Alytuje restoranų šefų pavardės nežinomos, klientai nesibūriuoja, o maitinimo įstaigos nedygsta, kaip grybai Dzūkijos miškuose.
Apžvalga apie Alytaus maitinimo įstaigas
Straipsnio autorė - nauja „Dzūkijos veido“ autorė, į Alytų atsikėlusi iš Vilniaus, tad į Dzūkijos sostinės gyvenimą mėgstanti pažvelgti kitu kampu ir negailinti ironijos mūsų realijoms. Šiemet buvo duris atvėręs tas nelaimingas pubas centre, kurį reikėjo uždaryti dar diena prieš jam atsidarant.
Jei tamstos jubiliejus (toks, kurį padalinus per pusę gaunasi kitas jubiliejus) - tai jį švęsti privalu didžiausiame miesto restorane su savo bravoru.
Į jį visi vedasi iš didmiesčių užklydusius draugus ir oriai it gaspadoriai aprodo savo valdas - čia galime sutalpinti šimtus. Ir pagirdyti tūkstančius. Tik va, kai man teko pavaišinti kelias dešimtis burnų turėjau iššūkį - pramoga užtruko dvi valandas, nes iš jų pusantros laukėme maisto.
Gaila, nes net ne jubiliejus, o tik iš sostinės užsukusios mamos su nekantriais vaikais, todėl taip smagu nebuvo, kaip tiems šalia, kurie 12-tą dienos jau pradėjo su iššautu šampanu.
Jei jubiliejus kuklesnis metų ar svečių skaičiumi, tuomet kartelę kilstelėkite pakviesdami juos į dirbtinėmis gėlėmis išpuoštą vietą Rotušės aikštėje.
Čia viskas neva gurmaniškiau, ne taip provincialu, bet todėl jau ir kaina kita, arčiau sostinės, kad susiprastumėte kur atėję. Jei atvirai? Kavinė kaip kavinė - tvarkinga, gražu, maistas lėkštėje nesumestas, o visos mano draugės alpsta dėl gurmaniškų salotų.
Ai, tiesa, paskambinus rezervuoti staliuką 15-kai žmonių buvau informuota, kad nuo žmogaus reikės susimokėti po eurą už staliukų „paruošimą“, t.y. sustūmimą. Minutei praradau amą, nes dar gyvenime nebuvau apmokestinta už tai, kad ateisiu su didele kompanija pavalgyt ir pagert. Na, galvoju, turbūt čia Alytuje taip įprasta?
Garbingą kompaniją informavau apie papildomas išlaidas, bet atėjus metui atsiskaityti - tie ore priskaičiuoti eurai kažkur prapuolė. Šalia šios maitinimo įstaigos - kasdieninė užeiga su lietuviškais patiekalais: sočiais, su nepagailėtu šaukštu grietinės ar tuno salotose esančiomis keptomis bulvėmis. Na, nesakau, kad neskanu!
Buvę vilniečiai (o prieš tai buvę alytiškiai) labiausiai rekomenduoja važiuoti į burgerinę prie policijos. Ant palečių nepatogiai padėjus savus kaulus, mainais gauni didžiulį, visų svajonių ingredientų prifarširuotą mėsainį.
Tas, kurį kandi, o tau skruostu bėga ar tai padažas, ar teisingai iškeptos jautienos sultys, ir atsidūsti - va čia tai vieta. Tiesa, ne kasdien norisi tuo kotletu batone misti, tad neini dažnai.
Keliaujame toliau, t.y. aukščiau. Yra tokia vieta Alytuje vadinama „stikliniu“. Net jei nežinai kas tai, pamatęs - iškart suprasi.
O jos viršuje viliojamai terasoje kviečia dirbtinės palmės ir sūpynės. Tik štai pusių rekomenduoju nesumaišyti - vienoje jų leidžiasi saulė (su vaizdu), bet vasarą jautiesi it Tailande (dėl temperatūros).
Kitoje pusėje nėra nei vaizdo, nei karščio. Viduje - riebalų kvapas. Prisipažinsiu, per mažai kartų buvau, kad susidaryčiau nuomonę, nes vieni labai peikia už valandas trunkantį maisto patiekimą, kiti giria, kad viskas vyksta operatyviai.
