Saulės sistemą sudaro Saulė, kuri yra šios sistemos centras, ir aplink ją tvarkingai išsidėstę pagrindiniai dangaus kūnai - planetos ir jų palydovai. Saulės sistemą sudaro aplink Saulę skriejantys įvairūs kosminiai kūnai - asteroidai, kometoidai, tarpplanetinės dulkės bei dujos, planetos ir jų palydovai.
Saulės sistemą sudaro pati Saulė, devynios planetos ir jų palydovai, įvairūs asteroidai ir kiti dangaus kūnai. Kaip Žemė traukia Mėnulį, taip Saulė traukia planetas. Planetos šviesos neskleidžia, jos tik atspindi Saulės šviesą.
Saulės sistemą skrodžia kosminių spindulių dalelės, įvairios kilmės elektromagnetinės bangos. Veikia magnetiniai ir gravitacijos laukai.
Saulė - Saulės sistemos centras
Saulė - nepaprasta žvaigždė, esanti mūsų Paukščių Tako galaktikoje. Ji sudaryta iš įkaitusių dujų, kuriose vyksta reakcijos, išskiriančios milžiniškus energijos šviesos ir šilumos kiekius. Ši energija pasklinda erdvėje, apšviesdama ir šildydama Žemę bei kitas planetas Saulės sistemoje.
Saulė švyti, nes ji spinduliuoja elektromagnetinę energiją, kurią pagamina jos gelmėse vykstančios termobranduolinės reakcijos. Kiti kūnai matomi, kai juos apšviečia Saulė.
Saulė yra palyginti arti Žemės, o tai leidžia mums ją matyti kaip didelę ir ryškią žvaigždę. O kitos žvaigždės, nors ir tūkstančius kartų už Saulę didesnės, yra taip toli, kad mums atrodo mažos ir vos įžiūrimos. Saulės paviršiuje galima pastebėti tamsias dėmes, kurios atsiranda dėl žemesnės temperatūros tam tikrose vietose.
Saulėje sutelkta 99,86 % Saulės sistemos masės ir tai lemia šios sistemos stabilumą. Saulės gravitacijos jėga susilygina su kaimyninių žvaigždžių gravitacijos jėga apie 125 000 au nuotolyje nuo Saulės.
Saulės sistema dvigubai jaunesnė už Paukščių Tako galaktiką, kurios narys ji yra. Saulė - viena iš 250 milijardų Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių.
Saulės sistemos planetos
Saulės sistemos planetos yra Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas.
Planetos sukasi aplink Saulę išsidėsčiusios tokia tvarka: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas.
Penkios iš jų matomos plika akimi. Tai Venera, Jupiteris, Saturnas, Marsas ir Jupiteris. Jas pastebėjo jau senovės graikai. Merkurijaus, Veneros ir Marso paviršius yra kietas kaip ir Žemės. Kitos planetos sudarytos iš dujų. Didžiausia planeta - Jupiteris.
Arčiausiai Saulės esančios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas) yra palyginti mažos (skersmuo 4880-12 760 km), turi kietą paviršių, sudarytos daugiausia iš silikatų ir metalų. Jupiterį ir Saturną sudaro daugiausia vandenilis ir helis. Urane ir Neptūne daug vandens, amoniako, metano ledo.
Aštuonios Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes: išorines didžiąsias (Jupiterio grupė) ir vidines mažąsias (Žemės grupė). Jupiterio grupei priklauso pats Jupiteris ir kiti milžinai: Saturnas, Uranas ir Neptūnas, Žemės grupei - Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas.
Planetų palydovai
Aplink planetas, išskyrus Merkurijų ir Venerą, skrieja jų palydovai.
Planetas milžines lydi ir visa plejada didelių bei mažų gamtinių palydovų. Štai Žemė teturi vieną palydovą, Marsas - du nykštukinius, Plutoną lydi vienas didelį ir keturis mažučius, o apie Jupiterį skrieja net 67 palydovai, Saturną - 62, Uraną - 27 ir Neptūną - 14 palydovų.
