Geogrãfinės zònos, arba gamtnės zònos, yra geografinių juostų žemyninės dalys, kurių išsidėstymą lemia tam tikras šilumos ir drėgmės derinys. Jos dėsningai keičiasi nuo pusiaujo ašigalių link ir nuo vandenynų krantų žemynų vidurio link (horizontaliosios geografinės zonos), taip pat nuo kalnų papėdžių viršūnių link (vertikaliosios geografinės zonos, arba kalnų gamtinės zonos). Kiekviena geografinė zona turi tam tikrą komponentų ir procesų, formuojančių savitą gamtinį kraštovaizdį, derinį: klimato tipą, geomorfologinių procesų kompleksą ir jų sukurtą reljefo struktūrą, hidrografinį tinklą ir hidrologinį režimą, dirvožemio atmainų ir biocenozių kompleksus.

Geografinių zonų taksonomija

Geografinių zonų taksonominė gradacija nėra visiškai nusistovėjusi. Dažniausi 2 taksonominės gradacijos atvejai:

• Vienu atveju kiekvienos geografinės juostos geografinėmis zonomis laikoma miškingi, pusiau miškingi, žolėti ir dykuminiai kompleksai. Pagal šį skirstymą, visi vidutinės juostos miškai sudaro vieną geografinę zoną, o spygliuočiai, mišrieji ir plačialapiai miškai - pazonius. Subekvatorinės juostos pusiau miškingi plotai sudaro vieną savanų zoną, o joje skiriamos drėgnos ir sausos savanos. Iš viso yra 23 geografinės zonos, kurios skirstomos į pazonius.
• Kitu atveju zonomis laikomi mažesni kraštovaizdžio kompleksai ir skiriama kur kas daugiau zonų. Spygliuočių miškai, vakarų sektoriaus mišrieji miškai, rytų sektoriaus mišrieji miškai, vakarų sektoriaus lapuočiai miškai laikomi atskiromis vidutinės juostos zonomis. Dar mažesni kompleksai laikomi pazoniais. Pvz., spygliuočių miškų zonoje skiriami šiaurinis, vidurio ir pietinis pazoniai.

Geografinių zonų kaita

Geografinėse juostose, kurių įvairiose vietose iškrinta beveik tiek pat kritulių (pvz., subarktinėje ir Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos šiaurinėje dalyje), zonų kaitą daugiausia lemia šilumos kiekio kitimas šiaurės-pietų kryptimi. Tokiose juostose geografinės zonos tęsiasi vakarų-rytų kryptimi (kaip ir pačios geografinės juostos). Juostos, kurių rytinės ir vakarinės dalys įvairiuose žemynuose labai nevienodai drėkinamos (pvz., Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos pietinė dalis, subtropinės ir tropinės juostos), skirstomos į sektorius: paokeaninius (vakarinius ir rytinius), pereinamuosius ir žemyninius. Geografinių zonų kaitą tokiose juostose daugiausia lemia kritulių kiekio kitimas vakarų-rytų kryptimi, todėl geografinės zonos eina šiaurės-pietų arba artimos krypties ruožais. Šią geografinių zonų kryptį labai paryškina dienovidinių krypties kalnagūbriai (Kordiljeros, Andai, Australijos Alpės).

Išraiškingiausias geografinių zonų komponentas yra augalija, todėl geografinės zonos vadinamos augalijos pavadinimais. Geografinės zonos neturi aiškių ribų, jos pamažu pereina viena į kitą. Geografinių zonų kraštovaizdžiui didelę įtaką daro žmonių ūkinė veikla. Dauguma geografinių zonų yra pakitusios, ypač savanų, stepių, miškastepių, mediteraninių, plačialapių ir mišriųjų miškų zonos; mažiausiai pakitusios dykumų, tundrų, miškatundrių zonos.

Geografinės zonos Europoje nuo šiaurės į pietus

Europoje geografinės zonos (Biomai) kinta taip:

1. Tundros ir miškatundrės.
2. Spygliuočių miškai (taiga).
3. Mišrieji ir plačialapiai miškai.
4. Miškastepės ir stepės.
5. Viduržemio retmiškiai ir krūmynai.

