Kulinarijos pasaulis yra dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, o kartu su juo kinta ir kalba, kuria aprašomi patiekalai bei gaminimo procesai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tarptautiniai žodžiai ir skoliniai įsiskverbia į maisto receptus ir kulinarinę terminologiją, praturtindami ir kartais keisdami lietuvių kalbą.
Tarptautiniai apdovanojimai ir lietuviškos knygos
Vos prieš 24 valandas maisto kultūros lyderį, inovatorių, kulinarinių laidų, knygų autorių ir prodiuserį Alfą Ivanauską pasiekė džiugi žinia - net dvi jo šiemet išleistos knygos yra nominuotos kulinariniams „Oskarams“ „World Gourmand Cookbook Awards“ apdovanojimuose. Knyga KAKĖ MAKĖ. VIRTUVĖJE SU ALFU pateko tarp penkių pasaulyje geriausių knygų dvejose kategorijose: „Europoje žinomo virtuvės šefo knyga“ bei „Iliustracijos“.
Dviem „Oskarams“ nominuota ir neseniai prekyboje pasirodžiusi (iškart internete perkamiausia knyga tapusi) su kūno rengybos čempionu Pauliumi Ratkevičiumi kurta knyga NORIU VALGYTI SVEIKAI, BET SKANIAI. Ji - tarp penkių geriausių „Kūrybiškumo ir inovacijų“ bei „Sveikatos“ kategorijose.
„World Gourmand Cookbook Awards“ - tarptautiniai apdovanojimai, skirti maisto ir gėrimų knygoms, žurnalams, autorinėms kulinarinėms iniciatyvoms bei kitoms su gastronomija susijusioms publikacijoms. Šie prestižiniai ir didelę įtaką kulinarinei bendruomenei turintys apdovanojimai įkurti 1995 metais ir dažnai vadinami maisto knygų „Oskarais“. Šiemet apdovanojimų ceremonija vyks liepos 25 dieną Lisabonoje (Portugalijoje).
2022 metais knyga „Malda Skoniui“ pateko į „World Gourmand Cookbook Awards“ geriausių kulinarinių knygų TOP 10 ir buvo nominuota už inovatyvumą bei kūrybiškumą. 2016 metais „World Gourmand Cookbook Awards“ knyga „7 ingredientai vaikams“ tapo nacionaline laimėtoja „Inovacijų ir geriausio dizaino kategorijoje“. 2015 m. žurnalas „Kulinarinis kosmosas“ „World Gourmand Cookbook Awards“ komisijos įvertintas kaip geriausias kulinarinis žurnalas visame pasaulyje.
Užsienio kalbos dalyko paskirtis
Užsienio kalbos dalyko paskirtis - sudaryti sąlygas mokiniui ugdytis kompetencijas, reikalingas bendrauti dabarties pasaulyje, mokytis, pasirengti karjerai ir tolesnei asmenybės raidai. Kalbų mokėjimas yra būtinas studijoms ir profesinei karjerai - daugumos mokslo ir verslo sričių informacija prieinama tik užsienio kalbomis, darbo rinkoje mokėti kalbą dažnai yra privaloma sąlyga - todėl išmokti kalbų ir ugdytis informacinę kultūrą yra svarbu jau mokykloje.
Užsienio kalbos mokymas(is) padeda ugdyti(s) asmenines savybes, vertybines nuostatas bei socialinę kultūrinę savimonę. Siekti asmeninio tobulėjimo, atliekant prasmingas veiklas, skiriant dėmesį savitarpio supratimui ir pagalbai. Programą sudaro: ugdymo tikslas ir uždaviniai, dalyku ugdomų kompetencijų raiškos aprašas, pasiekimų sričių ir pasiekimų raidos aprašai, dalyko mokymo(si) turinys, pasiekimų vertinimas ir pasiekimų lygių požymių aprašai.
Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių, supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, jog jie bus pasiekti baigus ugdymo programą. Mokymo(si) rezultatai aprašomi siejant juos su Bendruosiuose Europos kalbų metmenyse (2020) pateikiamais kalbos mokėjimo lygių aprašais: 2 klasės numatomi mokinių pasiekimai siejami su kalbos mokėjimo lygiu Prieš - A1, 3-4 klasėse su kalbos mokėjimo lygiais A1 / A1, 5-6 klasėse su kalbos mokėjimo lygiais A2 / A2+, 7-8 klasėse su kalbos mokėjimo lygiais B1 / B1, 9-10 ir I-II gimnazijos klasėse su kalbos mokėjimo lygiais B1 / B1+, III-IV gimnazijos klasėse su kalbos mokėjimo lygiais B2 / B2+.
