, kaip stipriai veikėją tolesniame gyvenime veikia įvykęs persiskyrimas su Šimamoto: net ir sukūręs šeimą veikėjas niekaip negali pamiršti Šimamoto. Prabėgus dvidešimčiai metų Šimamoto netikėtai vėl įsiveržia į Hadžime gyvenimą ir vyras negali su tuo kovoti - nėra kelio atgal. Hadžime vis kartoja Šimamoto, kad jo egzistencija be jos - niekinė: Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.
Tik Harukis Murakamis gali kurti knygą apie du įsimylėjėlius, besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat metu kalbančius apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime - šiame ar aname - prisiminimų - pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje?
Ypatingą vaidmenį knygoje - ypač Hadžime kasdienybėje - vaidina vanduo. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimai su Šimamoto taip pat visada įvyksta lietuje: ji ateina pas jį tik lyjant, o jis girdo ją sniego vandeniu; kartu jie keliauja prie upės, įtekančios į jūrą, išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia prancūzų filosofas Gaston’as Bachelard’as knygoje „Svajonių džiaugsmas“, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį - kas tinka Hadžime ir Šimamoto atveju.
Tačiau Hadžime turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimamoto. Tik kaip tai padaryti, jei be jos jis nėra visas?
Harukis Murakamis atsakymą į klausimą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįžta; Hadžime primenama jo pirmoji išduota ir palikta mergina Izumi. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos.
Šimamoto - tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija, iš praeities sugrįžtanti tik su nostalgišku lietumi, o Izumi veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžime - tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties, netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje.
Po susitikimo su paliktąja Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta. Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą.
Hadžime turi grįžti į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais, tačiau auštant kitai dienai, jis susimąsto apie lietų jūroje…
Tad ar toks Hadžime likimas?
„Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ patartume į rankas paimti neramioms, jaunoms sieloms - romanas suteikia peno apmąstymams.
Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ - nepaprasta istorija apie žmogų, kuris, pasiklydęs savyje ir savo jausmuose, keliauja gyvenimo keliu. Knyga apie meilę, jausmus, ištikimybę, gyvenimą. Abstrakčios temos, tačiau perskaitęs knygą viską bandai sudėlioti į savo gyvenimą. Tikrai.
Ar pastebėjote, kad kai skaitai gerą knygą, tu ir knyga trumpam tampate vienu nedalomu vienetu, ir tik pavargusios akys sugeba jus išskirti? Būtent taip man ir buvo skaitant šią knygą. Retkarčiais nebesupratau, ar aš - knygos veikėjas, ar žmogus, šiltai sėdintis ant fotelio ir gurkšnojantis kavą. Nežinau, gal tai mano sugebėjimas įsijausti, o gal autoriaus profesionalumas.
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) - vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų - Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.
- Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, - pasakiau. - Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa.