Daug žvejų, taip pat ichtiologų spėja, kad, be kitų faktorių, turinčių įtakos žuvų kibimui, atmosferos slėgis čia vaidina svarbiausią vaidmenį. Pastovus slėgis - žuvys gerai kimba. Staigūs slėgio pakitimai atneša meškeriotojui vien nesėkmę.
Atmosferos Slėgio Įtaka Žuvų Elgsenai
Užsienio ichtiologų bei žvejybos specialistų parašytose knygose apie atmosferos slėgio įtakai žuvų kibimui skiriama daug vietos. Tačiau jų elgsena įvairiuose vandens telkiniuose gali būti visai kitokia. Viskas pareina nuo konkrečių vietos sąlygų.
Atmosferos slėgio pakitimai, be abejonės, turi įtakos žuvų elgsenai, ypač kai slėgis staigiai krinta. Žuvų „savijauta” tokiu atveju prastėja. Jos mažai maitinasi arba visai nesimaitina. Jeigu slėgis ilgai „šokavo” - tai buvo didesnis nei norma, tai mažesnis, sunku tikėtis, kad kibimas bus geras, iš kario nusistovėjus normaliam slėgiui. Būtina, kad jis taptų pastovus.
Labai abejotina, kad žuvys aktyviai maitintųsi ir gerai kibtų tik esant pastoviam normaliam slėgiui. Toks slėgis kiek ilgiau išsilaiko ne taip jau dažnai. Tačiau žvejai puikiai žino, kad žuvys gerai kimba ir tada, kai barometras pastoviai rodo ir visai kitokį slėgį ir netgi esant nepastoviam orui, jeigu tik netrukdo kokios nors kitos oro sąlygos.
Yra žuvų tarsi barometrų. Vijūnai, šližiai, lynai, ilgai gyvenę akvariume, prieš darganą pradeda nerimauti, kas minutę iškildami į paviršių. Autorius abejoja, ar būtent atmosferos slėgis turi didžiausios įtakos žuvų elgsenai, nes, jo nuomone, netgi į nedidelius vertikalius vandens sluoksnių poslinkius žuvys daug jautriau reaguoja nei į pačius didžiausius barometro pakitimus.
Žuvys buvo ramios ir su apetitu maitinosi netgi tada, kai siurbliu oro slėgis būdavo padidinamas arba sumažinamas 30 - 40 mm gyvsidabrio stulpelyje. Remdamasis šiais stebėjimais, o taip pat tuo, kad kai kurios žuvys, kaip šamai, karpiai, nors vabzdžiais ir neminta, bet prieš lietų pakyla į vandens paviršių, knygos autorius daro išvadą, kad žuvys jaučia ne slėgio pakitimus, bet kažkokius kitus atmosferos pokyčius: oro temperatūros, šviesos, vėjo greičio, bangavimo, o galbūt dar kitus, mums nežinomus atmosferos reiškinius.
Didžiausi laimikiai būna tada, kai slėgis dvi tris dienas nekinta arba lėtai mažėja. Ir priešingai, laimikiai staigiai sumažėja, kai slėgis per vieną ar dvi dienas čia didėja, čia mažėja.
Žuvų reakciją į atmosferos slėgio pakitimus straipsnio autorius sieja su žuvų plaukiojimo manieros pokyčiais. Kaip žinia, dujų tankis plaukiojamojoje pūslėje šimtus kartų mažesnis nei vandens tankis. Padidėjus išorės slėgiui, dujos plaukiojamojoje pūslėje susitraukia, slėgiui sumažėjus - išsiplečia.
Kinta pūslės apimtis - kinta ir žuvų plaukiojimo maniera. Jos tai kyla į paviršių - slėgiui krintant, tai nyra į dugną - slėgiui kylant. Žuvys tokiu atveju daugiau ar mažiau patiria deguonies stygių. Būtinybė čia didinti dujų kiekį plaukiojamojoje pūslėje, čia jį mažinti apsprendžiama staigių slėgio svyravimų. O tai savo ruožtu ir sukuria netinkamas sąlygas, turinčias įtakos žuvų kibimui. Tai ypač pastebima žiemą.
