Pirmieji piknikai ant žolės, vis plonesni ir lengvesni drabužiai ir noras kuo daugiau atidengti kūno pavasario saulės spinduliams gali baigtis ne tokiomis maloniomis emocijomis - toks elgesys gali sukelti šlapimo pūslės uždegimą, vadinamąjį cistitą. Pats šlapimo pūslės uždegimas yra itin nemaloni ir didelį diskomfortą kelianti liga, tačiau negydoma ar gydoma netinkamai gali sukelti daug rimtesnių padarinių, pavyzdžiui, inkstų uždegimą. Šlapimo pūslės uždegimas prasideda, kai bakterijos nuo išorinių lyties organų ir tarpvietės pro šlaplę patenka į šlapimo pūslę.

Šią ligą dažniausiai sukelia žarnyno lazdelės, kurių tam tikras kiekis nuolatos patenka į šlapimo takus. Tačiau tai nereiškia, kad iškart ir susirgsime. Tikimybė susirgti cistitu pavasarį išauga dėl kelių priežasčių: vitaminų ir mineralų trūkumo, nusilpusios imuninės sistemos, nepastovaus oro, netinkamų drabužių. Neretai, nudžiuginti saulės spindulių, pamirštame, kad oras apgaulingai šiltas ir skubame „išsirengti“, sėdame ant dar neįšilusios žemės, šaltų suoliukų parkuose, pasirenkame netinkamą avalynę pasivaikščiojimams ir smarkiai sušąlame kojas.

Didesnė rizika susirgti cistitu yra sergantiesiems tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, akmenlige, cukriniu diabetu, padidėjus prostatai, taip pat nesilaikant higienos taisyklių. Liga gali užklupti itin greitai - pirmieji simptomai išryškėja per kelias valanda, tačiau kartais liga apie save praneša tik po kelių dienų. Svarbu atkreipti dėmesį, jeigu su išvardintais simptomais pasireiškia ir kiti: pykinimas, vėmimas, karščiavimas, šonų skausmas.

Pajutusios pirmuosius cistito simptomus, lekiame į parduotuvę ir čiumpame nuo lentynos spanguolių sulčių pakelį. Tačiau vien sultimis, ypač pagamintomis iš koncentrato, ūmaus uždegimo nepagydysite - jose per maža spanguolėse esančių veikliųjų medžiagų koncentracija. Jeigu jaučiate nežymius simptomus, tikriausiai tai lengvesnė ligos forma.

Kaip pirmoji pagalba jums puikai padės šiluma - vonia, šildymai, garų vonelės - bei didesnis suvartojamų skysčių kiekis. Rinkitės dezinfekuojamąsias arbatas iš spanguolių ar bruknių lapų, maišykite meškauoges, petražoles. Geriausia išeitis - kreiptis į specialistą bei atlikti diagnozę patvirtinantį šlapimo tyrimą.

Jeigu sergate cistitu, šlapime bus randamos uždegimo ląstelės bei jį sukėlusių mikroorganizmų pėdsakai. Gydytojui parinkus tinkamus vaistinius preparatus, varginantys simptomai pradeda mažėti jau po kelių valandų, o įvairių žolelių poveikio gali tekti palaukti ilgiau. Ligai progresuojant, gydytojas gali paskirti gydymą antibiotikais.

Viena iš priežasčių, kodėl nėštumo metu dažniau sergama šlapimo pūslės uždegimu - padidėjęs progesterono (lytinių liaukų hormono) kiekis. Būtent dėl šio hormono pokyčio labiau atsipalaiduoja šlapimo pūslė ir visa šlapimo takų sistema, o ir pats šlapimas ilgiau nei įprastai užsilaiko organizme. Jeigu laukiatės ir jaučiate jau anksčiau vardintus cistito simptomus (įkyrų norą šlapintis, deginimą, perštėjimą, pilvo skausmą apatinėje jo dalyje), reikėtų nedelsiant apsilankyti pas gydytoją. Ypatingai saugotis reikėtų pirmajame nėštumo trimestre - susirgus savarankiškai gydytis nerekomenduojama.

