Žuvys, sudarančios didžiulę ir įvairialypę stuburinių gyvūnų grupę, yra neatsiejama mūsų planetos ekosistemų dalis. Norint suprasti žuvų pasaulį, būtina pradėti nuo jų biologijos ir anatomijos.
Žiaunų Aparatas
Žarnyno priekinė dalis, ryklė kartu yra ir kvėpavimo organas. Tai žiaunų aparatas. Ryklės šonuose yra žiauniniai plyšiai. Žiaunos reikalingos kvėpavimui.
Kaip veikia žiaunos?
Žuvų žiaunos yra sudėtingas organas, pritaikytas išgauti deguonį iš vandens. H2O atneša deguonį. Žiaunadangčius žuvis varinėja H2O ir vėdina žiaunas. Kai žiaunadangčiai atitolinami nuo kūno, H2O patenka į ryklę. Iškvepiant jie suartėja ir H2O pašalinamas. Nevisoms žuvims užtenka žiauninio kvėpavimo.
Žiauniniai lapeliai yra pritvirtinti 2 eilėmis žiauninių lankų. Nuo išorės juos dengia žiaunadangčiai.
Žuvų Kvėpavimo Organai
Kvėpavimo organai: kūno paviršius, žiaunos, plaučiai, trachėjos, gerklos.
Plaukiojamoji pūslė
Plaukiojamoji pūslė išsivystė iš oro maišų užuomazgų. Atvirapūslės žuvys turi ryšį su stemple, o uždarapūslės - neturi ryšio. Pūslė reikalinga tam, kad galėtų išsilaikyti H2O.
Kraujotakos Sistema
Kraujotakos sistema yra uždara. Kraujas tekantis neša pigmentą hemoglobiną, taip pat kraujo plokšteles- trombocitus. Kraujas kaupiamas aortoje. Pilvinė kraujagyslė sugrįžta į širdį.
Atsiranda širdis.
Kremzlinės žuvys turi vieną kraujo apytakos ratą ir širdį su keliomis kameromis.
Žuvų Įvairovė
Yra 3 pagrindinės žuvų gyvenimo būdo grupės:
- Jūrų žuvys: visą gyvenimą praleidžia sūriam H2O.
- Gėlavandenės žuvys: prisitaikę gyventi prie gėlo H2O.
- Praeivės žuvys: gyvena ir gėlame ežero ir upės H2O.
Kitos Žuvų Savybės
- Žuvys nuolatos auga, o augimas žvynų susilpnėja.
- Žuvis gali matyt tik iš arti, turi lęšiuką ir akies tinklainę.
- Elektriniai organai naudojami grobio apsvaiginimui.
Upėtakių Anatomija ir Fiziologija
Upėtakio kūnas padengtas smulkiais žvynais, turi nugaros ir analinius pelekus, kurie upėtakiui padeda išlaikytį pusiausvyrą, judėti vandenyje, sustoti. Riebalinis pelekas, tai mažas pelekas esantis viršuje link nugaros galo, tai ypatinga savybė, kuria turi upėtakių šeimos atstovai.
Krūtininis pelekas esantis netoli žiaunu, upėtakiamas padeda aktyviai ir greitai atlikti įvairius judesius vandenyje. Dubens pelekas dar kitaip gali būti vadinamas pilvo peleku, kuris yra upėtakio apačioje priekyje. Taigi upėtakis savo išorinėje kūno dalyje viso turi aštuonis pelekus, tokius kaip: nugaros pelekas (dorsal fin), analinis pelekas (anal fin), uodegos pelekas (caudal fin), du krūtinės pelekai (pectoral fin), du dubens pelekai (pelvic fin) ir riebalins pelekas (adipose fin).
Upėtakis iš abiejų kūno pusių turi vadinamąją šoninę liniją (lateral line), kurios pagalba gali jausti iš aplinkos sklindančią vibraciją. Šoninė linija pirmiausia jaučia vandens sroves ir slėgį ir judėjimą vandenyje.
Upėtakis turi akis, kurios yra apvalesnės nei žinduolių, dėl vandens lūžio rodiklio. Taip pat žuvis gali aptikti spalvas, upėtakis turi burną, pagal kurios formą galima nuspėti kuom žuvis maitinasi, kuo žuvies burna didesnė, tuo didesnį grobį gali praryti. Šnervės (nostrilis) naudojamos kvapams vandenyje aptikti, jos gali būti pakankamai jautrios. Upėtakio kūno išorėje yra žiaurnų dangtelis (grill cover), kuris yra žuvų kvėpavimo aparatas. Žiaunų dangtelis yra lanksti kaulinė plokštelė, kuri atlieka apsaugos funkcija ir apsaugo jautrias žiaunas. Upėtakis, kaip ir dauguma žuvų turi vėdinimo angą (vent), kuri yra iškart priešais analinį peleką. Vėdinimo anga atlieka išorinio virškinimo ir reprodukcinių takų angos funkciją.