Siekiant pagerinti pašarų skonį, virškinamumą ir ėdamumą, išvalomos kenksmingos priemaišos, pridedama vitaminų, mikroelementų, taikomi kiti jų apdorojimo būdai. Pašarų paruošimo šėrimui būdai yra skirtingi.
Pašarų ruošimo būdai
Pašarai šėrimui gali būti ruošiami mechaniniu, terminiu, cheminiu, biologiniu ir kitais būdais.
- Mechaninis pašarų ruošimas yra toks, kai pašarai smulkinami, maišomi, presuojami, traiškomi.
- Terminiam būdui priskiriamas šutinimas, kaitinimas, ekstrudavimas ir kiti.
- Cheminis pašarų ruošimas atliekamas, juos veikiant cheminėmis medžiagomis, pvz., konservantais.
Šiaudų paruošimas
Ypač svarbu paruošti šėrimui šiaudus. Daugelyje ūkių žieminių javų šiaudai prieš šėrimą smulkinami, paskaninami žlaugtais, melasa, susmulkintais šakniavaisiais, šutinami, mielinami, kalkinami, šarminami ir t.
Pavyzdžiui, šiaudų ir pelų kenksmingieji mikrobai ir grybai iš dalies sunaikinami šutinant. Dėl to gyvuliai geriau virškina ląstelieną, nes šutinami šiaudai išbrinksta, suminkštėja, įgyja malonų kvapą. Mielintuose pašaruose, pvz., šiauduose, pagausėja mielių grybų baltymų.
Paprasčiausia juos susmulkinti 4-5 cm ilgio kapojais, kurie gali būti maišomi su kitais susmulkintais stambiaisiais pašarais, šakniavaisiais, koncentratais, žlaugtais ar kitais priedais. Šiaudus galima paskaninti ir 1-2 proc. valgomosios druskos, melasos tirpalu (1 kg melasos 2-4 l vandens). Šiaudai taip pat gali būti suvilgomi melasa ar išrūgomis. Melasa atskiedžiama 1-2 dalimis šilto vandens. Šiuo tirpalu šiaudai apipurškiami maždaug 40-50 min.
Galvijai geriau ėda šutintus šiaudus. Tam reikia į susmulkintus ir suslėgtus šiaudų kapojus 30-40 min. leisti karštus vandens garus. Į juos galima papildomai pridėti žlaugtų, miltų, valgomosios druskos, melasos. Šutinti šiaudai suminkštėja, įgauna malonų kvapą. Geriausia juos sušerti dar šiltus, kol neprarado malonaus kvapo. Penimi galvijai šutintų šiaudų per parą suėda iki 10-12 kg.
Šiaudų kokybė pagerėja, jiems savaime įkaitus. Kapojai sluoksniais dedami į dėžę ar lentomis išklotą duobę, sudrėkinami šiltu, sūdytu vandeniu, kietai suslegiami, uždengiami mediniais dangčiais, kurie prislegiami. Šimtui kilogramų šiaudų sunaudojama apie 60 l šilto vandens ir 600-900 g valgomosios druskos. Veikiant pačių šiaudų ir mikrobų fermentams, šiaudai išbrinksta, suminkštėja. Po 3-4 dienų tokiais šiaudais galima šerti gyvulius. Galvijai juos noriai ėda, geriau virškina ir pasisavina.
Drėgni šiaudai gali būti apdorojami 2-3 proc. natrio šarmo (NaOH) tirpalu. Tonai pašarų sunaudojama apie 1-1,5 l skiedinio. Apipurkšti šiaudai gerai suslegiami ir 10-24 val. laikomi tranšėjoje ar dėžėje. Šiaudai 60-70oC temperatūroje natrio šarmu paveikiami per 2-3 val. Apdoroti šiaudai turi apie 60-70 proc. vandens. Apdorojant sausuoju būdu, šiaudai apšlakstomi 27-35 proc. natrio šarmo tirpalu. Tonai šiaudų suvilgyti sunaudojama 85-100 l tirpalo. Šiuo būdu apdoroti šiaudai turi 23-25 proc. drėgmės ir gali būti laikomi ilgiau.