Aprašomi keturi pasiekimų lygiai: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis parodo mokinio pasiektus rezultatus.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Skaitmeninę kompetenciją mokiniai ugdosi, kai supranta žiūrimus vaizdo įrašus, TV laidas, filmus, jų pagrindines mintis ir detales; naudojasi skaitmeniniais žodynais, vertimo programomis, kitais suprasti padedančiais įrankiais.
Kūrybiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi, kai svarsto, ką norėtų sužinoti, tyrinėti, išbandyti; renka kūrybai reikalingą informaciją iš įvairių šaltinių ir artimos socialinės aplinkos; pasitelkia vaizduotę tam, kad pasiūlytų kūrybinę idėją; kelia klausimus, problemas ir pateikia sprendimo būdus bei juos pagrindžiančius argumentus; teikia alternatyvas, argumentuoja; generuoja originalias idėjas.
Maldyvų virtuvė
Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo - juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną - juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose - panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma - gana aštrūs).
Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai - rūkyto tuno gabaliukai. Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai - maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas.
Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų - grynai maldyvietiškos. Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. Maldyvuose populiarus maitinimo būdas - užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”.
Korida
Korida nepalieka abejingų. Vieniems tai - nuostabios Ispanijos tradicijos, žmogaus ir jaučio kova, sportas ir teatras viename. Kaip visuomet, susidarau nuomonę tik išvydęs savo akimis. Galiu suprasti abi puses. Čia be užuolankų aprašysiu, kaip vyksta korida, atskleisdamas ir jos gilias tradicijas bei taisykles, ir visus žiaurumus. Jei nuspręsite, kad tai jums - rašau ir kaip patekti į koridą.
Nuo pat pirmos akimirkos Plaza de Toros („Jaučių aikštė“) jaučiausi tarsi grįžęs laiku ar patekęs į gyvąjį muziejų. Sėdima ten tarsi romėnų amfiteatre: ant akmeninių suolų, jokių kėdžių, jokių atlošų. Vos telpi į tau skirtą suolo gabalą. Kojos remiasi į priekinį žiūrovą, o galinis žiūrovas netyčiom spardo tave. Daugelis arenų statytos dar tada, kai pasaulyje nebuvo jokio profesionalaus sporto, jokių kitų stadionų: prieš 150, 250 metų.
Toreadorai XIX a. „Gyvosios istorijos“ įspūdį dar sustiprina paseillo paradas - kiekvienos koridos pradžia. Toreadorų komandos, arenos tvarkdariai, nustatyta tvarka išeina nusilenkti koridos prezidentui. Visi apsirėdę tarsi kostiuminėje dramoje: vienų aprangos primena XIX a. fabrikų darbininkus, kitų - Viduramžių didikus.
Metami raktai, atsidaro vartai, į areną išbėga pirmasis jautis, jį stebi toreadoras, skepetom mojuoja jo komanda. Nuo pat to momento viskas vyksta pagal griežtas taisykles. Jei neįvyks kokia nelaimė ar stebuklas, pabaiga visiems aiški: toreadoras pribaigs jautį.
Į koridą einama ne žiūrėti „kas laimės“ ar net „kaip laimės“, o pasigerėti tos pergalės grožiu.
- Pirmasis trečdalis - „Iečių trečdalis“, tercio de varas. Banderilininkai erzina jautį jam pamojuodami skepetomis (capote) ir tuč tuojau bėgdami nuo jo slėptis į tribūnas. Toreadoras stebi ir analizuoja jautį. Teatrališkai narsiai, nesislapstydamas, skepeta jį erzina pats. Į areną įjoja pikadorai. Jų žirgai šarvuoti iki žemės, žirgų akys užrištos (kad nepasibaidytų).
- Antrasis trečdalis - „Banderilių trečdalis“, tercio de banderillas. Čia žvaigždės - banderilininkai, o jų tikslas - pribėgus pėsčiom prie jaučio jam į nugarą susmeigti banderiles ir sprukti šalin. Banderilės - tarsi kabliai su vėliavėlėmis, kurie lieka „puošti“ jauti likusioje kovos dalyje.