Tačiau visi autoriai, stebėję žuvis kintančiomis atmosferos slėgio sąlygomis, daro labai atsargias išvadas, nes dar toli gražu ne visos paslaptys atskleistos, ne visos gamtos mįslės įspėtos. Daugeliui meškeriotojų žuvys suvis nekimba, o vienas kitas žvejys, tą pačią dieną tupinėjęs ant to paties ledo, džiaugtasi gražiais laimikiais.
Pavasarį, vasarą ir rudenį, kai, nusimetę ledo šarvus, banguoja laisvi vandenys, žuvų elgsenai ir jų kibimui turi įtakos labai daug faktorių - metų ir paros laikas, mitybos bazė, vandens lygis, jo skaidrumas (žinoma, ir švarumas), meteorologinės sąlygos ir visų pirma - vandens temperatūra, taip pat rūšinė žuvų ir kitų gyvūnų sudėtis. Visi šie faktoriai taip susipynę, kad net sunku kurį nors išskirti, juo labiau kad dar neištirta visų jų įtaka žuvų elgsenai ir kibimui.
Žinoma, skaidrėjant vandeniui, kylant jo temperatūrai, žuvys tampa aktyvesnės. Jos maisto ieško ne tik prie dugno, bet ir kituose vandens sluoksniuose. Žolių sąžalynuose ar šalia jų šmirinėja kuojos, raudės, karšiai, lynai, meknės. Todėl ir žvejui dabar daug lengviau aptikti žuvis.
Daug stebėtojų linkę spėti, kad ir šiuo metų laiku atmosferos slėgis turi įtakos žuvims, tuo pačiu ir jų kibimui. Tačiau tai nėra svarbiausias faktorius. Daug didesnės įtakos, nei atmosferos slėgis, žuvims šiuo metu turi vandens temperatūra. Buvo nustatyta, kad lydekos intensyviausiai maitinosi esant tokiai vandens temperatūrai, kokia būna pavasarį ir rudenį. Atmosferos slėgis tais metais buvo labai nepastovus, tačiau tai neturėjo didesnės įtakos lydekų mitybai.
Iš ilgamečio patyrimo meškeriotojai žino, kad kai kada ir pabjurus orams, be abejonės, ir atmosferos slėgiui kintant, žuvys gerai kimba. Paprastai žuvys laikinai nustoja kibusios, kai slėgis staigiai ir pastebimai krinta 5 - 10 milimetrų žemiau nei norma. Kai kada ir „mirtinos tylos” dienomis žuvis užkimba, dažniausiai prie pat dugno. Tačiau kimba labai vangiai, ir pačios žuvys atrodo tartum leisgyvės.
Kaimo žmonės žino, kad prieš ilgas darganas, kurios žada artėjantį cikloną, o tuo pačiu ir didelį slėgio kritimą, šuliniuose, tvenkiniuose, versmėse pakyla vandens lygis; grioviuose, pelkėse kyla burbulai, girdėti kliuksėjimas; sklinda aštrus kvapas tose vietose, kur pūva lapai, žolė ar vandens augalai. Jeigu šį slėgio mažėjimą lydi tokie gamtos reiškiniai, galima spėti, kad žuvys jaučia artėjantį blogą orą, ir ryšium su tuo pakinta jų elgsena. Pagaliau ir seni meškeriotojai sako, kad, nustojus žuvims kibti, lauk darganų.
Taigi, atmosferos slėgis Neptūno karalystės gyventojams turi nemažos įtakos, beje, kaip ir kiti gamtos reiškiniai. Tačiau žuvys, kaip ir kiti gamtos gyvūnai, sugeba prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų. Ne tokie baisūs joms, matyt, ir atmosferos slėgio pakitimai, kai kitos gamtinės sąlygos būna normalios. Todėl meškeriotojas, nenorėdamas grįžti tuščiomis iš žūklės, turi būti labai pastabus.
