Velykos - tai ne tik pavasario šventė, bet ir puiki proga parodyti kūrybiškumą ir puoselėti tradicijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip kiaušinių marginimas ir įvairūs paveikslėliai ant jų gali tapti tikru meno kūriniu.
Kiaušinių marginimo tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje kiaušinių marginimas turi gilias tradicijas. Anksčiau nepradėdavome marginti kiaušinių, o ant kiaušinių adatėle piešdavome ornamentą. Aštriu peiliuku raižau įvairiausius paveikslėlius ir visą gyvenimą ant margučio gali išraižyti.
Veronika Povilionienė, dainininkė, prisimena: „Mano vaikystėje kiaušinius margindavo tėvelis. Peiliuku ant kiekvieno margučio išskutinėdavo gražiausius ornamentus. Aš tebedažau kiaušinius svogūnų lukštuose. Karto nebandžiau skutinėti raižinių.“
Dabar kiaušinius marginu kartu su savo dukterimis. Kiaušinių klijuoja spalvotus lipdukus.
Velykų stalo tradicijos
Per Velykas visada ant stalo garuoja virtas kiaulienos kumpis. Per Velykas visada kepu uogienės pyragą. Pyragu, nes išmokau kepti iš brolio žmonos. Paprastas, bet kepinys gardus ir sotus.
"Sausas mazūras" - tradicinis pyragas
Švenčių stalui jau daug metų kepu pyragą „Sausą mazūrą“. Man jį perdavė mano pamotėlė. Į pyragą dedama šaukštelių sodos, vanilės ir miltų. Įberti vanilės. Kiaušinius išplakti atskirai ir viską sumaišyti. Mėgo jį ir buvęs vyras Linas (L.Zareckas-Choras. - Red.) pyragą.
Vytautės Žilinskaitės kūrybos įtaka iliustracijoms
Kalbant apie kurio nors rašytojo knygų iliustracijas, pagrindinis vaidmuo vis tiek tenka rašytojui, o dailininkai tėra jo minties vizualizuotojai. Ieškodama dar kokių nors visų iliustracijų bendrybių, ėmiausi skaityti literatūros specialistų mintis apie rašytojos kūrybą vaikams. Ir literatūrologų apibūdinimai man pasirodė tokie panašūs į tai, ką maniau įžvelgusi iliustracijose, kad galiausiai supratau: čia ir yra ta ašis, tas kertinis akmuo, ant kurio galima statyti visą iliustracijų interpretavimo rūmą kalbant apie rašytojos knygų iliustracijas.
Todėl drįstu manyti, kad kone visas Žilinskaitės knygų iliustracijas siejantis ypatumas slypi sunkiai žodžiais nusakomoje, bet akivaizdžiai matomoje kūrybiškai su tekstu bendradarbiaujančių dailininkų pozicijoje. Pasaulinėje praktikoje bene žinomiausias tokios pozicijos pavyzdys - Karlsono paveikslas.
Manau, neapsiriksiu teigdama, kad tokią dailininkus siejančią poziciją veikiausiai lėmė ne jų pačių kūrybinio braižo panašumas (nes iš tikrųjų jis toks ir nėra), o rašytojos kūrybos ypatumai.
Dailininkas Gintaras Jocius, kuris 2003 m. iliustravo „Almos litteros“ išleistą Kelionę į Tandadriką, sakė: dirbti buvo labai gera, nes nereikėjo nieko prie nieko pritempti, ko nors dangstyti ar apgaudinėti patį save, - vaizdai kilo tarsi patys savaime, lyg jie jau tekste būtų buvę.
Kitaip tariant, rašytojos tekstus dailininkas apibūdino kaip pabrėžtinai patogius ir erdvius. Todėl tekstai erdvias padaro ir iliustracijas, nesvarbu, kad jose apstu konkrečių gyvenimo detalių.
Iliustracijų teatrališkumas ir poetiškumas
Ne vieną rašytojos knygą (Robotą ir peteliškę, Gaidžio kalną, pirmąjį Kelionės į Tandadriką leidimą) iliustravo Stasys Eidrigevičius; 1973 m. Kaktuso paslapties iliustracijas sukūrė Marija Jukniūtė; 1991 m. Kumeliuko kerštą iliustravo Jūratė Račinskaitė; naujausią Kelionės į Tandadriką leidimą iliustravo Jocius. Visi jie - dailininkai, susiję su teatru.
Manau, kad iliustracijų teatrališkumas susijęs su Žilinskaitės pasakų teatriškumu, o jis susitelkęs ne tik dinamiškuose turtingo vidaus personažuose, bet ir, pavyzdžiui, žanrinėje kai kurių pasakų ir tragedijos analogijoje.
Galbūt todėl dauguma iliustracijų yra iš Žilinskaitės tekstų paveldėjusios tam tikrą, sakyčiau, dorovingumą, savotišką tyrumą. Turbūt pirmąsyk Medinę antį 1969 m. iliustravo Kastytis Skromanas Žilinskaitės pasakų knygoje Senelio šalčio ūsai.
Rašytojos Žilinskaitės kūriniai vaikams taip pat yra poetiški, todėl iliustracijose neretai aptiksi metaforų, poteksčių, negaliojančių gamtos dėsnių. Ir tai visiškai nepriklauso nuo individualaus dailininko braižo ir stilistikos - nesvarbu, ar tai kruopščiai sumodeliuoti Radavičiūtės daiktų tūriai ir žvilgsnį prikaustančios smulkmenos, ar vikri ir kone slidi Jociaus forma, ar grafiškas Nijolės Kryževičiūtės pasaulis, susipynęs su tautodailės motyvais.
Nenorėdama gaišinti skaitytojų kiekvienos knygos iliustracijų aprašinėjimu, apibendrinsiu, kad Vytautė Žilinskaitė ne vien duoda pagrindą rastis talpioms, švarioms, doroms, vaizduotę skatinančioms vizijoms, pasižyminčioms teatrališkumu ir poetiškumu, bet ir suteikia galimybę dailininkams patirti nemenką kūrybinį pasitenkinimą ir kūrybinio atradimo džiaugsmą.