Praėjo Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, kurie pastebimai sugrąžino lietuvių literatūros klasikos vertę visuomenės akyse, atrodo, padidėjo įvairių žanrų meno kūrėjų dėmesys mūsų kultūros pradams, imta naujai svarstyti lietuviškosios tapatybės problematiką, kuriai naujų reikšmių bei svarbos suteikė nerami pastarųjų metų politinė atmosfera. Lyg ir aktualesnę reikšmę įgijo patriotiškumo idėja, su euro įvedimu siejame valstybės politinio saugumo ir stabilumo viltis, bet ateitis vis tiek lieka nenuspėjama.
Laikas viską keičia, o su laiku keičiasi ir žmonės, jų mąstymas, idėjos ir tų idėjų bei būsenų meninė raiška. Mamatė taip pat suvokia lietuvių kalbos svarbą, sako, jog savo vaikams nuo pat mažų dienų diegianti lietuvių kalbą, nes tai geriausiai įsisavinama vaikystėje.
Lietuvių Literatūros Pasiekimai 2014 Metais
Iš 2014 m. knygų mano akiratyje atsidūrė tik prozos pasakojimai, kurie (išskyrus keletą, kuriuos minėsiu), smarkiai nuvylė. Poetų debiutavo visa karta, o tarp prozos kūrėjų tokio proveržio neregėti. Per kelis mėnesius fatališkai pasitraukus į užribius Bitei Vilimaitei, Romualdui Granauskui, Jonui Mikelinskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui - o kaip tik jie teikė literatūriškai įmanomas egzistencines atramas ir formavo mano literatūros etaloną - apima nuosmukio jausmas.
Skaitymo įgūdžiai ir kriterijai formuojasi nuo žalios jaunystės, apie tai R. Granauskas paskutinėje knygoje „Trečias gyvenimas“ sako: „Versdamas puslapius ne vieną kartą pagavau save, kad skaitau šią žiemą nebe taip, kaip pernai ar užpernai. Tada tik ryte rijau akimis raides ir eilutes, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. O dabar sustoju skaitydamas, įsižiūriu į vieną tašką ir pats jaučiu, kaip mintys išeina iš mano galvos, nuklysta kažkur toli, visai manęs neklausydamos“ (p. 54).
Panašu, kad šiuolaikinei literatūrai nėmaž neberūpi skaitančio asmens „minčių išlaisvinimas“ ir jo saviugda, svarbiausia, kad rašytojas pats jaučiasi savipakankamas, nesvarbu, ar fikcinius, ar dokumentinius naratyvus plėtoja. R. Granausko „trečio gyvenimo“ (to gilesnio už matomąjį ir girdimąjį) metafora nebepaklausi, rašymas tampa „kaip blynas, išdėtas ant stalo“ (p. 60).
Gal todėl skaitant prozą kilo klausimas: ar čia populiarioji literatura gerėja, ar rimtieji taip ritasi pakalnėn? Išmokta rašyti lengvai, kartais šmaikščiai, bet ne giliamintiškai. Vertinant žanrų būklę, geriausią įspūdį palieka novelistika - pernai pasirodė dvi skirtingos antologijos: iš Antano Vaičiulaičio premijos laureatų kūrybos sudėta „Debesis ant žolės“ ir Lauryno Katkaus sudaryta „Troleibuso istorijos“; abi apibendrina kone trisdešimt buvusių kūrybos metų, tad išlaiko kokybę (pirmoji reprezentuoja klasikinę psichologinę linkmę, antroji - urbanistinę).
Prie jų smagiai šliejasi angliškai rašančio Antano Šileikos apsakymų rinkinys „Pirkiniai išsimokėtinai“ (vertė Vitalijus Šarkovas) apie Kanadoje gyvenančios emigrantų šeimos adaptavimosi svetur nuotykius. Netikėta, kad ši knyga gražiai atitaria R. Granausko „Trečiam gyvenimui“ (gal kad vaikystės lūkesčių naivumas ir tai, kas grūdina, yra panašūs visuos pasaulio pakraščiuos), tik A. Šileikos humoras ir dygumas skiriasi nuo R. Granausko emociškai minkšto kalbėjimo.