Mokslininkų seniai yra įrodyta, kad atmosferiniai slėgio pokyčiai vienaip ar kitaip veikia visus gyvus organizmus. Žvejai labai dažnai savo sėkmę ar nesėkmes žvejyboje suriša su oro sąlygomis, visų pirmą - slėgio pokyčiais. Fiziologinę žuvų būseną, kurią meškeriotojai paprastai vertina jų aktyvumu maitinantis, kintant slėgiui, kai kurie žvejybinių straipsnių autoriai tiesiogiai sieja su... jų pūsle. Iš tiesų pūslė žuvies organizme beveik nieko bendra neturi su atmosferiniu slėgiu, nors su slėgiu vandenyje apskritai ji siejama tiesiogiai, nes tai su žvynuotosios hidrostatika (pūslė yra tarsi savotiškas balastas) bei gebėjimu kilti ar leistis iš vieno vandens sluoksnio į kitą susijęs organas.
Todėl esant pastoviam slėgiui žuvys be jokios žalos sau gali laisvai nardyti iš vieno vandens sluoksnio į kitą, priglusti prie pat dugno ar iššokti iš vandens. Reikėtų pabrėžti, kad karpinės žuvys vandens slėgio pokyčiams yra atsparesnės, nei, tarkim, ešeržuvės. Elementarus pavyzdys būtų karšiai, kurie gana greitai gali pakilti iš 10 m gylio duobės į vandens paviršių ir visiškai komfortiškai ten jaustis. Po kurio laiko šios žvynuotosios vėl nyra į gylį ir sėkmingai sau plaukioja. Nepaisant tokių didelių slėgio pokyčių keičiant vandens sluoksnius, reikėtų pabrėžti - keičiant savo noru, o ne traukiant jas užkibusias ant kabliuko, žuvys išlieka sveikos, aktyvios, mielai maitinasi.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad atskirų rūšių žuvys yra prisitaikiusios maitintis ir plaukioti tam tikruose vandens sluoksniuose, kur jos jaučiasi optimaliausiai visomis prasmėmis. O juk skirtingame gylyje yra ir skirtingas slėgis, kurį sudaro nekintantis vandens slėgis tame lygyje ir kintamas atmosferinis slėgis.
Žvejams gerai žinoma, kad net ir tos žuvys, kurios gali pakankamai gerai jaustis mažai deguonies turinčiame vandenyje, būna aktyvesnės tuomet, kai jame padidėja deguonies kiekis. Pavasariniai polaidžiai, kai vandens telkiniuose staiga atsiranda daugiau deguonies, pakyla žuvų apetitas. Suprantama, kad vandenyje ištirpęs deguonis nėra vienintelis veiksnys, kuris įtakoja žvynuotųjų aktyvumą, tačiau vienas iš svarbiausių. Galbūt apie deguonį net neužsiminčiau, tačiau hidrologai nustatė, kad ištirpęs deguonies kiekis vandenyje yra tiesiogiai susijęs su atmosferiniu slėgiu.
Deja, atmosferinis slėgis nuolatos kinta, kartais ir labai staigiai, o tai iš karto atsiliepia žuvų elgsenai ir, be abejonės, jų apetitui. Jei po kelių dienų pastovaus slėgio jis staiga šokteli aukštyn, vandens telkinio paviršiniai sluoksniai labai greitai pasipildo ištirpusiu deguonimi ir žvynuotosios iš priedugnio ima kilti į aukštesnį vandens lygį. Atvirkštinis procesas vyksta krentant atmosferiniam slėgiui. Tuomet deguonies pirmiausiai sumažėja vandens paviršiuje ir žvynuotosios leidžiasi gilyn.