- Trečiasis trečdalis - „Mirties trečdalis“, tercio de la muerte. Pagrindinis toreadoras nusiima skrybėlę ir lieka vienas prieš vieną su apvargintu jaučiu. Dabar jis mojuoja mažesne raudona skepeta (muleta) ir netikru durklu.
Kažkuriuo metu užgroja pučiamųjų orkestras. Tai, kas tada vyksta arenoje, koridos mylėtojai vadina „žmogaus ir jaučio šokiu“: geri toreadorai skepetos judesiais sugeba provokuoti jautį lakstyti aplinkui it kokią šokių partnerę… Galiausiai muzika nutyla. Toreadorui sekundantas pakeičia netikrą durklą tikru.
Tai vadinama „Tiesos akimirka“: ech, kiek koridos terminų atėjo į mūsų bendrinę kalbą! Dar vienas-kitas „žmogaus-gyvulio šokis“ ir toreadoras užsimoja durklu. Visa arena nutyla. Dūris.
Čia, galima sakyti, prasideda „ketvirtasis trečdalis“: nebe arenoje, o tribūnose. Žiūrovai stūgauja, mojuoja baltom skepetaitėm - ragina koridos prezidentą pagerbti toreadorą. Išprašę vieną pagarbos žestą, reikalauja kito. Pagarbos lygių daug.
Gerai kovojęs toreadoras gauna nupjautą jaučio ausį, labai geras - dvi ausis, supergeras - dar ir uodegą. Be to, už gerą kovą leidžiama apeiti garbės ratą: žiūrovai toreadorui mėto gėles, skrybėles… Už labai gerą kovą suteikiami du garbės ratai: viskas trunka kone tiek, kiek kova.
Žiūrovai su baltom skepetom žiūri į prezidentą (balkone viršuje). Prezidentio balkone per atbrailą permesta balta skepeta reiškia, kad toreadoras apdovanojamas jaučiau ausimi. Įprastai vienoje koridoje būna šešios tokios kovos - prieš jaučius stoja trys toreadorų komandos, kiekviena kurių per vakarą nudobia po du jaučius.
Visuomet stengiuosi kontroversiškas užsienio šalių tradicijas bent kartą gyvenime išvysti savo akimis, nesusidaryti nuomonės vien pagal kažkieno kito nuostatas. Toradžų aukojimuose ar gaidžių kautynėse gyvūno mirtis greita, labiau kaip paskerdimas. Tuo tarpu koridos kovoje jautis visaip badomas, erzinamas, vaikomas ~20 minučių. Į galą laksto kruvinas, apsiseilėjęs, kai kuriems teka šlapimas.
Korida - rizikinga žmogus-žvėries kova? Kažkiek tiesos yra, bet kiekviena arenos ir taisyklių detalytė padaryta taip, kad jautis jokio šanso neturėtų. XIX a. kartais dar pikadorų arklius ragais pasmeigdavo - tada arkliai apšarvuoti. Mačiau, kaip vieną arklį jautis net nuvertė - bet nuo to tik pats labiau pavargo.
Koridos esmė: žmogus pergudravo jautį. Tuo žmogumi dažniausiai laikomas Franciskas Romero ir tai įvyko dar 1726 m. Romeras suprato, kad, jei prieš jautį mojuoji skepeta, tai jautis puola skepetą, o ne tave. Remdamiesi čia išdėstytais argumentais gyvūnų teisių mylėtojai reikalauja uždrausti koridą.
Galbūt korida išgyvena ilgą saulėlydį. Viena po kitos ją uždraudė įvairios buvusios Ispanijos kolonijos. Jų pavyzdžiu seka ir Ispanijos regionai - 1991 m. korida uždrausta Kanaruose, 2010 m. - Katalonijoje. Jei 2007 m. Ispanijoje vyko 3651 koridos, tai 2019 m. - 1425, o, pastarųjų apklausų duomenimis, dauguma ispanų jau koridoms nepritaria.
Mados žodynėlis
Paukščių kalba ir mados kalba turi šį tą bendra: jų malonu klausytis, tačiau suprasti pavyksta ne visada. Kad dalyvaujant stilingoje diskusijoje netektų plasnoti ausimis ir nutaisius sodriai išmintingą miną paslapčia googlinti neaiškias sąvokas, žvilgtelėk į šį sezoną aktualiausių mados burtažodžių žodynėlį.
- Jeggings - tamprės, atrodančios kaip džinsai.
- Pret-a-porter (pramoninė, praktinė mada) arba Ready-to-wear - taip vadinami pagrindinių pavasario ir vasaros bei rudens ir žiemos kolekcijų pristatymai.