Atmosferos cirkuliacija

Atmosfèros cirkuliãcija, arba bendróji atmosfèros cirkuliãcija, yra oro tėkmių sistema visoje Žemės atmosferoje. Dėl cirkuliacijos atmosferoje vyksta didelių oro masių apykaita horizontaliąja ir vertikaliąja kryptimi. Atmosferos cirkuliacija kartu yra ir klimato veiksnys.

Pagrindinė atmosferos cirkuliacijos priežastis - netolygus Saulės spinduliuotės pasiskirstymas Žemėje (skirtingose platumose, jūroje, sausumoje). Be to, daug įtakos turi Žemės sukimasis aplink ašį, Žemės paviršiaus pobūdis, trintis. Dėl Žemės sukimosi visos oro tėkmės Šiaurės pusrutulyje nukrypsta į dešinę, o Pietų - į kairę. Nuo nevienodo žemynų ir vandenynų įšilimo troposferoje susidaro temperatūros skirtumai, o dėl jų - slėgio skirtumai ir oro judėjimas. Oro trintis į Žemės paviršių mažina oro judėjimo greitį ir keičia jo kryptį (ypač troposferos žemutiniame sluoksnyje). Taigi atmosferos cirkuliacija yra tik viena klimato sistemos savybių.

Dėl atmosferos cirkuliacijos troposferoje, stratosferoje ir mezosferoje vyksta šiltų ir šaltų oro masių apykaita, šilumos ir drėgmės pernaša horizontaliąja ir vertikaliąja kryptimi. Atmosferos cirkuliacija susideda iš kelių didelio masto tėkmių. Svarbiausios - vakarinė oro masių pernaša (zoninė cirkuliacija troposferoje ir stratosferoje) ir sūkurinė cirkuliacija (netropiniai ciklonai ir anticiklonai). Visos oro tėkmės yra nestacionarios, todėl atmosferos cirkuliacijos struktūriniai elementai nuolat kinta.

Iš atmosferos tyrimo apibendrintų duomenų (daugiamečių vidurkių) sukurtoje atmosferos cirkuliacijos schemoje išskirtos zonos su savitomis cirkuliacinėmis savybėmis, vyraujančios krypties vėjais; jos sudaro vadinamąsias cirkuliacines gardeles, beveik simetriškas pusiaujo atžvilgiu. Abipus pusiaujo maždaug iki 30° šiaurės ir pietų platumos yra vadinamoji Hadley gardelė. Joje vykstanti cirkuliacija perneša šilumą iš pusiaujo į tropines juostas (horizontalus barinis gradientas nukreiptas nuo subtropinės aukšto slėgio srities į pusiaujo žemo slėgio sritį). Hadley gardelę sudaro 3 cirkuliacinės sistemos: pusiaujo konvergencijos zona, pasatų zonos ir subtropinės aukšto slėgio zonos.

Vidutinėse platumose atmosferos cirkuliacijos zonos sudaro vadinamąją Ferrelio gardelę. Joje cirkuliacijos pobūdį lemia barinis gradientas, nukreiptas nuo subtropinės aukšto slėgio srities į aukštesnes platumas, vakarinė oro masių pernaša ir sūkurinė cirkuliacija (ciklonai ir anticiklonai). Poliarinių sričių atmosferos cirkuliacijos pobūdį - poliarinę gardelę - lemia aukšto slėgio zonos virš ašigalių ir žemo slėgio - ties 65° šiaurės ir pietų platumomis.

Didelę įtaką atmosferos temperatūros ir slėgio pasiskirstymui (taigi ir atmosferos cirkuliacijos) turi žemynų ir vandenynų išsidėstymas bei paviršiaus reljefas. Atmosferos cirkuliacija labai susijusi su vandenynų vandens cirkuliacija. Šiltosios jūrų srovės (pvz., Golfo srovė) atiduoda dalį energijos atmosferai ir modifikuoja jos cirkuliaciją. Kai kurios jūrų srovės susidaro dėl vyraujančių vėjų krypties (pvz., Vakarų Vėjų srovė).

---