Iš naujų vardų minėtina Tomo Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“, prikelianti praeities laikus ir personažus, mat autorius - istorikas, kūrybinei biografijai dosniais praeitais metais publikavęs ir profesinį tyrimą „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)“.
Agnės Žagrakalytės „Klara“
Bandymu ieškoti kitokio žanro ir raiškos būdo išsiskiria Agnės Žagrakalytės „Klara“ - lyg vikriais špagos mostais „sukapotas“ fragmentiškas tekstas, kur pasakojimo subjektė - vėtyta ir mėtyta prekeivio narkotikais mergužėlė padrikais, bet ryškiai vizualiais vaizdais žarsto savo bastūniško gyvenimo nuo Ardėnų iki Skandinavijos nuotrupas. Tarp skurdo ir prabangos, pažeminimo ir puikybės siūbuojančią Klaros lemtį atitinka ir karštligiškas, nerišlus jos sakinys.
A. Žagrakalytės žanrų kontrastingumas kelia nuostabą ir pasigėrėjimą - nuo debiuto poezijoje, nuo nesvietiško ilgio amorfiškos giminės sagos „Eigulio duktė: byla F 117“ iki lietuvių literatūros žanrų meniu paįvairinimo modifikuotu komiksu („Klaros“ paantraštė - pranc. bande dessinée).
Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio Fragmentai“
Iš A. Nykos-Niliūno paskutinio „Dienoraščio fragmentų“ tomo, apimančio 2009-2012 m., labiausiai įstrigusi emocija - desperatiškas žmonos Sandros gedėjimas, o kandžiausia mintis - apie naujausią poeziją (garbaus amžiaus maestro tikrai daug skaitė): „Mano galva, jos [naujausios poezijos - J. S .] eilėraščiams trūksta „eilėraštiškumo“. Tai greičiau eilėraštiškai sudėstytos prozinės tirados, - ištįsę, palaidos be galo verpiamo tų pačių pakulų siūlo atkarpos, be iš vidaus kontroliuojančios poetinės-estetinės idėjos, t. y. be to, kas senais ir ne taip labai senais, gerais ir ne taip labai gerais laikais buvo vadinama turiniu ar forma . Ta pačia proga dar galėčiau pastebėti, kad poezijoje tam tikrais atvejais galima apsieiti be vienaip ar kitaip suprantamo turinio, bet be formos, tegu ir beformės, - vargu“ (p. 123).
Analogiška padėtis su naujaisiais romanais - prozinėms tiradoms trūksta „romaniškumo“, o eseistikoje yra maloni išimtis.
Dalios Staponkutės „Iš Dviejų Renkuosi Trečią: Mano Mažoji Odisėja“
Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ matau kaip logišką pirmosios „Lietumi prieš saulę“ (2007) tęsinį. Tai yra tikroji, mąstančioji, autorefleksyvi esė in optima forma . Tapatybė, kalba, vertybių infliacija, svetimų šalių kultūra, „aš“ vieta skirtingose tėvynėse, kurios abi brangios - tokie dalykai šiandien svarstomi įvairiais rakursais politologų, sociologų, psichologų, kultūros teoretikų ir, žinoma, rašytojų.
Bet svarbiausia - kokiu lygiu, kaip tai daroma. Kai einama iš individualios, net intymios patirties, iš dvikalbius vaikus auginančios mamos išgyvenimų, profesionalios vertėjos darbo užduočių - šie bendrybėmis tapę reiškiniai atgyja, įgauna ypatingo sugestyvumo ir, kas tikrai esminga, - išsineria iš emigrantiškos tematikos, nes autorė svarsto globaliojo XXI amžiaus problemas. D. Staponkutė nenustoja stebėtis savo - „šanso“ kartos - nenuoramomis, „subrandintais politinių perversmų ir gyvybinio poreikio nuolat keistis“ (p. 146).
Tekste tvyro vidinis intensyvumas kaip žūtbūtinumas keistis, gyvenant tarp Kipro ir Lietuvos ir daug keliaujant po pasaulį. Tai viena iš nedaugelio pernai pasirodžiusių prozos naratyvo knygų, kurios mąstymo ir pasakojimo lygis yra tikrai kokybiškas. Kadangi D. Staponkutė viename skyriuje analizuoja banalybės prigimtį ir kalbos raiškos banalumą, galime būti tikri, kad jos rašyme tos banalybės nebus.