- Pre-fall - viena iš dviejų tarpinių kolekcijų, pristatoma prieš pagrindinę rudens ir žiemos kolekciją.
- Resort arba cruise - antroji tarpinė sezono kolekcija, pristatoma prieš pavasario ir vasaros pret-a-porter kolekciją.
- Boyfriend jeans - vadinamasis vaikinų džinsų modelis, pasižymintis laisvumu, platumu, žemu liemeniu, neretai tokių džinsų galai palenkti, keliai truputį nutrinti.
- Loafers (loaferai) - nesuraišiojami bateliai, į kuriuos galima tiesiog įsispirti.
- Oxford batai - suvarstomi dieniniai bateliai, nepasižymi įmantriu dekoru.
- Tomboy - stiliaus krytį puikiai atvaizduoja ir pats pavadinimas, lietuviškai skambantis kaip „berniukas Tomas“.
- Unisex - paprastai tariant, tai drabužiai, vienodai dėvimi tiek vyrų, tiek moterų.
- Volanai - nevartotina svetimybė, bet ja vis dar dažnai pavadinamas drabužio dekoro elementas. Lietuviškai tai būtų „rauktinukas“.
- Korsažas - drabužio dalis, dažnai painiojama su dabar itin madingu korsetu.
- Espadrille - Pirėnų pusiasalyje gimusi avalynė, pasižyminti patogumu ir lengvumu. Espadrilės dažniausiai gaminamos iš drobės, padas apjuosiamas virve.
- Mules - bateliai atviru kulnu ir dažniausiai uždaromis noselėmis.
Gruzijos skonio ir meno namai
„Gruzijos meno ir skonio namai“ Kaune gyvuoja jau 6-us metus. Anot jos, „viskas įgavo visuminį kultūros pavidalą“, kuris aprėpia ir parodas, ir kino vakarus, ir kulinariją. Būtinai skirti dėmesio ir Sakartvelo virtuvei, vaišingumo tradicijoms pašnekovę itin ragino draugai.
„Daug lietuvių buvę Sakartvele, ragavę vietinių patiekalų, tad norisi jiems padėti atgaivinti tą emociją, su kuria grįžo, supažindinti su maisto gaminimo principais. Pristatant kartvelų patiekalus man svarbu parodyti, kad iš paprastų produktų galima išgauti skonių dermę, kad nereikia gausybės prieskonių ir sudėtingų gaminimo technikų“, - savo požiūrį pristato kaunietė.
Augo su kartvelų patiekalais K.Baranauskaitė gimė mišrioje - graikų kilmės kartvelės ir lietuvio šeimoje. „Kai mama dar 1965-aisiais čia atvyko, jai buvo labai sunku gaminti kartveliškus patiekalus. Dabar tą daryti žymiai paprasčiau. Aš augau labiau su kartvelų, nei lietuviška virtuve - visos vasaros bėgo ten, keliavo siuntiniai iš mamos gimtosios šalies. Mama, abi močiutės supratimą apie maisto gaminimą perdavė ir man. Visada buvau smalsi, žingeidi, norėjau paliesti, užuosti, paragauti. Man patinka ir sekasi gaminti. Gal turiu lengvą ranką?“ - sako K.Baranauskaitė.
Kartvelai tikrai nenori kaskart patiekalo keisti, improvizuoti, jie mėgsta ir puoselėja savo tradicinius patiekalus. Tad kokie jie?
Kalniečių išradimas - chinkaliai
Pirmiausiai tai, kad visas Užkaukazės regionas yra stipriai persismelkęs gastronominėmis įtakomis iš Artimųjų Rytų. Galima sakyti, kad tie patys patiekalai keliavo ne per vieną šalį ir kiekvienoje jų nusėdo kiek skirtingu pavidalu. Kitas svarbus momentas - Gruzija sudaryta iš keliolikos regionų, tad kiekviename jų patiekalai skiriasi, anot pašnekovės, „skonių Sakartvele daug, jie yra labai įvairūs“.
