Ignalinos atominė elektrinė (IAE) nustojo gaminti elektrą dar 2009 m., tačiau jos uždarymo projektas dar toli gražu neįpusėjo.
LRT mokslo populiarinimo laidos „Mokslo sriuba“ parengtame laidų ciklui apie Ignalinos atominę elektrinę laidos autoriai kalbino Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vadovą Prof. Habil. Dr.
„Tai - didžiausias projektas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nes vien finansine išraiška jo kaštai siekia 3,3 mlrd. Eurų. Ir tai - dar ne viskas. Giliai po žeme planuojama pastatyti giluminį radioaktyviųjų atliekų atliekyną. Tai kainuos dar įspūdingą sumą.
Kodėl buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė?
Pirmasis Ignalinos atominės elektrinės blokas buvo sustabdytas 2004 metais, o po penkerių metų tas pats ištiko ir antrąjį elektrinės bloką. Tai buvo galingiausi pasaulyje atominiai reaktoriai, ketvirtį amžiaus Lietuvai gaminę daug pigios elektros.
Visgi daugelis „Mokslo sriubos“ kalbintų mokslininkų ir specialistų tikina, kad elektrinė dar galėjo pagaminti milijardus kilovatvalandžių elektros energijos. Mokslininkų vertinimu, elektrinės uždarymo priežastys - ne techninės.
Branduolinės energetikos specialisto ir pirmojo Lietuvos energetikos ministro prof. Leono Ašmanto manymu, Ignalinos AE galėjo veikti iki 2025 metų. Kita vertus, sprendimui Europoje uždaryti visus sovietinio RBMK tipo reaktorius lemiamą įtaką turėjo Černobylio atominės elektrinės katastrofa.
„Įdėjus tiek proto, darbo ir pastangų, ir sužinojus, kad elektrinė stabdoma, šokas buvo ne mažesnis negu Černobylio avarijos atveju.“ - sako L. Ašmantas.
Ignalinos AE saugumas
Ignalinos atominės elektrinės (AE) saugumu rūpinosi šimtai Lietuvos mokslininkų. Ne tik fizikų ar inžinierių, bet ir matematikų, tikimybių teorijos ekspertų. Vienas jų - matematikos profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius dr. Juozas Augutis.
„Tikimybinė analizė atliekama kompiuterine programa sumodeliuojant beveik visą elektrinės darbą. Kiekvienas elektrinės elementas veikia su tam tikru patikimumu. Kiekvienas daiktas gali sugesti, taip pat ir žmogus gali padaryti klaidą“, - aiškina prof. dr. J.Augutis. Profesorius atkreipė dėmesį, kad reaktorių apsauginės valdymo sistemos yra dubliuojamos, o kartais net diegiamos trys skirtingos saugos sistemos. Nesuveikus vienai, įsijungia kita.
Todėl elektrinės avarijos tikimybė buvo itin maža - 1 kartas per 10 tūkstančių darbo metų.
Viktoras Ševaldinas, Ignalinos AE direktorius 1991 - 2010 m. prisimena: „Gerai žinodami tą projektą (Černobylio AE - red. past.), tai, kad jis turėjo reikiamas apsaugas ir technologinį reglamentą, mes negalėjome patikėti, kad reaktorių įmanoma sugriauti. To niekada neturėjo būti. Bet kai buvo nustatyta, kiek pažeidimų padarė ir Černobylio AE vadovai, ir personalas, pasidarė aišku, kad įrašai apie drausmę ir saugos kultūrą - tai ne tušti žodžiai.“
Projektai ir kompetencijos
Po 1990 metų įvykių Institutas mokslininkų sukauptas žinias ir sugebėjimus per trumpą laiką nukreipė skubiems ir neatidėliotiniems nepriklausomos Lietuvos reikmėms patenkinti.
Lietuvos ūkio aktualijos padiktavo sprendimus realizuoti turimą kompetenciją sprendžiant Ignalinos atominės elektrinės saugios eksploatacijos problemas. Tam prireikė daug pastangų keliant kompetenciją branduolinės energetikos įrenginių saugoje.
E. E. Ušpuro ir kolegų įdirbis 1994-2004 m. laikotarpyje atliekant deterministinius ir tikimybinius tyrimus ir priimant inžinerinius sprendimus gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą 2006 m. buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija. E. Ušpurui vadovaujant įvykdytas projektas „Branduolinio kuro pervežimo papildomam išdeginimui iš IAE 1 -ojo bloko į 2-ojo bloko reaktorių technologijos sukūrimas“.
Šiandien LEI kompetencija branduolinių elektrinių saugos analizės ir įvertinimo srityje yra aukšto tarptautinio lygio ir viena iš geriausių rytų Europoje.
Elektrinės duomenimis, per daugiau nei dešimt metų jau išmontuota apie 64 000 tūkst. tonų įrangos ir betono atliekų. Sunku patikėti, bet tai nesudaro nė pusės viso kiekio. Įdomu tai, kad maždaug tris ketvirtadalius elektrinės metalo įmanoma išvalyti nuo radioaktyviųjų dalelių ir tuomet parduoti kaip metalo laužą.
„Jeigu vienam lengvajam automobiliui pagaminti reikia 900 kg metalo, tai iš viso to išeitų apie 140 tūkst. lengvųjų automobilių“, - pasakoja V.