Neabejotinai svarbūs ir kiti du nėštumo trimestrai, tačiau tuo laikotarpiu gydytojas gali paskirti priešuždegiminius preparatus, turinčius natūralių spanguolių. Liga pavojinga tuo, kad linkusi atsinaujinti ir kartotis, tad pasitarkite su gydytoju, kuris rekomenduos, kokius papildus vartoti, kad visiškai išvalytumėte šlapimo takus.

Sergant cistitu, labai svarbu atidžiai stebėti savo organizmą, nes pavojus, kad infekcija sukels komplikacijų, visuomet egzistuoja. Bakterijos iš šlapimo pūslės šlapimtakiais gali pakilti į inkstus ir sukelti jų uždegimą. Lėtinis cistitas - dar viena šlapimo pūslės uždegimo komplikacija, pasižyminti tokiais pačiais simptomais kaip ir įprastas cistitas.

O išsivystyti gali dėl netinkamai gydyto ūmaus cistito, pavyzdžiui, dažnai pacientai pradėję vartoti paskirtus antibiotikus, pagerėjus savijautai, juos nutraukia po kelių dienų. Infekcija neišgydoma iki galo ir dėl to pradeda vystytis bakterijos, atsparios vartotiems medikamentams.

Šlapimo Tyrimas

Šlapimo tyrimas - greitas, informatyvus ir pigus būdas įvertinti inkstų ir kitų organų veiklą. Jis neskausmingas, nereikalaujantis daug laiko, o svarbiausia, rezultatai gaunami tuoj pat. Pagal statistiką, kone trečdalio žmonių šlapimo tyrimų rezultatai rodo nukrypimą nuo normos, todėl gydytojai rekomenduoja bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą.

Bendras šlapimo tyrimas - laboratorinis tyrimo metodas, leidžiantis įvertinti inkstų, šlapimo takų, šlaplės, lyties organų ir kitų organizmo sistemų patologinius pokyčius. Šio tyrimo metu visų pirma įvertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Spalva priklauso nuo to, ką žmogus valgo, kokius medikamentus vartoja ir nuo sutrikusios šlapimo sudėties. Vartojant daug skysčių jis būna šviesesnis, ištroškusio žmogaus - tamsesnis.

Šlapimas turi būti imamas „iš vidurio srovės“, t. y. Šlapimą rekomenduojama į laboratoriją pristatyti maždaug per 1 val. Šlapimo tyrimas parodo baltymų, cukraus, nitritų, eritrocitų ir leukocitų buvimą. Gavus bendrojo šlapimo tyrimo atsakymų lapelį, be gydytojo konsultacijos greičiausiai nieko nesuprastume, mat viskas „užkoduota“ vienos arba kelių raidžių kombinacija.

• SG parodo, ar gerai funkcionuoja inkstai. Šis rodiklis lygus 1,010-1,025, tačiau gali šiek tiek svyruoti, priklausomai nuo paros laiko ir nuo suvartojamo skysčių kiekio.
• pH parodo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Šis rodiklis turėtų būti 5-7.
• LEU - tai leukocitai, kurių kiekis sveiko žmogaus šlapime turėtų būti iki 10/μl.
• NIT parodo, ar žmogaus šlapime yra bakterijų.
• PRO parodo baltymų buvimą šlapime. Sveiko žmogaus šlapime baltymų paprastai nerandama arba itin mažas jų kiekis - 0-0,3 g/l.
• GLU - tai gliukozės koncentracijos šlapime rodiklis.
• KET - tai ketonai, atsirandantys žmogaus šlapime skylant riebalams organizme. Sveiko žmogaus šlapime ketonai neaptinkami.
• BIL - tai bilirubinas, kuris yra hemoglobino skilimo produktas.
• URB - urobilinogenas, kurio sveiko žmogaus šlapime randama iki 3,4 μmol/l.
• ERY - eritrocitai, kurių leistina norma iki 5/ml. Eritrocitų kiekis šlapime padidėja sergant inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligomis.