Filosofinis išsilavinimas, asmeninio įsivietinimo paieškos, vertėjos darbas talkina ieškant kultūrinio išverčiamumo, iš Šiaurės / Pietų antitezės kuriant sintezę. D. Staponkutės mąstymas nukreiptas prieš dvejetainį priešinimą, ir ne tik todėl, kad knyga vadinasi „...renkuosi trečią“ (pavadinta konceptualiai, galime nujausti, kad trečioji erdvė - tai kelionė-odisėja ne tik kaip keliavimas tarp miestų ir šalių, bet ir egzistencinė kelionė, ir kūryba, ir savęs modeliavimas vis iš naujo).
Vėlgi tai prasmingai siejasi su R. Granausko „trečiojo gyvenimo“ dėmeniu. Tretinimas yra niuansuotas, ieškantis atspalvių, išlygų, asociacijų, papildymų, jungčių tarp poliariškų „taip“ ir „ne“. Abi tėvynės tarsi dvi jūros, kurių „neįmanoma perplaukt tuo pačiu laivu“ (p. 197), - o vis dėlto kartais pavyksta.
D. Staponkutė priartina mums pasikeitusį pasaulį (sumažėjusių atstumų, susitraukusios erdvės, pralaidžių valstybių sienų, didžiulio tempo, greitojo laiko pasaulį), per „asmeninį mitą“ pasiekdama universalesnį lygmenį. Kaip tik to lietuvių literatūrai tebestinga iki šiol - išeiti iš savo kiemo ir pajausti gyvenamo meto dinamiką, tautų, kalbų „bangų mūšą“ ir, lyginant bei pačiam lyginantis su kitu ir kitais , rasti specifines lietuviškumo apibrėžtis.
Racionalios drėgnos Šiaurės / ir jusliškų karštų Pietų vertikalė ypač išryškėja skyriuje „Pas lietų“: „Per Lietuvos vasaras į mus, regis, prilyja tiek, kad lietus pakeičia dukrų kiprietišką būdą, o mūsų nuotaikoms suteikia ramesnį atspalvį, išplaudamas Kipro dulkių auksą ir atverdamas sidabrinį drėgmės gaivumą“ (p. 40). Per lietaus pašlovinimą regime ir nupraustus, gyvybingus lietuvius.
Iš knygų, išleistų 2014 m., turbūt daugiausia skaitymo džiaugsmo man suteikė Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 2009-2012“. Teiginys skamba kiek paradoksaliai: knyga, dedikuota „Mano Sandrai“, - vienas skausmas. Ji pradėta trečią dieną po Sandros, rašytojo žmonos, mirties.
Skaičiuojamos be Sandros pragyventos dienos, mėnesiai, metai. Pačioje knygos pabaigoje: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“ Visa pamažu praranda prasmę: 2010 metais, per Kalėdas, A. Nyka-Niliūnas pakomentavo: „Vakarykštės Kūčios be Sandros <...> buvo tik tradicinių patiekalų šventė.“ Po metų užrašė strofą: „Kūčios. Skausmas ir džiaugsmas - / Užmiršto žinojimo džiaugsmas. / Keliuosi ir einu - / Kaip į mirusio ritualo laidotuves.“ „Mirusio ritualo laidotuves“ įsiminiau ilgam.
Man patinka ir ką, ir kaip rašo A. Nyka-Niliūnas, patinka įvairiakalbės citatos, net tai, kad jos neverčiamos, nors suprantu tik angliškus tekstus, prancūziškus - vos vos, o žiūrėdama į vokiškus dažniausiai tik atsidūstu - kadaise rimtai mokiausi tą kalbą, kur ji dingo? Bet gera matyti knygoje būtent įvairiakalbės kultūros ženklus, įdomu bandyti juos suprasti be pagalbos iš pašalės.
