Mūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kada naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais, o kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą.
Šventvakarių eigoje daugelis Lietuvoje iki pat šiol švenčia dar dvejas kūčias: Naujųjų metų išvakarėse - Mažąsias kūčias, o sausio 6 d. - Kūčelės, labiau žinomas Trijų Karalių vardu.
Daugelis net ir šiandien mūsų krašte tiki, kad iki Kūčių reikia atlikti visus svarbiausius darbus, atiduoti visas skolas, susitaikyti su žmonėmis, kuriems ką nors negero esi padaręs, ar kurie tave yra įskaudinę. Priešingu atveju visą laiką būsi paskendęs skolose ir nuolat nesutarsi su aplinkiniais. Nuo seno patariama per Kūčias užmiršti „aš“ (savąjį ego).
Kūčios - išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną.
Daugelyje vietų nuo seno sakoma, kad tas, kuris ilgiau Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks.
Žemaičiai tiki, kad iki Kalėdų miške nevalia kirsti malkų. Jei nepaklausysi, ramybės neduos numirėliai, miške pasirodys žila, gailiai dejuojanti moteriškė, iki Kalėdų sukirstos malkos, parvežtos namo, uždegs trobą.
Kūčių Namų Puošimas
Kūčių dieną kambarys daugelyje Lietuvos vietų papuošiamas „sodu“, iš šiaudelių ir medelių padarytais paukšteliais. Šiandien dažniausiai puošiama eglutė (rekomenduotina tradiciniais papuošalais). Anksčiau Kūčių dieną į kambarį parnešdavo eglių, pušų, ar kadagio šakelių ir jomis papuošdavo kambarį.
Svarbiausia Kūčių puošmena - iš šiaudų surištas sodas. Buvo tikima, kad sodas saugo nuo piktų dvasių, atneša į namus darną, sėkmę, sotumą. Taip pat naudoti visžaliai augalai, javų pėdas, žvakės.
Kūčių Burtai ir Tikėjimai
Stebuklinga Kūčių naktis. Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų.
- Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą - vesi.
- Kiti Kūčių naktį žiūrėdavo į veidrodį.
- Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus.
- Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį.
- Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk klėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok.
Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką.
- Kūčių vakarą mergina sugaunda gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens.
- Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą.
- Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis.
Pasiėmęs duonos kepaliuką, sodybos šeimininkas tris kartus apeina apie savo trobą ir pasibelždžia į duris. Viduje esantys paklausia, kas čia eina? - Čia prašos ponas Dievas su kūčele.
Kūčių Stalo Tradicijos
Ant stalo iš pradžių padedamas kuokštelis iš daržinės parnešto šieno, šienas plonai paskleidžiamas (šį šieną iš ryto šeimininkas išneša į tvartą ir padalija jį gyvuliams, traukiant iš po staltiesės šieną, buriama, koks bus žmonių likimas. Kam iš vyrų pavyks ištraukti ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, na o merginai ilgas šiaudas praneša apie galimą senmergystę, trumpas - apie greitas vestuves, storas - apie laimingą gyvenimą).
Po to ant šieno padedamas kryželis, ant stalo užtiesiama balta staltiesė (nuo seno įprasta, kad ant Kūčių stalo turi būti visų gražiausia staltiesė). Patiekalų turėtų būti tiek, kiek metai turi mėnesių - 12 arba bent jau 9.
Tradiciniai Žemaičių Kūčių Valgiai
- virti kopūstai su žirniais.
- papildomai prie jų išverdama bulvių.
- patiekiama ir cibulinė, dar silksriube vadinama (valgoma taip pat su karštomis bulvėmis).
Kūčios - paskutinis Advento vakaras ir nuo seno įprasta jį praleisti santūriai.
Susirinkus visiems, sugiedama tradicinė giesmė, vyriausias pagal amžių žmogus arba sodybos šeimininkas pasveikina susėdusius prie stalo su Kūčiomis, padėkoja Visagaliui už tai, kas per metus buvo gero, ką dangus ir žemė atsiuntė, palinki sėkmės ateinančiais, perlaužia duoną ir ja pavaišina kitus (dabar dažniausiai dalijamas bažnyčioje pašventintas kalėdaitis - paplotėlis). Po to palinkėjimais dažniausiai apsikeičia ir kiti šeimos nariai.
Iš gilios senovės mus yra pasiekęs paprotys prie Kūčių stalo paminėti ir pagerbti gyvatę - atseit po to visus metus būsi saugus.
Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar bent vieną iš jų) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę - tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu.
Svarbiausias šventos Kūčių vakarienės valgis. Jis skirtas tiek namiškiams, tiek ir protėvių vėlėms.
Kūčia
Gaminant kūčią šutinti ar padaiginti kviečiai (gali būti ir miežiai, rugiai), žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės sumaišomos su medumi pasaldintu vandeniu.
Pagal tradiciją kūčios turi paragauti visi, kas sėdi prie stalo, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Papildomai prie kūčios dar valgomi obuoliai, riešutai.
Duona Kūčių Tradicijose
„Duona apskritai mūsų kalboje yra valgio, gausos sinonimas. Natūraliai, ji būdavo ir visų metų rato švenčių, vaišių dalis. Vaišės senovėje būdavo neatsiejamos nuo įvairių apeigų. O į šias visados kviečiamos ir protėvių vėlės. Būtent Kūčių apeigose vėlių kvietimo ritualai iki mūsų laikų išlikę labiausiai, kūčiukai, o seniau - Kūčia - ritualinis šių švenčių patiekalas“, - pasakojo etnologė Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorė Gailė Vanagienė.