Šiaudų kokybei pagerinti naudojama kalcinuota soda (Na2CO3). Šiaudai susmulkinami ir sukraunami į tranšėjas 40-50 cm storio sluoksniais. Kiekvienas sluoksnis sulaistomas 5 proc. sodos tirpalu (100 kg šiaudų reikia apie 100 l tirpalo). Po to šiaudai gerai suslegiami, apdengiami, ant jų uždedama 40-50 cm sluoksniu sausų šiaudų. Šiaudai savaime kaista 4-5 dienas, 45-50oC temperatūroje, po to juos jau galima šerti.
Dar vienas būdas šiaudams paruošti - apdorojimas bevandeniu amoniaku ar amoniakiniu vandeniu. Šiaudų kūgis apdengiamas polietileno plėvele ir specialiu prietaisu skystas amoniakas metaliniu švirkštu kas 4-5 m įšvirkščiamas į kūgį. Tonai šiaudų skiriama apie 30 l bevandenio amoniako. Po to plėvelės kraštai nuleidžiami ant žemės ir apkasami, kad neišgaruotų amoniakas. Apdorotas kūgis laikomas hermetiškai uždengtas 7-14 dienų. Po to plėvelė nuimama ir 2-3 dienas pavėdinti šiaudai šeriami.
Šiaudų apdorojimas amoniaku yra ir efektyvi šiaudų nukenksminimo priemonė, nes žūva beveik visi pelėsiai ir smulkios kirmėlaitės. Apdoroti amoniaku šiaudai yra gelsvai auksinės spalvos. Galvijai juos ėda noriau.
Šiaudų kokybei pagerinti gali būti taikoma hidrolizė ir mielinimas. Susmulkinti šiaudai sukraunami į medinę dėžę ar betoninę tranšėją, apipilami 0,1-0,2 proc. druskos rūgšties tirpalu, dėžė uždengiama dangčiu ir į ją leidžiami karšti garai. Vyksta hidrolizė, kurios metu dalis ląstelienos virsta cukrumi. Po to į atvėsusius šiaudus pridedama superfosfato ištraukos, amonio sulfato tirpalo ir mielių raugo (maždaug lygiomis dalimis) 3-4 proc. nuo šiaudų masės. Mielinama maždaug 24 val. Kad mielės geriau daugintųsi, kompresoriumi į talpą pučiamas oras. Geresni rezultatai gaunami į mielinamus šiaudus pridėjus melasos, susmulkintų cukrinių runkelių arba varpinių grūdų miltų. Mielinant labai pagerėja šiaudų skonis, jų ėdamumas, padaugėja azoto junginių, fosfatų, B grupės vitaminų.
Šiaudus taip pat galima briketuoti ir granuliuoti. Šiaudai susmulkinami ir sumaišomi su kombinuotaisiais pašarais ar javų miltais, pridedant BVM papildų (iki 35 proc. pagal masę). Briketų ar granulių rišlumas ir pašarinė vertė gerinama melasos priedu (iki 5 proc.). Šiaudų-koncentratų briketai gaminami specialiais įrengimais.
Grūdų paruošimas
Galvijams šerti skirti grūdiniai pašarai dažniausiai yra malami. Kiti koncentratų ruošimo būdai, kaip traiškymas, salinimas, mielinimas, daiginimas, spraginimas ir kiti, taikomi rečiau. Javų miltai galvijams sušeriami sumaišyti su kitais baltymingesniais koncentratais.
