Iš Italijos kilusi dešra - saliamis - netruko užkariauti viso pasaulio mėsos mėgėjų širdis.

Klasikinis saliamis ruošiamas iš kiaulienos, kartais iš jautienos ar veršienos.

O skirtingos pasaulio šalys, gamindamos šį skanėstą, nevengia improvizuoti - jį gamina ir iš paukštienos ar elnienos.

Žodis saliamis yra kilęs iš italų kalbos ir pirminė jo reikšmė buvo „sūdyta mėsa“.

Manoma, kad saliamis gaminamas mažiausiai 2000 metų.

Šiuo metu saliamių rūšių yra pačių įvairiausių.

Netgi skirtinguose Italijos regionuose saliamio gamybos ypatumai skiriasi.

Pavyzdžiui, naudojami skirtingi prieskoniai, kai kur - actas, skirtingos rūšies mėsa.

Laikui bėgant, šios rūšies dešra išplito į kitas Europos šalis.

Saliamis gaminamas ir Ispanijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje.

Sakoma, kad saliamio dienos tikslas - paskatinti žmones paragauti kuo įvairesnių šios dešros variacijų.

Nors mėgstamas ir populiarus visame pasaulyje, saliamis itin vertinamas ir gimtojoje Italijoje.

Šio skanėsto garbei skirtinguose Italijos regionuose yra įkurti net keli saliamio muziejai.

Vienas jų - Parmoje, kitas - Šiaurės Rytų Italijoje.

Saliamio gamyba susideda iš trijų procesų.

Pirmiausia žalia mėsa sumalama ir sumaišoma su kitais ingredientais, tokiais kaip baltieji pipirai, vynas, actas, žolelės, malti riebalai, česnakai ir suformuojama dešra.

Toliau vyksta fermentacijos procesas.

Pirmiausia dešros laikomos šiltoje, drėgnoje vietoje, vėliau perkeliamos į vėsią, drėgną patalpą.

Avieną gurmanai vertino visuomet.

Užsienio restoranuose šios mėsos patiekalai deramai priskiriami prie ypatingųjų.

Ir mūsų šalyje avys auginamos nuo seno, tačiau avininkystės ir šios mėsos vartojimo tradicijomis pasigirti negalime.

Ne kiekviename restorane rasi patiekalų iš šios mėsos, be to, ir virėjai dar tik mokosi juos gaminti.

Daugelis net neragavę avienos kratosi jos dėl neva specifinio kvapo ir skonio, tačiau vykusiai paruošta ji yra ne tik skanus, bet, teigiama, ir sveikas maistas.

Statistinis europietis per metus suvalgo apie 3,5 kg šios mėsos.

Avienos ir ėrienos skoniai skirtingi.

Aviena pasižymi labai stipriu specifiniu skoniu ir kvapu, turi daug riebalų.

Ėrienos skonis švelnesnis, mėsa - minkštesnė, rausva, be riebalų.

Šiek tiek riebalų gali būti - jie pradeda formuotis pirmaisiais augimo metais, bet jų skonis kitoks nei avienos.

Mūsų šalyje aviena ir ėriena nebuvo skirstomos kaip atskiros mėsos rūšys, todėl nemėgstantys avienos atsisako ir ėrienos, o avienos mėgėjai ypač vertina būtent specifinį mėsos skonį, kurio dauguma baidosi.

Ypač vertinama kelių mėnesių gyvulio, maitinto tik avies pienu, mėsa - balta, sultinga, švelnaus skonio.

Vyresnių nei pusmečio ėriukų mėsa jau turi avienos prieskonį.

Pavasarį atsivestų ėriukų mėsa skanesnė, nes jie auga natūraliomis sąlygomis.

Ėriena ir taip labai skani, tad neverta jos gardinti daugybe įvairiausių prieskonių.

Prieš kepant ją būtina brandinti - apie savaitę palaikyti vakuume ar paprastame inde.

Galima apibarstyti prieskoninėmis žolelėmis, kad brandinant ilgiau neatsirastų nemalonaus kvapo.

Mėsa suminkštėja.

Ėriena yra gerai paruošta tuomet, kai jaučiamas jos, o ne prieskonių ar marinato skonis.

Jo įsitikinimu, kai kurie virėjai klysta prieskoniais ar marinatu bandydami „užmušti“ specifinį ėrienos skonį, už kurį ši mėsa ir vertinama.

Avienos skonį puikiai pabrėžia mėtos, rozmarinai, kadagių uogos, mairūnai, peletrūnai.

Mėtos laikomos labai svarbiu avienos ir ėrienos prieskoniu, o mėtų padažas receptų knygų ir virtuvės meistrų dažnai rekomenduojamas išskirtinai tik prie šios mėsos patiekalų.

Ėrienos, kaip ir bet kurios kitos rūšies mėsos, gaminant svarbu neperkepti.

Kaip ir jautienos didkepsnius, galima valgyti ėrienos kepsnius su krauju, tačiau tuomet ji turi būti palyginti ilgai brandinta, kitaip kepsnys bus „guminis“.

Skaniausia, sako p. Artūras, vidutiniškai kepta, kas tokios nemėgsta - gerai iškepta mėsa.

Jei avieną ar ėrieną ketinate troškinti, užtruksite gerą valandą, kol patiekalas bus paruoštas.

Kiekviena šalis turi savų prieskonių, kuriais gardina patiekalus iš ėrienos, skiriasi ir garnyrai prie jos.

Tarkim, italai pasiūlys makaronų, Kaukazo gyventojai - ryžių.

Labai retai, sako pašnekovas, prie avienos ir ėrienos siūloma bulvių.

Paprastai patiekiama kitų daržovių.

Nors kiauliena yra viena populiariausių ir lietuvių mėgstamiausių mėsų, ji taip pat plačiai vartojama ir viso pasaulio virtuvėse.

Turtingu kulinariniu paveldu garsėjančioje Ispanijoje kiaulienos patiekalų gamybos tradicijos yra įsišaknijusios jau ne vieną šimtmetį: nuo vytintų kumpių iki sultingų troškinių ar aromatingų dešrelių.

Kiauliena Ispanijos kultūroje užima garbingą vietą, jos reikšmė giliai įsišaknijusi šalies istorijoje, tradicijose ir kulinariniame pavelde.

Ispanija nuolat pirmauja Europoje pagal kiaulienos suvartojimą.

Ispanijos regionai pasižymi unikaliais kiaulienos patiekalais, atspindinčiais vietos kulinarines tradicijas ir pomėgius.

Kiaulienos pramonė atlieka labai svarbų vaidmenį Ispanijos ekonomikoje, kasmet atnešdama šaliai milijardus eurų ir suteikdama šimtus tūkstančių darbo vietų.

Istoriškai kiauliena Ispanijos kultūroje laikoma gerovės ir gausos simboliu.

Ši simbolika kilo iš senovės žemdirbystės, kai sėkmingas kiaulių auginimas buvo laikomas turto ir sėkmės ženklu.

---