Kaip visada A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose, čia daug lektūros, daug praėjusio Nemeikščių laiko žymių. Prisimenu, prieš keliolika metų kai kas bandė perrašyti literatūros istoriją „pagal A. Nyką-Niliūną“. Tai rizikingas sumanymas, nes rašytojo vertinimuose, be konstantų, yra ir gyva, nuolat kintanti literatūros istorijos dalis, kuri klibintų perrašinėtojų nusistatomas hierarchijas.
Tarkim, A. Nykos-Niliūno „literatūri nių verčių biržoje“ 2011-ųjų pabaigoje „gerokai nukrito Brazdžionis ir Boruta; tuo tarpu Baltrušaitis, Putinas ir Salomėja tiek pat (gerokai) pakilo“. Jokios lengvos visažinystės čia nerasi: „Mirė Justinas Marcinkevičius (sužinojau iš Ritos). Man taip ir nepavyko apsispręsti, ką aš apie jį galvoju.“ Ir dar viena citata iš dienoraščių, demonstruojanti būdingą rašytojui skirtingo laiko ir skirtingų erdvių jungtį: „Liepos mėnuo. Dobilų ir ramunių mėnuo. Mano gimtasis mėnuo.
A. Nyka-Niliūnas lietuvių literatūroje, vaizdingai kalbant, - vienas iš Olimpo dievų. Knygas pernai leido ir kol kas dar ne dievai. Nepasakysi, kad Stasio Jonausko eilėraščių rinkinio „Laikas išeina pats“ poetika autoriui labai nauja ar netikėta. Bet knyga pasirodė po gana ilgo poeto tylos periodo ir jau visai kitokios poezijos kontekste, todėl nuskambėjo kaip šviežias balsas. Mano atmintyje tas rinkinys išsidalijo citatomis, o tai reiškia, kad buvo asmeniškai svarbus.
Kasdienio pasaulio konkretybės ir abstraktybės S. Jonausko metaforose susikeičia vietomis, atsiranda stojiškas požiūris į gyvenimo pasikeitimus ir jo baigtinumą, kartais net kraupumą, nes yra dalykų, kurių žmogaus valia nepakeis. Detalės, iš kurių poetas padaro eilėraštį, dažnai atpažįstamos (galandamas dalgis, bėras arklys, grojantys žiogai, Ylakiai, Sekminės ir t. t.), tačiau poetinis pasaulis - naujas ir originalus. Jau pabodusi kaimo ar gamtos idealybė bei romantizuota tos idealybės nostalgija lieka, vaizdingai kalbant, uždarytos troboje, kurios langinės užvertos nebeatšaukiamai: „Mėnesiena lėtai metalėja / Ir užlieja trobos langines.“
Poetas žiūri į gyvą pasaulį gyvu, kartais kiek sumokslintu („mineralinė kaulų vėsa“), bet visada išmintingu, neretai santūriai ironišku žvilgsniu. Šiaip jau pasakiau sau, kad iš praeitais metais išleistų ir jau skaitytų knygų tikrai dar kartą, o gal ir ne kartą skaitysiu Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Meninos“ ir Dalios Staponkutės prozos knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“.
Abi jos autorėms labai asmeniškos, atsiradusios iš neslepiamų jų pačių gyvenimo patirčių, kurios man labai tolimos, todėl itin įdomios. Mažomis porcijomis vis skaitysiu ir Mikalojaus Vilučio „Sriubą“ - sriuba skani, bet labai soti, vienam kartui reikia nedaug. Praėjusių metų poezija įvairi ir tai jos laimėjimas, nes skaitytojas tikrai gali rasti reikšmingą ir reikalingą būtent jam skirtą knygą.
Labai arti jų autorių gyvenimų ir bent minimaliai tų gyvenimų siužetus primena Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“. Proza netikėtai įsibrauna ir į Vytauto Stankaus „veidrodžio šukes“ (rinkinys „Iš veidrodžio, už“) štai tokiomis mini epitafijomis: „Kristina D. (1924-1961) / dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų, / kai vyras ją paliko, ėmė gerti, / iš nevilties puolė po traukiniu.“ Gal autoriui ramybės neduoda Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologijos“ ar Matso Traato „Haralos biografijų“ pavyzdžiai?