Kad grūdų maisto medžiagos būtų geriau virškinamos, jie yra malami. Šio proceso metu suardoma kieta grūdų luobelė, dėl to juos lengviau kramtyti, ir gyvuliai gali daugiau suėsti tokio pašaro. Gyvulių organizmas nevienodai reaguoja į grūdų susmulkinimo laipsnį, nes dalelių stambumas turi įtakos grūdų ėdamumui, jų slinkimo per virškinimo traktą greičiui, virškinimo sulčių išsiskyrimui ir jų fermentiniam aktyvumui.
Dauguma ūkininkų mano, kad kuo smulkiau sumalami grūdai, tuo jie tinkamesni gyvuliams šerti. Įvairioms kiaulių grupėms optimalus sumaltų grūdų dalelių dydis yra toks: paršeliams-žindukliams - 0,5-0,8 mm, atjunkytiems - 0,9-1,1, kitoms kiaulių grupėms - 1,0-1,4 mm. Sunkiausia tinkamai sumalti rapsų sėklas, avižas ir kviečius. Per smulkiai sumalti kviečiai tampa lipnūs, skrandyje sukrenta į gabalus, pablogėja jų virškinimas ir gyvuliai praranda apetitą, o rupaus malimo kviečius kiaulės iš viso blogai virškina.
Nustatyta, kad gyvulio organizmas efektyviausiai pasisavina traiškytus kviečius ir miežius. Ypač efektyvus terminis traiškymo būdas. Šio būdo pradinėje stadijoje grūdai trumpai (3-5 min.) apdorojami karštu vandeniu arba garais. Šilumos ir drėgmės poveikyje vyksta dalinis maisto medžiagų fermentinis skaidymasis, krakmolo grūdelių apvalkalėlių brinkimas. Po to grūdai traiškomi mechaniškai, tuo metu drėgmė ir šiluma pasiskirsto tolygiai vidiniuose grūdo sluoksniuose, suaktyvėja biocheminiai procesai. Grūdus apdorojant garais, po to juos traiškant, pagerėja pašaro skonis, geriau įsisavinami angliavandeniai ir baltymai. Be to, šis grūdų apdorojimo būdas iš dalies neutralizuoja neigiamą pelėsinių grybų poveikį pašarui. Tokie pašarai ilgiau negenda.
Ypač pagerėja traiškytų grūdų krakmolo virškinamumas, avižų jis siekia 99,1 proc., kviečių - 99,0, o miežių - 98,8 proc. Kaip bus įsisavinamos maisto medžiagos, labai priklauso nuo sutraiškyto (suploto) grūdo storio. Varpinių ir ankštinių augalų grūdus geriausia sutraiškyti 1,1-1,8, kukurūzus - iki 2,5 mm storio dribsniais. Traiškyti grūdai tinka galvijų, kiaulių, paukščių kombinuotiesiems pašarams ir lesalams gaminti. Bandymais nustatyta, kad šeriamos traiškytais grūdais karvės yra 5-7 proc. pieningesnės, o galvijų ir kiaulių prieauglio priesvoriai 6-8 proc. didesni. Be to, šis grūdų apdorojimo būdas teigiamai veikia gyvulių sveikatingumą.
Grūdų silosas (Grūdainis)
Pastaraisiais metais ūkininkai vis dažniau naudoja naują grūdų sandėliavimo technologiją - grūdų silosą (grūdainį). Grūdų silosas - tai atitinkamos drėgmės grūdų sutraiškymas ir užkonservavimas anaerobinėmis sąlygomis: polietileno rankovėse, maišuose, tranšėjose, kaupuose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad 35-45 proc. drėgnumo grūdai turi savyje daugiausia maisto medžiagų. Tačiau tokio drėgnumo grūdai sandėliuojami greitai kaista ir genda, praranda maisto medžiagas.
Grūdainis gaminamas iš visų javų ir ankštinių augalų grūdų (pupų, žirnių, lubinų). Traiškyti tinka ir kukurūzų grūdai. Grūdainio negalima gaminti iš aliejinių augalų sėklų.