Aš pataikiau „ant“ tos greitesnės pamainos, tad tiek maistas, tiek gėrimai buvo patiekti laiku ir vietoje.
Ne tik alytiškiai, bet ir visa pro Dzūkijos sostinę pravažiuojanti Lietuva žino apie legendines šašlykinę ir lietuviškų patiekalų kavinę. Ir ką aš galiu pasakyti? Išsiilgus tikro lietuviško skonio, gruziniško šašlyko, bulvinio blyno ar net karkos, norint už penkių asmenų pietus susimokėti 50 eurų - užsukite ten.
Viskas ten gerai, išeinat jausite rūbuose ir plaukuose dvelkiant riebalų kvapą, raugtelėsite cepelinų įdaru ir grįšite namo gerti mezymo.
Dar teko pavežti lietuviškai kalbantį turką, kurio laisvalaikio pomėgis šaudyti iš lanko - svajoja išmokti joti ant žirgo ir šuoliuojant miške leisti strėles į taikinius. Jis priminė, kad turime ir kebabinių. Didžiausia yra prie sporto rūmų, kur duoda viską - ir koldūnų, ir makaronų, kebabą liulia ir ne liulia.
Alytuje turime ir kitų kebabinių, iš kaimyninių miestų atkeliavusių čeburekinių, tikrai gardžią picą vagonėlyje, kuri po dviejų gyvavimo mėnesių pabrango du kartus. Velnias, bet vis dar skani.
Dar yra tinklinė picerija prekybos centre, bet nepykit - kažkaip mums nepakeliui. Rečiau į centrą išlendantiems priminsiu, kad duris atvėrė ir didmiesčių moksleivių dievinama kavos kavinė su savo limonadukais ir sausainiukais už tris eurus.
Dievai mane išklausė ir abejose alytiškių įkurtose „coffee shop’uose“ gaunu tikros macha latte su migdolų pienu.
Vienintelė bėda - maisto pristatymas. Pasisekė, jei jūsiškė kavinė tuo rūpinasi pati (neįtikėtina, bet taip čia būna), bet jei jūsų maistas pateko kurjeriams į rankas, su vakariene galite atsisveikinti, nes ją galėjo ištikti mūsiškės picos likimas, kuri berniukui iškrito iš rankų ir, pagal vaizdą - ne kartą. O ir toje programėlėje maisto pasirinkimą sudaro 90 proc. picos 9 proc.
Geras straipsnis, visada turi atsakyti į antraštėje iškeltą klausimą - pavalgyti Alytuje yra kur, o labiausiai džiugina, kad tai vis dar įkandama.
Šašlykinė Alytuje: Detalus įvertinimas
Tad tai ir buvo apsilankymo alytiškių išgirtoje kavinėje „Šašlykinė“ priežastis. Lankydamasis nepažįstamame mieste esu dėkingas šiuolaikinėms technologijoms, būtent navigacijai, dėl kurios atvažiavęs į svetimą miestą pasijunti lyg namie. Tad žinodami tikslų adresą, išmaniojo prietaiso vedami, mes nesunkiai randame vietą, kurią ne vienas skaitytojas man buvo rekomendavęs aplankyti.
Įdomus kavinės interjeras, nišomis vieni nuo kitų atskirti stalai kiek sumažino jaukumo jausmą, kurio, manau, tikėjosi projekto įgyvendintojai. Bet tai tik maža detalė, kuri tikrai nesutrukdys mums papietauti. Laisvų staliukų daug, tad išsirenkame mūsų akiai jaukiausią - prie lango.
Kaip ir priklauso apsilankius šašlykinėje, pažintį su meniu pradedame nuo šašlykų pasiūlos. Rinktis galima patiekalą, kuriame yra 100 arba su 200 g mėsos.
Kas bent kartą laukė svečių ir planavo juos vaišinti šašlykais, man pritars, kad 100 g šašlykų - juokingas kiekis. Pirkdamas mėsą aš žmogui skaičiuoju apie 300 g ir ne mažiau. Tad mes, žinoma, renkamės normalias porcijas. Taip pat užsisakome sriubos, o desertui - „Napoleono“ torto.
Pirma, kas krenta į akis sulaukus sriubos, tai indai, kuriuose ji patiekta. Jie niekaip nedera prie interjero. Nežinau šios vietos istorijos, bet peršasi mintis, kad šašlykinė atnaujino interjerą, o indai liko tie patys.
