Dar senovės graikai sakė: „Esi tai, ką valgai.“ Šią mintį galime paaiškinti dvejopai: pirma - jei valgai sveiką maistą, tuomet esi sveikas, o antra, kad maistas ant kasdienio stalo gali daug ką pasakyti, kiek ir ko sau gali leisti. Visais laikais maisto kokybė, gausa ir įvairovė priklausė nuo žmogaus turto.
Formuojantis visuomenės turtiniams sluoksniams, ryškėjo ir mitybos skirtumai. Lietuvos turtingieji - valdovai ir didikai - maistui skyrė daug dėmesio ir lėšų. Nuo XVI a. vis daugiau įsiveždavo egzotiškų produktų iš Europos šalių. XVII a. jie jau žinojo kalakutus, pomidorus, kavą ir cukrų.
Valstiečių mityba
Valstiečių mityba buvo kur kas kuklesnė ir vienodesnė, ne tokia egzotiška kaip ponų. Jų pagrindinį maisto racioną sudarė grūdai ir ankštiniai augalai, iš kurių gamino košes, o duoną kepė dažniausiai iš rugių, avižų ir miežių. Duona buvo rupi ir pilno grūdo.
Daržovės, tokios kaip kopūstai, burokėliai ir morkos, buvo kasdieninis maistas, o žiemą dažnai buvo vartojamos raugintos daržovės. Valstiečiai rinko laukinius augalus, uogas ir grybus, papildydami mitybą sezoniniais produktais. Mėsą valstiečiai valgė labai retai, dažniausiai tik per šventes. Dažniau jų mityboje pasitaikydavo žuvies, ypač jei gyveno prie upių ar ežerų.
Pienas ir jo produktai buvo prieinami tiems, kurie turėjo gyvulių, tačiau dažniau tai buvo liesas ar raugintas pienas. Kasdien gėrė vandenį ar raugintą girą. Skanesnis maistas dažnai buvo taupomas šventėms. 3 dienas per savaitę pasninko laikytasi prieš šv.
Pasninko reikšmė
Jei žmonės būtų valgę tiek, kiek nori ir kada nori - maisto atsargų žiemos metu nebūtų užtekę. Taigi pasninko laikymasis padėdavo paskirstyti nedideles maisto atsargas šaltuoju metų laiku. Nuo pavasario iki rudens lygiadienio lietuviai valgydavo 4 kartus per dieną (prisidėdavo pavakariai), o kitu laiku - tik 3 kartus per dieną. Atliekant sunkiausius žemės ūkio darbus, kai buvo ariama arba šienaujama, valgyta net 5 kartus. Tuo laiku darbo diena tęsdavosi nuo 4 ryto iki 12 nakties.
Valstiečių mityba, prasidėjus lauko darbams, tapdavo kiek gausesnė. Sunkiems lauko darbams nudirbti reikėdavo daug energijos, norėdavosi atsigaivinti, tad valstiečiai gaivindavosi gira, sula (ją taupydavo ir laikydavo šaltai dar nuo pavasario), išrūgomis. Iki pat XX a. lietuvių mitybos pagrindą sudarė augalinis maistas (košės, rupių miltų patiekalai, duona, sriubos).
Svarbiausi produktai
- Duona - pats svarbiausias ir sakraliausias valgis lietuviui. Ji tapo dar svarbesnė Lietuvai priėmus krikštą, nes tai vienas iš krikščionybės sakralumo simbolių.
- Grūdai - Didelę valstiečių raciono dalį sudarė grūdai. Ilgą laiką svarbus grūdinis maistas buvo soros, iš jų gamintos įvairios košės, taip pat jų dėta į sriubas. 3 vietoje - kviečiai, vadinti „poniškais“.
- Saldumynai - Medus, uogos, džiovinti vaisiai iki XX a. buvo bene vieninteliai skanėstai. Cukrus kaime - retenybė. Saldūs kepiniai irgi buvo retas gardumynas. Pyragus lietuviai dažniausiai kepdavo du kartus per metus - per šv. Kalėdas ir šv. Velykas.
- Daržovės - Varguolių maistu buvo laikomi XIII a. paplitę kopūstai ir dryžuoti (ne raudoni kaip dabar) burokėliai.
Žinomos ir vertingos uogos
Turėtume būti dėkingi - mūsų krašte randama daugybė organizmą nuo puolančių ligų apsaugančių ir jį stiprinančių maisto produktų.
- Šaltalankiai: Ryškiaspalvės, rudenį miškus nuspalvinančios šaltalankių uogos yra ne tik gražios pažiūrėti, bet ir naudingos valgyti. Mūsų seneliai nuo senų senovės žinojo, kad šaltalankiuose slepiasi ypatinga jėga, galinti išgydyti net ir bjauriausią peršalimą ir stiprinanti imunitetą. Šaltalankių galima rasti keliose formose: uogų, sulčių, aliejaus ir arbatos.
- Spanguolės: Raudonskruostėse spanguolėse yra visas rinkinys organizmui naudingų ir jį stiprinančių medžiagų. Vitaminai A, C, B2, B6, E, K1, magnis, geležis ir folio rūgštis padeda palaikyti sveiką visą kūną, stiprina kaulus ir odą, neleidžia užklupti ligoms, spartina medžiagų apykaitą. Spanguoles vertėtų valgyti tiems, kurie patiria daug streso - jos padeda suvaldyti streso lygį organizme ir, jam nusilpus, neleidžia patekti virusams bei bakterijoms.
- Miško žemuogės: Nuo seniausių laikų miško žemuogės žavėjo žmones savo nepakartojamu aromatu ir skoniu. Šios mažos, ryškiai raudonos uogos ne tik džiugina akį ir lepina gomurį, bet ir stebina savo gydomosiomis savybėmis.
- Mėlynės: Mėlynės - puikiai mums pažįstamos miško uogos, artimos šilauogių giminaitės, yra ne tik skanios, bet ir itin naudingos sveikatai. Jos gausios vitaminų, mineralų ir antioksidantų.
- Sausmedis: Sausmedis - senovinė Baltijos šalių uoga, apie kurią jau XIV a. buvo rašoma kaip apie regėjimą stiprinantį ir širdį saugantį augalą. Šiandien mokslas tik patvirtina tai, ką žinojo mūsų protėviai - sausmedžio uogos gali tapti natūralia priemone kovojant su cholesteroliu, regėjimo silpnėjimu ir kraujagyslių problemomis.