Vis daugiau žmonių pereina prie vadinamojo „teisingo“ maisto. Manoma, kad valgydami išskirtinai tokį maistą galite ne tik tapti sveikesni, bet ir pailginti savo gyvenimą. Tačiau šis maistas turi savo tamsiąją pusę. Šiame straipsnyje panagrinėsime mitus ir faktus apie mėsos ir bulvių derinimą, atsižvelgiant į vegetarizmo aspektus bei mitybos įpročius.

Bulvės - populiari daržovė su paslėptais pavojais

Bulvė mūsų šalyje yra viena populiariausių daržovių, iš kurių yra gaminama daugybė įvairių patiekalų. Nors šiandien daug kalbama apie šių daržovių naudą, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti ir apie tykančius pavojus.

• Bulvės įvežtos į Europą po Amerikos atradimo, bet iš pradžių europiečiai bulvėmis maitino tik gyvulius.
• Prancūzijoje iki XVI -ojo amžiaus bulves valgyti buvo draudžiama, nes buvo manoma, kad bulvės sukelia raupsus.
• Kita vertus, XVII-ame amžiuje bulvės gelbėjo vokiečių populiaciją nuo 30 metų trukusio bado.

Bulvėse daug krakmolo, kalio, vario ir magnio. Magnis svarbus kaulų mineralizacijai. Varis reikalingas peptidų, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime, sintezei. Šie peptidai būtini smegenų ląstelėms (neuronams) “kalbėtis” tarpusavyje ir perduoti komandas kitiems organams. 100 gramų bulvių yra tiek pat kalorijų kiek 25 gramuose duonos. Bulvės yra maistingos ir lengvai virškinamos, greitai ir lengvai paruošiamos. Iš jų gaminama begalės skirtingo skonio patiekalų.

Kai bulvės yra kepamos, sugeria labai daug aliejaus, todėl labai padidina patiekalo kaloringumą ir pailgina virškinimą. Kuo smulkiau supjaustomos kepamos bulvės, tuo didesnis yra bulvės kepimo paviršius, tuo daugiau aliejaus jos sugeria kepimo metu. Pramoniniu būdu skrudinant bulvytes (pvz. greito maisto restoranuose), pasiekiama aukštesnė temperatūra negu kepant bulves namuose, o tokioje aukštoje temperatūroje keičiasi riebalų rūgščių struktūra, jos įgauna trans konfigūraciją.

Mitai apie bulves

Bulvės su mėsa nesiderina. Tai netiesa, bulvės gali būti valgomos kaip garnyro sudėtinė dalis.

Bulvės turi būti laikomos vėsioje ir tamsioje vietoje, neturi sudygti ir pažaliuoti. Suaugusiems tinkamas bulvių kiekis arba porcijos dydis yra 250 g, tačiau, kontroliuojantiems svorį, reiktų valgyti ne dažniau kaip kartą per savaitę, bulves virti, arba kepti be riebalų ir valgyti kaip atskirą patiekalą.

Sveikos Mitybos Principai

Visi žino, kad sveika mityba - labai svarbi, tačiau ne visi žino, kaip to galima pasiekti. Tikrai ne visiems žmonėms pavyksta sutramdyti savo alkio jausmą. Ypač, jeigu tai - psichologinis/emocinis noras pavalgyti, siekiant nors šiek tiek prislopinti ne tokią pakilią ir gerą vidinę emocinę būseną…

Šiuolaikinis žmogus gyvena sparčiu ritmu, dažnai patiria įtampą ir stresines situacijas. Neretai valgo, kad nuslopintų emocijas, baimę, nuobodulį, nusivylimus, kai nejaučia tikro alkio ar bent papildomo puodelio kavos poreikio.

Omega-3 riebalų rūgštys ir imunitetas

Tyrimai patvirtina, kad šios riebalų rūgštys, moduliuodamos uždegimą, gerina imuninę apsaugą. Kai jų kiekis racione pakankamas, sumažėja prouždegimiškai veikiančių medžiagų. Omega-3 riebalų rūgštys laikomos priešuždegimine priemone, padeda sumažinti uždegiminės būklės atsiradimo riziką.

Geriausi omega-3 šaltiniai yra riebi jūrinė žuvis (skumbrė, silkė, lašiša, tunas, sardinės) ir menkės kepenys. Iš augalinių šaltinių omega-3 gausu linų sėmenų aliejuje (45-55 proc. šio aliejaus riebalai yra alfa-linoleno rūgštis), mažiau šių gerųjų riebalų yra sojų, rapsų, graikinių riešutų aliejuje.

Susirgus, racionas turi būti maksimaliai vertingas. Tai reiškia, kad maistas turi nešti įvairių naudingų medžiagų, nereiktų vartoti taip vadinamų tuščių kalorijų. Pvz. cukraus, ar jo turinčių saldumynų. Vėl gi, svarbu gauti kuo daugiau omega-3 riebalų rūgščių, kurios teigiamai veikia uždegimą, ir atitinkamai kuo mažiau sočiųjų riebalų (gyvūninės kilmės - mėsos riebalų, paukštienos riebalų) bei kuo mažiau omega-6 riebalų (saulėgrąžų aliejus).

Maisto Derinimas: Mitas Ar Realybė?

Maisto derinimas - dar viena teorija pasakojanti apie maisto ir mūsų organizmo sąveiką. Beje, kaip ir kitos (maitinimasis pagal kraujo grupes, dietos išskiriant “labai veiksmingus produktus” pvz. greipfrutą) yra gana spekuliatyvios ir manipuliuoja ribotomis mūsų žiniomis apie žmogaus organizmo fiziologiją. Aiškinimas, kad “nesuderinti produktai rūgsta ir pūva skrandyje bei žarnose” tiesiog juokingai skamba tiems, kurie nors kiek atidžiau mokėsi žmogaus anatomijos bei fiziologijos.

Maisto derinimo idėja buvo pradėta propaguoti 1911 metais dr. William Howard Hay. Jis rekomendavo “derinti” maistą, nes kitu atveju, “organizme kaupiasi rūgštys, didesniais kiekiais, negu organizmas sugeba pašalinti”. Kiek vėliau (apie 1930- uosius) šią teoriją išpopuliarino G. Šeltonas.

Deja, teorija gal ir buvo įdomi 1911-aisiais, tačiau dabar, kai medicinoje žmogaus fiziologijos, tame tarpe ir virškinimo fiziologijos žinios kur kas gilesnės nei anuomet, galime pasakyti: nesvarbu ką su kuo “ derinsit” svarbu, kad tų derinamųjų komponentų nebūtų per daug.

Vegetarizmas: Privalumai Ir Trūkumai

Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis), mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai.

• Veganai - griežtas (visiškas) vegetaras - nevartoja jokių gyvūlinės kilmės maisto produktų.
• Vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12, vit.

Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vvienos ar kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos.

---