Norint pagaminti kokybišką grūdainį, būtina nustatyti optimalų javų derliaus nuėmimo laiką. Kviečių, kvietrugių, avižų šiaudai turi būti ne žalios spalvos. Miežių lauke apie 80 procentų varpų turi linkti ir būti pasvirusios stiebo atžvilgiu iki 45 laipsnių kampu. Varpos akuotai turi būti netekę žalios spalvos, o stiebas tarp viršutinio lapo ir varpos - blyškiai žalias. Paspaudus javų grūdus tarp pirštų, jie turi lengvai skilti ir būti vaškinės, o ne pieninės fazės. Žirnių ankštys turi būti pilnos, o žirniai - apvalūs ir visiškai susiformavę, o pupų ankštys - tamsiai rudos arba juodos spalvos. Žirniai, pupos labiausiai tinka smulkinti, kai jų drėgmė yra šiek tiek mažesnė nei javų grūdų, idealiausiai tinka apie 30 procentų drėgmė. Kukurūzai turi būti beveik arba visiškai netekę žalios spalvos.
Traiškant grūdus, rekomenduojama naudoti konservantus ir stebėti drėgmės lygį - paimti saują šviežiai sutraiškyto grūdainio ir suspausti abiem rankomis. Iš šio suformuoto gniužulo turėtų būti neįmanoma išspausti drėgmės pertekliaus nustojus spausti, jis turi išlaikyti savo formą ant delno. Pasigaminus grūdų silosą rankovėse, svarbu tinkamai jas apsaugoti nuo graužikų ir paukščių, kurie padaro skyles plėvelėje. Uždengus visą rankovės paviršių tinklu, atbaidoma dauguma paukščių ir kenkėjų.
Pagaminus grūdainį iš tinkamos brandos grūdų, gerai sutraiškius ir užkonservavus bei pasirinkus apsaugotą laikymo vietą, labai svarbu tinkamai juo šerti. Todėl tarp šėrimų rankovę būtina laikyti uždarytą ir prispaustą, plėvelės kraštus užlenkti taip, kad į vidų nepatektų lietaus vandens.
Traiškyti ir konservuoti grūdai yra didesnės energetinės vertės pašaras, virškinamųjų baltymų juose yra daugiau negu džiovintuose. Šeriant grūdainiu, gyvuliams duodamą konservuotų grūdų kiekį reikia padidinti, kad jis atitiktų sušeriamą sausų grūdų kiekį. Norint gerai subalansuoti racionus, reikia papildomai įmaišyti baltymų, mineralinių medžiagų, vitaminų.
Vienamečių žolių mišiniai
Gyvulių augintojai, kurie kasmet sėja vienamečių žolių mišinių tam tikra prasme laimi, nes niekuomet nepritrūksta žaliųjų pašarų antroje vasaros pusėje. Itin svarbus vienamečių žolių pašaras - įvairūs ankštiniai (vikiai, žirniai, lubinai, pupos, seradėlės) ir varpiniai (avižos, miežiai, žieminiai rugiai, kviečiai ir kvietrugiai) augalai.
Paprastai jie auginami mišiniuose, nes grynas pasėlis blogiau išnaudoja dirvos maisto medžiagas, drėgmę, šviesą. Ankštinių ir varpinių augalų mišinius gyvuliai noriai ėda. Vasariniuose vikiuose kai kurių amino rūgščių yra daugiau negu žirniuose ir pupose. Mišiniai vertingi dar ir tuo, kad iš jų galima pagaminti maistingą silosą, šienainį, šieną bei žolės miltus.
Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkai rekomenduoja auginti įvairių vienamečių žolių mišinius. Jų sudėtis priklauso nuo dirvos rūgštumo, maistingumo, granuliometrinės sudėties bei oro sąlygų. Daugiausia auginama vikių ir avižų mišinių, mažiau - lubinų ir avižų, žirnių ir avižų, vikių, avižų ir saulėgrąžų.