Mano valgyta chašlamos sriuba nustebino dėl į ją įmesto didelio jautienos gabalo. Mėgautis skania sriuba trukdė tik diskomfortas bandant atsignybti kąsnelį jautienos. Suprantu, kad tradiciškai verdant šią sriubą dedami būtent tokio dydžio mėsos gabalai, bet nuo to man valgant nebuvo lengviau.
Dienos sriuboje buvo gausu daržovių bei pievagrybių. Persimetėme juokais, kad ji galėtų net konkuruoti su kai kurių lankytų vietų virtuvės šefų siūlomomis, kaip tą vietą reprezentuojančiomis.
Kai sriubas ant stalo pakeitė šašlykai, pirma, kas vėl krito į akis, tai lėkštės. Jos vėl priminė praeities vaiduoklius, į kuriuos sunkiai tilpo maistas. Lėkštės atrodė per mažos, o pradėjus valgyti tai dar labiau pasijuto. Patiekalai vis bandė „išlipti“ iš lėkščių.
Gal jie nebūtų lipę lauk, jei ne didelis kiekis ryžių. Įeidamas į salę mačiau, kaip baigęs valgyti vyriškis pastūmė į šalį lėkštę su likusiais ryžiais, tada pamaniau, kad jie neskanūs, jei klientas jų nesuvalgė.
Bet kai baigėme valgyti ir aš pažvelgiau į mūsų lėkštes, kuriose taip pat buvo likę ryžių, pamaniau, kad dažnai grąžinami ryžiai turėtų paprotinti savininkus jų nedėti tiek daug. Ryžių buvo daugiau negu mėsos, tad šašlykų aprašymą ir pradėjau nuo jų, o ne nuo pagrindinio šiame patiekale - mėsos. O ji tikrai buvo skani.
Pirmas įspūdis pažvelgus į avienos šašlyką - jis perkeptas, bet valgant ta mintis greitai išgaravo. Tiek avienos, tiek vištienos šašlykai buvo sultingi. Gal norėjosi kiek didesnių avienos gabaliukų, bet prisiminus, kad mano patiekalui buvo panaudota tik 200 g mėsos, tikėtis kažko kito negaliu.
Po skanių šašlykų sulaukėme deserto. Žvelgdamas į jį supratau, kad visas pastangas konditeris sudėjo jį gamindamas, tad jėgų jį papuošti nebeliko. Žodžiu, prisiminiau senus laikus, kai analogišką „Napoleono“ tortą valgydavau pas savo močiutę, jos pačios gamintą.
Gal to torto skonis bei seni geri prisiminimai suminkštino „Riebaus katino“ širdį, ir jis vertindamas ant lipduko brūkštelėjo aukščiausią vertinimą - „Penki“. Dabar rašydamas straipsnį ir žvelgdamas į nuotraukas bei keletą kartų „prasukęs“ galvoje apsilankymo šašlykinėje vaizdus, suvokiu, kad tie 5 nagučiai skirti su dideliu avansu ir tikimybe, kad tai, ką paminėjau keistino, bus pataisyta.
Nemanau, kad tie dalykai bado akis tik man vienam, manau apie tai užsimena ne vienas lankytojas. Viskas su ta šašlykine būtų gerai, jei patiekalai būtų patiekiami estetiškiau.
Picerijos savininko laiškas apie kritiką
Publikuojame iš anglų kalbos išverstą picerijos savininko laišką. Norėčiau skirti 5 minutes - laiką, per kurį surūkoma cigaretė - ir pakomentuoti tai, ką perskaičiau jūsų straipsnyje apie savo restoranus. Skaitant šio tariamo kritiko straipsnį apie mano restoranus buvo linksma, kita vertus, nenustebau.
Linksma - nes šis žmogus, kaip daugelis politikų mano tėvynėje, gali parašyti visą straipsnį, realiai nieko taip ir nepasakydamas. Nenustebau, nes kaip dažnai ir nutinka, dar kartą įsitikinau žmogiško proto ribotumu, nepriklausomai nuo tautybės, nepriklausomai nuo amžiaus.
Kai prieš daug metų pradėjau „Bonocosi“ restoranų verslą, nusprendžiau suteikti šio nuostabaus miesto (kuriame jau seniai gyvenu) gyventojams galimybę su šeimomis šeštadienio vakarais nuveikti šį tą daugiau.