Kūčiukai - Vėlių Duonelė
Kūčiukai buvo skirti pamaitinti mirusiųjų vėles. Buvo manoma, kad vėlės neturi kūno, tad jų duonelė - maža. Anapilin išėjusių artimųjų yra daug, tad ir kūčiukų šeimininkės prikepdavo gausiai, tikėdamos pasotinti visas giminės vėleles. Kūčiukų palikdavo ir pernakt ant stalo, kad atėjusios vėlės pasistiprintų.
Kūčia, pasak etnologės, šiuo metu atgimstantis patiekalas. Gaminamas iš įvairiausių mirkytų ir daigintų grūdų: kviečių, rugių, pupų ir žirnių (šie taip pat siejami su anapusiniu pasauliu), gardinamas medumi ir aguonomis, riešutais. Juo, kaip ir būdinga ritualiniams valgiams, dalindavosi visi susisirinkusieji, svetimiems atiduoti nebuvo galima, nebent atklydusiems svečiams, elgetoms.
„Per Kūčias į svečius paprastai nevaikštoma, valgoma su savais, tačiau jei koks prašalaitis užsuka - dera jį priimti ir pavaišinti. Dažniausiai užklysdavo elgetos, kurie buvo laikomi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio“, - sakė G. Vanagienė.
Ritualai Šeimos Vienybei
Per Kūčių vakarienę nemaža yra ritualų, skirtų šeimos vienybei ir skalsai. Tai ir visos šeimos susirinkimas prie bendro stalo, ir simbolinio duonos kepalaičio, kalėdaičio ar Kūčios dalijimasis.
Iš Pakruojo rajono galima perimti gražią ten vyravusią tradiciją: duoną supjaustyti taip, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekelę, o kiekviena iš jų jungtųsi plonyčiu sluoksniu. Tokią duoną dedame vidury stalo ant sulankstyto rankšluosčio. Šalia padedame ant lėkštelės kalėdaičius ir kūčiukus. Šį paprotį knygoje „Nuo grūdo iki kepalo“ yra aprašiusi Nijolė Marcinkevičienė.
„Tikėta, kad būtent duona yra skalsos simbolis, o jos dalijimasis - stiprina tarpusavio darną“, - duonos reikšmę lietuvių pasaulėžiūroje pabrėžia G. Vanagienė.
Tik vėliau aplink centre esančią duoną ant stalo dedami kiti valgiai: ąsotis raugintos sulos, kisielius, riešutai, obuoliai, kepta žuvis, aguonpienis, silkė su įvairiais pagardais, kiti valgiai.
Tamsiausia Naktis - Šviesos Laukimui ir Susitaikymui
Garbingiausioje vietoje, šalia namų šeimininko, dedamas kepalas, tikėta, suteikia visam šalia esančiam maistui galių, sveikatos ir skalsos. Šeimininkas kiekvienam šeimos nariui padalindavo po riekutę duonos, taip visi simboliškai susitaikydavo ir atleisdavo vieni kitiems praėjusių metų nuodėmes. Gauta riekelė būdavo pabučiuojama, pabarstoma druska ir valgoma užgeriant rauginta sula arba tiesiog šulinio vandeniu.
Kaip sako didžiausio šalyje duonos gamintojo „Vilniaus duona“ produkto vystymo vadovė Snieguolė Šoblinskienė, duona buvo ritualinis daugelio švenčių ir apeigų valgis. Ji iki šiol yra lietuvių tapatybės dalis, o daugelyje šeimų dar gyvi papročiai duonos neišmesti, nedėti apversto kepalo, išmetus ant žemės - pabučiuoti.
Sakralus Požiūris Į Duoną
„Šventės yra gera proga prisiminti ir puoselėti protėvių papročius. Sakralus požiūris į duoną padeda perteikti ir daugelį kitų laikui nepavaldžių vertybių: darną šeimoje, darbštumą, pagarbą, vienybę, mokėjimą dalintis. Ne veltui duonos kepimas buvo prilyginamas pasaulio sutvėrimui, o ruginės duonos ruošimas laikytas šventu ritualu. Net ir mūsų duonos kepyklose buvo laikas, kai minkomai duonai buvo dainuojamos dainos”, - sakė duonos ekspertė.
Pasak S. Šoblinskienės, jos pačios šeimoje be duonos neapsieina jokia šventė, įskaitant ir Kūčias. Ir duoną būtinai įskaičiuoja prie 12-os patiekalų ant stalo.
„Mano pačios mėgstamiausia yra senoji viso grūdo rūginė duona, išsaugojusi dešimtmečius puoselėjamą receptą. Ji yra rupesnė, gausi skaidulų, puikiai dera su tokiais tradiciniais Kūčių stalo patiekalais kaip burokėliai, kepta žuvis ar silkė. Anūkas ruginę duoną net vadina „skaniausia bandele”, - sakė S. Šoblinskienė. Kepintos duonos trupiniais ji pataria paskaninti ir silkę, tai suteikia jai malonų prieskonį.
„Mano šaknys Suvalkijoje, tai gal iš to krašto tradicija atėjusi, Kūčių stalui visuomet gaminame silkę tešloje. Be jos neapsieina mūsų šeimos Kūčios. Taip pat, kaip ir mano močiutė, būtinai stengiuosi kažką padaryti savo rankomis - iškepti, numegzti. O svarbiausia, kad visi susirenkame prie vieno stalo”, - sakė S. Šoblinskienė.
Kaip akcentavo G. Vanagienė, be tautinių tradicijų itin svarbios ir šeimos tradicijos: iš kartos į kartą perduodami receptai, apeigos ir ritualai padeda išsaugoti mūsų paveldą.