Štai chinkaliai yra būtent kalniečių išradimas, juk daržovės kalnuose neauga. „O štai mėsos kalnuose yra - auginamos avys, pagaliau, galima sumedžioti. Tešlai tereikia tik miltų ir vandens. Paprastai tariant, chinkaliai yra dideli koldūnai su mėsos įdaru - aviena, kiauliena. Įdaras gali būti su žalumynais, gali būti be jų, aštresnis arba ne.“
Jei užsisakėte chinkalių restorane, galbūt patys supratote, o gal sulaukėte patarimo, jog storoko galiuko nereikia valgyti. „Gaminant chinkalį iškočiojame delno dydžio paplotėlį, dedame mėsos, tada lipdome koldūno viršų klostelėmis, dar įpilame mėsos sultinio ir sutvirtiname. Kai koldūnai išverda, viduje yra ir mėsa, ir sultinys. Tuomet ranka imate būtent už galiuko, atkandate, išsiurbiate sultinį, o tada valgote mėsą su tešla“, - detaliai pasakoja K.Baranauskaitė ir priduria, jog galiukas pasitarnauja kaip savotiškas „įrankis“.
Kaip ir chinkaliai, taip ir daugybė kitų patiekalų Sakartvele valgomi rankomis. O kai patiekalas yra skystesnis, jam valgyti išradingai pasitelkiama duona. Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaišo.
„Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaišo. Mėsą jie derina su slyvomis, pomidorais, vynu, kitaip tariant, su rūgštimi. O pieno produktai keliauja į sūrį. Tiesa, jei chinkalių liko, kitą dieną jie gali būti pakepti keptuvėje, tada galima valgyti su trupučiu grietinės. Tai lietuviams labai patinkantis variantas“, - šypteli pašnekovė.
Chačiapuriai
Dar vienas ikoniškas kartvelų patiekalas yra itin paprastas ir populiarus - tai unikalieji pyragėliai chačiapuriai (išvertus pažodžiui - „duona su varške“). Jei tiksliau, chačiapuris yra pyragėlis su sūriu, jei įdarą sudaro sūris su žalymynais, tuomet skanaujate pchalianį, jei pupelės ir žalymynai - lobianį, jei su mėsa - kubdarį.
Mielinės tešlos pagrindas ir tąsaus sūrio įdaras - tokiais kepiniais mėgaujasi toli gražu ne vien gruzinai! Pagalvokite apie italus, picų karštine užkrėtusius visą pasaulį! Tai štai chačiapuriai - dar viena sesė iš šios smagios užkandžių kompanijos, kuri ne tik puikiai atrodo, bet yra paprastai pagaminama ir be proto skani.
Kaip ir picas, chačiapurius geriausia kepti iki labai aukštos temperatūros įkaistančiose krosnyse. Tačiau neretas turi kokybiškų grilių, kurie laisviausiai tampa picų kepimo krosnimis, nes pagaminti iš keramikos, nebijančios karščio! Tačiau chačiapurius puikiai iškepsite ir orkaitėje!
Šių pyragėlių tešla gali būti pati įvairiausia - mielinė, bemielė, sluoksniuota, kaip lazanijos. „Tai gali būti ir kasdienis patiekalas, ir dedamas ant šventinio stalo. Paprastai jis patiekiamas šiltas. Viskas priklauso nuo konkrečios šeimos, tačiau, sakyčiau, jis kepamas labai dažnai, tikrai yra šeimų, kur ir kasdien. O tie, kas nekepa, skanauja jų su įvairiausiais įdarais chačiapurinėse, kurių, kaip ir chinkalinių, Sakartvele gausu“, - pasakoja K.Baranauskaitė.
Charčio sriuba
Ryškių skonių ir aštrumo mėgėjai geru žodžiu mini bei patys atkartoti bando ir dar vieną kartvelų patiekalą - tirštą sriubą charčio. Anot pašnekovės, galima sakyti, jog tai pirmasis ir antrasis patiekalas viename.
Panaši sriuba-troškinys verdamas ir kitose regiono šalyse, tačiau kartvelai turi savąją versiją. Į šį patiekalą keliauja jautienos krūtininė (arba aviena), ryžiai, svogūnai, česnakai, paprikos, pomidorai, žalumynai (petražolės, salierai, kalendra), juodieji pipirai. Verdant charčio labai svarbu itin gerai išvirta mėsa ir sultinys.
Įdomu, jog graikiniai riešutai Sakartvele figūruoja tokioje daugybėje patiekalų, jog juos, taip pat granatus, žalumynus ir prieskonius, K.Baranauskaitė įvardija kaip kertinius Sakartvelo virtuvės akmenis.
Baklažanai
Tikru daržovių karaliumi pašnekovė įvardija gražuolį baklažaną. Juos kartvelai gamina itin įvairiai ir skaniai, jie moka su šia daržov meistriškai apsieiti. Daržoves patiekalams kartvelai pjausto stambiai, taip jos išsaugo savo skonį.