Sudarant augalų mišinius, reikia derinti jų biologines ir ūkines savybes. Kuo mažiau vieni augalai panašūs į kitus, tuo mažiau trukdo vieni kitiems augti. Jei agrotechnika tinkama, ankštiniai augalai nestelbia varpinių, todėl derlius nenukenčia. Labai svarbu, kad vienamečių mišinių pasėliai būtų pakankamai tankūs, bet ne per tankūs. Retame pasėlyje neišnaudojamos dirvos maisto medžiagos, drėgmė, todėl ir derlius būna menkas.
Lietuvoje dažniausiai sėjamų vikių ir avižų žaliosios masės kilograme yra apie 1,76 MJ apykaitos energijos, 27,2 g žalių proteinų, 5,76 g žalių riebalų, 46,4 g žalios ląstelienos, 16,1 g žalių pelenų, 83,7 g NEM, 2,08 g Ca, 0,67 g P, 2,74 g K, 0,12 g Na, 0,44 g Mg.
Pašarų klasifikacija
pašara, augaliniai, gyvūniniai, mineraliniai ir dirbtiniu būdu gauti produktai gyvūnams šerti. Įvairūs pašarai skiriasi technologinėmis savybėmis, sudėtimi, maisto medžiagų kiekiu ir poveikiu gyvulių produktyvumui ir sveikatai.
Augaliniams pašarams priskiriami žoliniai pašariniai augalai ir iš jų pagaminti konservuotieji pašarai, t. p. Augaliniai pašarai skirstomi į žaliuosius, stambiuosius pašarus, sultinguosius pašarus, koncentruotuosius pašarus ir maisto pramonės įmonių atliekas.
Žalieji pašarai
Žalieji pašarai yra kultūrinių ir natūralių pievų bei ganyklų žolė, kukurūzų, daugiamečių (dobilų, liucernų, esparcetų, motiejukų, šunažolių) ir vienamečių (vikių ir avižų, avižų ir žirnių mišinių, žieminių ir vasarinių rapsų, lubinų, seradėlių) žolių žalia masė, pašarinių šakniavaisių lapai. Žaliųjų pašarų sudėtyje yra 70-80 % vandens. Maisto medžiagų kiekis priklauso nuo augalų rūšies, vegetacijos fazės, agrotechninių, meteorologinių sąlygų ir dirvožemio.
Stambieji pašarai
Stambiesiems pašarams priklauso šienas, žolės miltai, žolės kapojai, šiaudai, pelai. Šienas ruošiamas iš kultūrinių ir natūralių pievų bei ganyklų, daugiamečių ir vienamečių varpinių bei ankštinių augalų žolės. Jo kokybė priklauso nuo žolių rūšies ir jų vegetacijos fazės, gamtinių sąlygų, džiovinimo būdo ir laikymo. Maistingiausias pupinių šeimos žolių (dobilų, liucernų, esparcetų) šienas. Jame daug lengvai virškinamų azoto junginių. Natūralių pievų ir ganyklų šienas mažiau maistingas, bet jį sudaro įvairesnių rūšių augalai, būna kvapesnis.
Žolės miltai ir kapojai gaminami džiovinant žolę aukštos temperatūros (500-700 °C) džiovyklose. Kaip žaliava naudojama liucernos ir dobilai iki žydėjimo pradžios, t. p. varpinių ir ankštinių daugiamečių žolių mišiniai. Iš vienamečių augalų naudojami žieminiai ir vasariniai vikiai, žirniai (gryni arba jų mišiniai su avižomis arba miežiais).
Šiaudai tinka ne tik kraikui, bet ir suaugusių atrajojančiųjų gyvulių pašarui. Galvijams dažniausiai duodama avižinių šiaudų, žirnių virkščių. Pelų gyvuliams duodama sausų arba sumaišytų su sultingaisiais pašarais.