Kaip matyti iš kelių pastaraisiais metais mano duotų interviu, nusprendžiau papasakoti apie savo šalies maistą, paaiškinti, kuo skiriasi šviežia mocarela nuo nešviežios mocarelos, suteikti žmonėms informacijos, kaip rinktis šį produktą... na ir po dvejų metų galiu sakyti - man pavyko.
„Bonocosi“ šeima per dvejus metus įleido šaknis, klientai ėmė mus gerbti. Į Lietuvą atvežiau picą „Al Metro“, į Lietuvą atvežiau arančinus, į Lietuvą atvežiau naujų dalykų, o šis džentelmenas, kurio neturiu garbės pažinoti, nė nežino, kuo skiriasi neapolietiška pica nuo picos „Al Metro“.
Kuo skiriasi maisto kritiko nuomonė nuo baro lankytojo nuomonės? Visada maniau, kad maisto kritikai yra išsilavinę žmonės, turintys patirties, išmanantys kulinarijos kultūrą, žmonės, kurie pateikia vertinimus, remdamiesi tam tikromis žiniomis, o ne šiaip nuomone. Tačiau skaitant tai, kas parašyta šio džentelmeno, manęs neapleidžia abejonės, kad maisto kritiko sąvoką suprantu neteisingai.
Jo straipsnyje perskaičiau nepagrįstus komentarus, klišes, kaip antai, „iš prekybos centrų neverta tikėtis kažin ko“, „itališkos virtuvės restoranams Lietuvoje retai sekasi“ ir t.t. Norisi paklausti: „Taip, bet Kritike, apie ką tu kalbi?“
Straipsnyje neparašyta apie pomidoro rūgštumo lygį, apie alyvuogių aliejaus ant staliukų (nemokamo) kilmę, neparašyta apie miltų, iš kurių kepamos picos, rūšį, neparašyta, kad ravioliai gaminti rankomis, nerašoma apie tradicijas ar kilusius klausimus. Perskaičiau tik užtikrintus teiginius, o kai vyras pateikia tik atsakymus ir jam nekyla jokių klausimų, vadinasi, jis yra arba supermenas, arba kvailys...
Mano perskaityti komentarai savo intensyvumu ir nusimanymu buvo panašūs į dailidės, kalbančio apie Mikelandželo tapymo techniką, komentarus.
Iš tokio išliaupsinto žurnalisto tikėčiausi <...> kad jis užleis vietą tikriems maisto kritikams, kurie bent jau turi kulinarinės patirties, kai ima vertinti restoranų savininkus ir pradeda kalbėti apie itališką virtuvę.
Visada mielai priimu kiekvieną savo mylimų klientų komentarą, nusiskundimą, kritiką, visada laikau juos pagrindu augti ir tobulėti. Bet kai skaitau straipsnius, parašytus žmonių, dirbančių nežinia kokį darbą, žinomų daugiausia dėl abejotinų priežasčių, tokiu atveju paklausčiau redaktorių - ar ne geriau būtų pataupyti vietą ir pakalbėti apie įdomesnius dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kodėl Lietuvoje jūs gaunate žemos kokybės maisto produktus, kodėl Lietuvoje tokia didžiulė restorano darbuotojų kaita?
Taigi rūkydamas cigaretę atsiverčiau italų kalbos žodyną ir perskaičiau, kaip apibūdinamas „maisto kritikas“. Parašyta, kad tai žmogus, kuris analizuoja ir vertina remdamasis žiniomis. Tada man pasidarė aišku - asmuo, kuris parašė šį straipsnį, nėra nei maisto kritikas, nei žurnalistas (net ne supermenas), o tiesiog vidutinio amžiaus džentelmenas, kuris nėra nieko girdėjęs apie itališką virtuvę, bet nusprendė pateikti asmeninę nuomonę (galbūt čia nebuvo trečiųjų šalių, o gal...), kad skaitytojai nepamirštų apie jo egzistavimą...
Cigaretė baigia degti, aš šypsausi ir toliau dirbu savo darbą, o kadangi mano restoraną įvertino baro lankytojas, leiskite ir man 1 balu iš 5 įvertinti šio garsaus žurnalisto straipsnį ir visiems palinkėti skanios picos.