„Juk baklažanas godus - itin sugeria riebalus. Jų jam šiek tiek reikia, tačiau suvaldyti, kiek, jau yra meistrystė. Tai gali būti užkandžiai, kaip suktinukai, įdaryti sūriu, arba jie tiesiog pakepa baklažanus ant grilio su trupučiu aliejaus. Aišku, ruošiami ir rimtieji patiekalai, kaip, tarkime, vasariškas ajapsandalis, kuriam reikia baklažanų, svogūnų, porų, morkų ir daug žalumynų. Beje, daržoves patiekalams kartvelai paprastai pjausto stambiai, taip jo...
Laida "Mano mama gamina geriau"
Virtuvės laikmatis negailestingai skaičiuoja sekundes. Įtampa tvyro ore - vienas nurodinėja, kitas karštligiškai sukasi prie puodų, bandydamas paversti žodinius nurodymus apčiuopiamu patiekalu. Tai ne šiaip eilinė vakarienės ruoša, o gerai pažįstamas televizijos žiūrovams scenarijus - laidos „Mano Mama Gamina Geriau“ kasdienybė, kurioje susipina šeimos ryšiai, kulinariniai gebėjimai, kartų patirtys ir kartais netikėti iššūkiai bei komiškos situacijos.
Kiekviena laida - tai atskira istorija, atskleidžianti ne tik unikalius receptus, bet ir specifinius dalyvių santykius bei požiūrius. Laidos aspektas, paliečiantis aktualias šiandienos temas, atsiskleidžia per tinklaraštininkės Kristinos Pišniukaitės-Šimkienės dalyvavimą. Svarbu paminėti jos pabrėžtą tvarumo idėją - net per šventes stengiamasi galvoti apie produktų panaudojimą ir maisto švaistymo mažinimą. Tai rodo, kaip laida, net ir būdama pramoginio pobūdžio, gali subtiliai paliesti svarbias socialines ir aplinkosaugines temas, integruodama jas į kasdienį gaminimo kontekstą. Neapsieinama ir be klasikinių, daugelio pamėgtų receptų, kurie sukelia nostalgiją ir atpažinimo jausmą.
Taip pat įsimintinas Eglės Daugėlaitės ir Giulijos Baužienės duetas, žiūrovams pristatęs elegantišką burokėlių karpačio bei gardžius cukinijų blynelius su lašiša. Šie pavyzdžiai demonstruoja receptų įvairovę laidoje - nuo paprastų, kasdieniškų patiekalų iki šventiškesnių, įmantresnių variantų. Tokia įvairovė leidžia laidai pritraukti skirtingų skonių ir kulinarinių įgūdžių lygio žiūrovus, kartu parodant, kad mamos virtuvė gali būti ne tik tradicinė, bet ir moderni bei kūrybiška.
Laidos „Mano Mama Gamina Geriau“ koncepcija remiasi paprasta, bet genialia ir psichologiškai įdomia idėja: suaugęs vaikas (dažnai - visuomenėje žinomas asmuo, menininkas, sportininkas ar kitos srities profesionalas) turi žodžiu, per ausinę, nurodyti savo mamai, kaip pagaminti konkretų, dažniausiai vaikystę menantį ar šeimos mėgstamą patiekalą. Mama, nors ir neabejotinai patyrusi šeimininkė savo virtuvėje, laidos studijoje privalo aklai klausyti nurodymų, net jei jie atrodo keisti, nelogiški ar prieštarauja jos pačios ilgametei patirčiai.
Šiame unikaliame formate slypi visa laidos dramaturgija, komizmas ir emocinis krūvis. Vaikas atsiduria neįprastoje "šefo" pozicijoje - jis turi ne tik tiksliai prisiminti receptą (kartais matytą ar ragautą prieš daugelį metų), bet ir sugebėti jį aiškiai, nuosekliai bei suprantamai perteikti žodžiu. Mama, savo ruožtu, turi pademonstruoti neįtikėtiną pasitikėjimą savo atžala ir kantrybę, kartais ignoruodama savo pačios kulinarinę intuiciją ir ilgametę praktiką. Laidos vedėjai atlieka svarbų vaidmenį - jie ne tik pristato dalyvius ir receptą, bet ir palaiko dinamiką, komentuoja veiksmą, kartais subtiliai padeda ar kaip tik sukuria papildomą intrigą.