Į deguonies trūkumą ar perteklių reaguoja ne tik žuvys, bet ir kiti vandens organizmai. Didžiausią slėgio pokyčių poveikį patiria zooplanktonas. Todėl paskui planktoną skuba plaukti ir žuvys. Netgi tos, kurios mažai jautrios deguonies stygiui. Taip pat ir plėšrūnės, nes jos seka paskui savo aukas. Beje, tas procesas dar sudėtingesnis nei aprašiau, kadangi paskui smulkų planktoną seka ir kai kurių vabzdžių lervos ar stambesni jais besimaitinantys bestuburiai, kurie irgi yra kai kurių žuvų mėgstamas maistas.
Vienas iš jų - vėjo stiprumas, nes dėl to kyla bangos. Dideliame atvirame vandens telkinyje net ir nelabai smarkus vėjas gali gerokai išjudinti paviršinius vandens sluoksnius, kurie besimaišydami pasipildys deguonimi. Vasarą, kuomet slėgis žemas ir vandens temperatūra aukšta, karšiai tūno gylyje. Nedidelis jų aktyvumas pasireiškia anksti ryte, prieš sutemas, bet tai tokiomis oro sąlygomis trunka neilgai. Tačiau net ir vidurdienį kilęs smarkus vėjas gali viską apversti aukštyn kojomis, nes šios žuvys suaktyvės ir maitinsis. Tokį reiškinį nesunkiai paaiškina faktas, kad bangų mūša padidino deguonies kiekį paviršiniuose vandens sluoksniuose, ypač seklesnėse vietose, kur ji būna smarkiausia.
Kiekvienas metų laikas irgi turi savą specifiką, kadangi tuo metu būna vis kitokia vandens temperatūra, apšvietimas, bendras deguonies kiekis vandenyje ir apskritai žuvys yra vis kitokioje būsenoje. Netgi įvairaus tipo vandens telkiniuose slėgio svyravimai gali būti vertinami vis kitaip. Beje, žiemą ypač prastai žuvų savijautą veikia dažni ir staigūs atodrėkiai. Taip pat tokiu metų laiku deguonies kiekio vandenyje visiškai neįtakoja vėjas, kas, kaip jau minėjau, gali iš esmės viską pakeisti atviro vandens sezono metu.
Jei namuose turite barometrą arba netingite internete panaršyti po meteorologinius tinklalapius, savo žūklės rezultatus galite bandyti sieti su slėgio pokyčiais ir taip planuoti būsimą žvejybą. Tačiau turėkite omenyje, kad kiekvienas regionas skirtingai veikiamas ciklonų ir anticiklonų, tad paprastai meteorologų suvestinėse išskaičiuojamas bendras vidutinis slėgis.
Meteorologai paskaičiavo, kad Lietuvos slėgio vidurkis priežeminiame jūros lygyje yra 1014-1015 hPa. Tačiau, jis pas mus labai nestabilus, tad kinta net 100 hPa diapazone, kas, tarkim, kur nors žemyno viduryje atsitinka labai retai.
Kad ir kaip būtų, nei augalai, nei gyvūnai negali nuspėti ateinančių mėnesių ar metų orų, nes jie, augdami ir vystydamiesi, tik reaguoja į orų permainas, esamus maisto išteklius, tai yra informaciją tik kaupia, o savo reakciją išreiškia ankstyvu ar vėlyvu sulapojimu ir sužydėjimu, gausiais žiedais, dideliu ar mažu uogų ir vaisių derliumi, gražiu kailiu, storu poodiniu riebalų sluoksniu ir pan.
Visgi ir Lietuvos vandenyse plauko gyvas barometras, kuris sau nebūdingu elgesiu išpranašauja artėjančią audrą. Kalbu apie vijūną. Deja, tai jau Raudonosios knygos atstovas, kuris šiaip jau yra labai vangi ir lėta žuvis. Vieni iš geresnių būsimų oro permainų pranašautojų yra sterkas bei salatis. Sterkų aktyvumas labai padidėja 3-4 dienos prieš krentant slėgiui, o štai salatis ne toks jautrus - jis aktyviai maitinasi likus 1-2 dienoms iki slėgio kritimo.