Sultingieji pašarai
Sultingiesiems pašarams priskiriama silosas, pašariniai šakniavaisiai (cukriniai, puscukriniai ir pašariniai runkeliai, pašarinės ropės, griežčiai, pašarinės morkos), bulvės, pašariniai kopūstai. Silosas gaminamas iš kukurūzų žaliosios masės, vienamečių ir daugiamečių žolių mišinio, pievų ir ganyklų žolės, pašarinių šakniavaisių lapų, pašarinių kopūstų. Pašariniai šakniavaisiai ir bulvės gyvuliams šeriami žali, virti ir silosuoti, pašariniai kopūstai - žali ir silosuoti. Sultingųjų pašarų sudėtyje yra daug vandens, jie nelabai maistingi, bet padeda gyvuliams geriau pasisavinti kitus pašarus, gerina virškinimą, skatina pieno (karvėms, ožkoms) sekreciją.
Koncentruotieji pašarai
Koncentruotieji augaliniai pašarai yra grūdai ir jų perdirbimo produktai. Pagal apykaitos energijos vienetus grūdai sudaro apie pusę visų pašarų. Gyvuliams šerti naudojami miglinių šeimos javų (avižų, miežių, žieminių ir vasarinių kviečių, rugių, kvietrugių, kukurūzų) grūdai. Juose yra daug angliavandenių, ypač krakmolo (apie 70 %). Šėrimui naudojami ir pupinių šeimos augalų (žirnių, vikių, pašarinių pupų, pašarinių lubinų) grūdai. Turi daug baltymų, mineralinių medžiagų (kalio). Gyvuliams duodama ir įvairių grūdų perdirbimo produktų, sėlenų. Jos būna kviečių, rugių, miežių, avižų, žirnių. Turi daugiau baltymų negu grūdai, daug mineralinių medžiagų, ląstelienos.
Gyvūniniai pašarai
Gyvūniniai pašarai yra karvių pienas ir jo perdirbimo atliekos (nugriebtas pienas, pasukos, išrūgos), mėsos perdirbimo įmonių (mėsos, mėsos ir kaulų, kraujo miltai, pašariniai riebalai), žuvų pramonės atliekos (žuvų miltai, konservuotos žuvų atliekos).
Mineraliniai pašarai
Mineraliniai pašarų priedai susideda iš gyvuliams reikalingų mineralinių medžiagų - kalcio, fosforo, natrio, chloro ir mikroelementų. Skirstomi į turinčius daug kalcio, fosforo, kalcio ir fosforo. Jiems priskiriamos ir mikroelementų druskos (kobalto chloridas, cinko, geležies ir natrio sulfatas, kalio jodidas, mangano sulfatas).
Kombinuotieji pašarai
Kombinuotieji pašarai priskiriami dirbtiniu būdu pagamintiems pašarams. Gaminami gamyklose tam tikrų rūšių ir veislių gyvuliams ir paukščiams. Kiekvienos rūšies gyvuliams ir paukščiams sudaromas tam tikras pašarų mišinys, atitinkantis jų fiziologinius poreikius.
Žaliųjų pašarų maistinė vertė
Pagrindinis galvijų pašaras vasarą - žalieji pašarai. Juose yra 2-6 proc. žalių proteinų, 0,2-2 proc. riebalų, 6-20 proc. neazotinių ekstraktinių medžiagų (NEM), 4-15 proc. ląstelienos, 2-4 proc. mineralinių medžiagų, ypač daug kalcio ir fosforo, kurie būtini kaulams.
Žaliųjų pašarų baltymai vertingi ir dėl cheminės sudėties, nes yra labai artimi gyvulinės kilmės baltymams. Juose daug būtinų nepakeičiamųjų amino rūgščių. Vertingas žaliasis pašaras pagaminamas iš daugiamečių ankštinių ir varpinių žolių.