Bendras šlapimo tyrimas būtinas įtarus tam tikrus susirgimus arba tiesiog profilaktiškai bent kartą per metus. Įprastinė šlapimo spalva gali pakisti dėl vartojamo maisto (pavyzdžiui, burokėliai šlapimą nudažo rausva spalva), vitaminų, suvartojamo skysčių kiekio. Normalus sveiko žmogaus šlapimas yra nuo šviesiai geltonos iki sodrios geltonos spalvos. Esant kepenų funkcijos sutrikimams, į šlapimą patenka eritrocitų, ir šlapimas nusidažo rausvai. Rudai geltonas arba žalsvai rudas šlapimas pasidaro sergant gelta. Tamsiai geltonas arba oranžinis šlapimas būna karščiuojant arba vartojant per mažai skysčių.

Šlapimo takų infekcija

Šlapimo takų infekcija mus nuolat lydi. Galime ją turėti net nenujausdami. Jai priskiriamos būsenos ir ligos, kai šlapimo takuose esantys mikroorganizmai sukuria uždegiminį atsaką. Būna atvejų, kai šlapime nuolat randama mikroorganizmų, tačiau uždegimo simptomai nejaučiami arba nežymūs.

Šlapimo takų infekcijai priskiriamos tokios labiausiai paplitusios ligos kaip ūmus ir lėtinis pielonefritas, ūmus ir lėtinis cistitas. Vyrų lytinių organų uždegiminės ligos neretai tapatinamos su šlapimo takų infekcija, nes šlapimo takai ir lytiniai organai vyro organizme persipina. Tokios ligos kaip ūmus prostatitas, ūmus epdidimitas (antsėklidžio uždegimas) neretai pasireiškia dėl šlapimo takų infekcijos išplitimo.

Šlapimo takų infekcija neišvengiama, kai šlapimo takai ir inkstai drenuojami vamzdeliais. Ligą sukeliančių mikroorganizmų nuolat būna ant vamzdelių sienelių bei drenuojamuose organuose - šlapimo pūslėje, inksto ertmėse. Pacientai, sirgdami lėtinėmis inkstų ir šlapimo takų ligomis, puikiai suvokia, kad jos komplikuojasi infekcija. Paaštrėja visi skausminiai simptomai, prasideda karščiavimas, ryškus bendras negalavimas.

Kai dėl įvairių priežasčių infekuotas šlapimas negali nutekėti, atsiranda stiprus veržiantis skausmas, netrukus staigiai pakyla temperatūra, atsiranda stiprus šaltkrėtis. Daliai pacientų ūminės uždegiminės ligos gali atsirasti nesant šlapimo takų pokyčių bei lėtinių ligų. Tada ligą gydytojai atpažįsta įvertinę šlapimo tyrimą ir šlapimo pasėlį.

Radus pokyčių (nustačius didesnį leukocitų kiekį šlapime), aptikus mikroorganizmų augimą pasėlyje, įrodoma infekcija, sužinoma, kokiais antimikrobiniais vaistais geriausiai gydyti ligą. Šlapimo takų infekcijos diagnostikai labai svarbūs tyrimai, kuriais atskleidžiamos ligos ir būsenos, galinčios lemti greitesnį mikroorganizmų patekimą į šlapimo takus. Dėl to atliekami ultragarsiniai bei kiti radiologiniai tyrimai.

Neretai infekcija taip sutrikdo organų funkcijas, kad pacientus tenka guldyti į reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius. Uždegiminių ligų atvejais gydytojas pirmiausia įsitikina, ar pakankamai gerai šlapimo takais teka šlapimas. Jeigu yra kliūtis šlapimui tekėti, kuo greičiau siekiama ją pašalinti. Ūmaus uždegimo metu dažniausiai drenuojami šlapimo takai, specialiais instrumentais prastumiant vamzdelius į šlapimo pūslę ar net į inkstą.

Kartais vamzdeliai įstumiami į minėtas ertmes praduriant kūno dangas - odą ir gilesnius audinių sluoksnius.

---