Žuvų širdis yra dviejų kamerų: prieširdžio ir skilvelio. Iš skilvelio kraujas teka į arterinį kūgį (kremzlinių žuvų) arba į aortos gumbą (kaulinių žuvų), kuriuose yra vožtuvai, ir grįžta į veninį sinusą. Kraujotakos sistema uždara, širdyje būna tik veninis kraujas.
Širdies sandara priklauso nuo kvėpavimo būdo. Žuvų širdis yra greta žiaunų, nes veninis kraujas iš širdies teka į žiaunas. Yra 1 kraujo apytakos ratas.
Širdies sandaros ypatumai
Žuvų širdis turi vieną vožtuvą tarp prieširdžio ir skilvelio. Kraujo apytakos ratas vienas. Jos yra šaltakraujai.
Širdį sudaro prieširdžiai, skilveliai ir vožtuvai.
Palyginimas su kitų stuburinių gyvūnų širdimis
Parašyta apie žuvies, varliagyvio, žinduolio širdies modelius ir palyginti jų sandara.
Varliagyvių širdis trikamerė, susideda iš skilvelio ir 2 prieširdžių. Skilvelyje arterinis ir veninis kraujas maišosi. Jie turi du prieširdžius, vieną skilvelį ir vieną vožtuvą. Kadangi jie neturi pertvaros, jų kraujas maišosi: veninis su arteriniu ir teka maišytas. Jie yra šaltakraujai.
Žinduolių širdis iš 4 kamerų - 2 prieširdžių ir 2 skilvelių. Tarp prieširdžių ir skilvelių yra vožtuvai, kurie neleidžia kraujui iš skilvelių grįžti atgal į prieširdžius. Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai nesikerta, o širdyje nuosekliai pereina vienas į kitą. Jie turi du prieširdžius, du skilvelius ir du vožtuvus. Yra šiltakraujai.
Visos šios trys grupės turi prieširdžius, skilvelius ir vožtuvus.
Skirtumai:
- Varliagyviai turi vieną vožtuvą, skilvelį, prieširdį.
- Žinduoliai turi du prieširdžius, skilvelius, vožtuvus.
- Žuvys turi vieną vožtuvą, prieširdį ir skilvelį.
Žuvų klasifikacija
Žuvys skirstomos į dvi klases:
- Kremzlinės žuvys
- Kaulinės žuvys
Kai kurios primityvios kaulinės žuvys turi tik dengiamuosius galvos kaulus ar kaulines plokšteles ant kūno, griaučių kita dalis - kremzlinė (eršketų).
Žuvų dydis ir forma
Kūnas nuo 1 cm, pvz., Filipinų salose gyvenančio paprastojo nykštukinio grundulo (Pandaka pygmaea), iki 15 m (milžinryklio) ilgio, iki 4 t masės. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos.
Žuvų spalva
Žuvų spalva labai įvairi. Tropinio klimato juostose gyvenančios žuvys (pvz., šeriadantės) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų.
Žuvų griaučiai
Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai. Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba kaulinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų). Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotąsias lydekas, turinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų. Šonkauliai būna apatiniai ir viršutiniai (ašakos). Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir pauodegio) pelekų. Lašišinės, stintinės ir mažieji lašišakarpiai dar turi riebalinį peleką.
Žuvų burna ir virškinimo sistema
Žuvų burna būna apatinė, galinė ir viršutinė. Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį. Plėšriųjų žuvų (lydekų, šamų) skrandis labai talpus, kai kurių žuvų (karpinių) - neišsivystęs. Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė raukšlė (ryklių, eršketų) arba piliorinės ataugos (vėgėlių, ešerių).
Plaukiojamoji pūslė
Daugumos žuvų (išskyrus kremzlines žuvis, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė.
Žuvų smegenys ir jutimo organai
Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (ryklių, rajų) - ir priekinės smegenys bei uoslės skiltys. Klausos organas - vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Žemo dažnio virpesius žuvys jaučia šonine linija, karpinėms ir šamams garsus justi dar padeda pakitę pirmieji stuburo slanksteliai - Weberio aparatas. Akys prisitaikiusios matyti vandenyje (turi apvalų lęšiuką, plokščią rageną), trumparegės. Į tolį akomoduoti akis gali tik kai kurie rykliai.
Gyvenimo būdas ir mityba
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (upėtakiai, kiršliai), karštuose (apie 50 °C temperatūros) geizeriuose, pvz., karštųjų versmių lėlžuvė (Cyprinodon macularius), sekliuose ir iki dugno užšąlančiuose gėluose vandenyse (pvz., dalijos), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., gelminė ungurmenkė Bassogigas profundissima). Minta planktonu (silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (baltieji amūrai, raudės), bentosiniais smulkiais gyvūnais (karšiai, kuojos), kitomis mažomis žuvimis (ešeriai, lydekos).
Dauginimasis ir gyvenimo trukmė
Skirtalytės, retai hermafroditės, pvz., zebrinis uolinis ešerys (Serranus scriba). Kaulinių žuvų subrendę kiaušiniai (ikrai) yra smulkūs, 1 patelė išneršia net iki kelių milijonų (menkių) ar net 300 mln. (mėnulžuvių), kremzlinių, riešapelekių žuvų - dideli, jų būna tik po kelias dešimtis; yra ir gyvavedžių žuvų rūšių. Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma, pvz., lašišų. Žuvys gyvena 15-20 m., kai kurios (šamai, eršketai) 30-60 m., kitos (stintos) tik 1-3 metus. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1-2 m., karpinės žuvys 3-5 m., didysis eršketas 12-18 metų.
Žuvų reikšmė
Svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios žuvys (pvz., vaivorykštiniai upėtakiai, šamai, tilapijos) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai). Žuvienoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų - perlamutras.
Žuvų evoliucija
Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, žuvys atsirado gėluose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas: iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvėpės žuvys.