Nykštukinės planetos
Už Neptūno ledinių kūnų smarkiai pagausėja. Iki 150 au nuo Saulės (sritis tarp 30-50 au vadinama Kuiperio juosta) didesnių kaip 50 km skersmens šių objektų randama apie 100 000; 4 jų (Plutonas, Haumėja, Makemakė, Eridė) priklauso nykštukinių planetų grupei. Didžiausias (apie 1000 km skersmens) asteroidas Cerera pavadintas nykštukine planeta.
Maža to, 2006 m. rugpjūčio mėn. Tarptautinė astronomų sąjunga „pažemino“ ir Plutoną - dabar jis vienas iš vadinamas nykštukine planeta (oficialiai tokiomis pripažinti iš viso 5 dangaus kunai).
Anapus Neptūno driekiasi vadinamoji Koiperio juosta, kurioje skrieja kitos nykštukinės planetos: Plutonas, Haumea, Makamake, Eris bei daug mažesnių asteroidų.
Asteroidai, kometos ir meteoroidai
Tarp Marso ir Jupiterio orbitų yra asteroidų (skersmuo mažesnis kaip 600 km), kurių sudėtis panaši į Žemės grupės planetų sudėtį, žiedas. Didesnio už 1 km skersmens asteroidų turėtų būti apie 1 mln.
Saulės sistemoje gausu mažų kietų dalelių (meteoroidų) ir mikroskopinių dulkelių. Šios kaupiasi prie ekliptikos plokštumos.
Panašiai kaip planetos juda dauguma kosminių uolų, arba asteroidų. Kas kita - kometos: jos raižo Saulės valdas įvairiausiomis kryptimis. Negana to, kometos lekioja labai ištęstomis orbitomis: kai kurios nutolsta nuo Saulės net keliasdešimt tūkstančių astronominių vienetų.
Spėjama, kad iš visų pusių Saulės sistemą gaubia milžiniškas sferiškas milijonus kometoidų talpinantis telkinys - Orto debesis. Tiesa, bendra visų kometų masė nėra tokia įspūdinga kaip jų skaičius, manoma, kad ji prilygsta 5-ioms Žemės masėms.
Saulės sistemos susiformavimas
Saulės sistema susiformavo maždaug prieš 4,6 mlrd. metų iš dujų ir dulkių debesies (ūko), kuris dėl gravitacijos traukėsi. Prieš maždaug 5 mlrd. metų nedidelė dalis milžiniško molekulinio debesies pradėjo trauktis. Debesies centre buvusi tarpžvaigždinė medžiaga sutankėjo ir palaipsniui virto Saule. Likusi medžiaga sukosi aplink tankėjantį centrą ir suformavo protoplanetinį diską, iš kurio gimė planetos, jų palydovai, asteroidai ir visi kiti Saulės sistemos kūnai.
Visos planetos skrieja aplink Saulę jos sukimosi kryptimi, o jų orbitų plokštumos artimos Saulės pusiaujo plokštumai. Tai byloja apie vieningą Saulės ir jos planetų susidarymo mechanizmą. Manoma, kad Saulė su visa savo palyda susidarė prieš 5 milijardus metų iš besisukančio kosminių dujų ir dulkių debesies.
Saulės sistemos tyrimai
Nuo šumerų ir egiptiečių laikų žmonės stebėjo metinį Saulės kelią dangumi, besikeičiantį Mėnulio veidą, klajojančias planetas, uodeguotas kometas, smingančias meteorų strėles. Reguliarius šių reiškinių stebėjimus ir galime laikyti Saulės sistemos atradimu.
Kosminiai aparatai yra aplankę visas aštuonias planetas, tyrė jų atmosferas, magnetinį lauką, fotografavo paviršius ir palydovus. 12 astronautų 1969 - 1972 m. vaikščiojo Mėnulio paviršiumi. Iš arti fotografuoti keli asteroidai (Cerera, Ida, Erotas ir kt.) ir kometos branduoliai (Halio, Temple 1 ir kt.). Robotai rieda Marso paviršiumi, leidžiasi į Venerą, Jupiterio debesis (“Galileo”), Saturno palydovą Titaną (“Cassini”).