Linksmai kūrybingas Artūras Valionis juodais siūlais susiūtoje savo naujoje knygoje „Daugiau šviesos į mūsų vartus“; nesutarimo su nevykusia gyvenimo tvarka ir visuomenės nuostatomis pilna Aušros Kaziliūnaitės knyga „Mėnulis yra tabletė“; nemaža žaismės parodė poezijos antologijos „Svetimi po 20“ sumanytojai (jei įdomu, kas konkretaus eilėraščio autorius, atspėk), nors mieliau skaityčiau autorių pasirašytus.
Jurgita Jasponytė (rinkinys „Šaltupė“) tos pačios „kraujo grupės“, bet ne tokia pati kaip Nijolė Miliauskaitė. Atsitinka ir taip, kad poeto ir kritiko (ar tiesiog skaitytojo) pasauliai bei lūkesčiai niekaip nesudera. Man taip yra su pernai dvi poezijos knygas („Taisyklingumas“, „Kai sėlinsi manęs“) išleidusio Gintaro Bleizgio kūryba.
Kolega Vigmantas Butkus, kurį nuoširdžiai gerbiu, sako, kad G. Bleizgio poezija jam labai artima, bet aš, išėjus naujam rinkiniui, vis bandau šią poeziją prisijaukinti, tačiau knyga vis iškrenta iš rankų. Aišku, šiokie tokie profesiniai įgūdžiai man leistų G. Bleizgio poeziją aprašyti neutraliu tonu, bet kam to reikia. Tačiau laukiant naujų poeto kūrinių išlieka gyva viltis, kad juos jau perskaitysiu kitaip.
Laukiu ir įvairiopai labai produktyvaus (eilėraščiai, proza, knygos vaikams) Juliaus Kelero poezijos rinktinės, ne bradūniško tipo „sutelktinės“, o būtent rinktinės. Pernai išleista jo prozos knyga „Teta Elzė, šaltojo karo lyderė“ - tokia truputėlį sutelktinė: yra ir geros autobiografinės prozos, ir interviu, ir šiaip nebūtinai įdomių, bet pačiam autoriui turbūt reikšmingų rašinių.
Patriotiškumas Literatūroje
Apie klausimų preambulėje redakcijos paminėtą patriotiškumą man kalbėti sunku. Paprasčiausias ir bendriausias atsakymas - gerai lietuviškai parašyta knyga yra patriotiška. Kuo ji...
XVIa. “Postilėje” Daukša parašė ir “Prakalbą į malonųjį skaitytoją” lenkų kalba. Čia smerkia lietuvių bajorų lenkėjimą, kalbos nevartojimą, niekinimą. Daukša pateikia pavyzdžių iš gamtos- ar gali ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys? Tačiau Daukša nesmerkia daugiakalbių.
Gandrų episode matome gandrą ir gandrienę pirmiausiai nudirbančius darbus, o tik paskui besirūpinančius maistu. Donelaitis smerkia nutautėjimą, tačiau nesipiktinama kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas smerkiamas. Pričkus- dvaro ir kaimo tarpininkas, ragina būrus dirbti, moko, aiškina darbo vertę.
Tautinio sąjūdžio ideologas, poetas.Poetui rūpėjo išreikšti nerimstantį širdies gyvenimą, leisti suprasti visą jausmų sudėtingumą, prieštaringumą, kuris negali būti tiksliai nusakytas žodžiais, o tik įspėtas, nujaustas. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio prievaizdo Dumbraucko , kadaise jį sumušusio, o pasibaigus baudžiavai, priglausto savo namuose. Petras su kitais sukilėliais nusprendžia dalyvauti 1863m. sukilime ir kovoti dėl laisvės. Kai Juozapota savo Petrą išvydo pakartą.
Skirgaila visais būdais siekia Onos Duonutės palankumo, jos meilės ir šilumos, kurios jam taip trūksta, tik jis nemoka to pasiekti. Stardas - tradicijų, pagoniškų papročių sergėtojas, kaltina Skirgailą nepaisantį tautos norų- pagonybės. Supratusi, kad nusikalto savo žemei, tėvynei, tautai, kultūrai Nėris pradeda atgailauti. Dovydas-piemuo, pats vienas nepabūgęs galingo, ginkluoto priešo Galijoto, stojo į kovą dėl tėvynės.