Prūsų kalbos 25 žuvų pavadinimų etimologinis tyrimas leidžia daryti tokias išvadas:

1. septyni žodžiai laikytini skoliniais: penkių šaltinio reikia ieškoti vidurio vokiečių aukštaičių ar žemaičių kalboje, po vieną yra kilę iš rytų slavų ir galbūt švedų kalbų;
2. didžiąją dalį tiriamos ichtioniminės leksikos sudaro prūsų ar baltų dariniai. Tipiškiausia semantinė motyvacija - žuvies spalva ar būdingi judesiai. Aštuoniais atvejais ichtioniminių giminaičių aptinkama ne baltų kalbose, dažniausiai - slavų (6 žodžiai, iš kurių 2 ar 3 laikytini separatinėmis izoglosomis). Dvi separatinės izoglosos prūsų kalbą sieja su germanų kalbomis;
3. prūsai drauge su kitomis baltų kalbomis išlaikė didžiai archajišką rūšinį žuvies pavadinimą ide. *dhģhuH-.

Manymas, kad žuvis yra visa ko pradžia, pagrindas, gyvūnas, teikiantis pasauliui gyvybę, ko gero, buvo visuotinis ir gyvavo ne vieną tūkstantmetį!

Plg. lietuvių tikėjimą: „Da[ba]r sako: bacėnas atanešė, ė anksčiau - žuvys jam dav[ė] bernioką ar mergiotę“ (LŽ XIII 139, LŽ XX 1009); lietuvių folklore: žuvį (žuvis) gaudyti - priimti kūdikį (LŽ XX 1014); sužvejoti - priimti naujagimį (LŽ XX 1071).

Nusižiūrėjusi į senąsias indoeuropiečių religijas, paskutinė šią sampratą perėmė krikščionybė.

Žuvis, kaip Kristaus simbolis, puošia pirmųjų krikščionių katakombas. Pagal šį slaptaraščio ženklą persekiojami krikščionys atpažindavo vienas kitą.

Krikščionys katakombomis naudojosi panašiai kaip Romos pagonys scholomis. Jeigu Romos kapų galerijas sudėtume į vieną liniją, tai ji driektųsi daugiau nei 1 000 kilometrų.

Dviejų aukštų scholose romėnai laidodavo savo mirusiuosius. Apatinis aukštas, kur laidojama, buvo po žeme, o viršutiniame (salėje) buvo švenčiami atminai.

Iš dviaukščio namelio viršutinės dalies buvo galima nusileisti į galeriją. Kapinėse, kuriose ilsėjosi žymių žmonių ir kankinių palaikai, pirmieji krikščionys rinkdavosi į pamaldas.

Žuvies artumą Kristui pabrėžia ir kai kurios lietuvių etiologinės sakmės.

Už tai, kad per upę pernešė Kristų, lydys iki šiol nešioja Išganytojo kančios įrankius. Esą jo galvoje galima rasti kaulų, kurie yra kryžiaus, ieties, replių, vinių ir kūjo pavidalo.

Žuvis - vienas iš aštuonių šventųjų Budos simbolių. Žuvims, kaip Zodiako ženklui, priskiriama viena iš dvylikos Egipto dievybių.

Ryškiausią Žuvų žvaigždę (Alfa Piscium) arabų astronomai vadina El Riša arba Mazgu. Matyt, jame ant dviejų kaspinų, laikančių Žuvis, užrišamas mazgas ir taip jos sujungiamos viena su kita.

Apie žuvies simbolio archajiškumą byloja ne vien kosmogonija, bet ir kitos gyvenimo sritys. Logiška manyti, kad pirmasis Zodiako ženklas, kuris duoda pradžią kitiems ženklams (jų pagrindas), taip pat yra Žuvys.

Anot Camille’io Flammariono, senąja persų kalba Perviz (Žuvimi) buvo vadinamas Sietynas. Pailgas šio žvaigždžių telkinio pavidalas iš tiesų šiek tiek primena žuvį.

Labai sename indų Zodiake vietoj dviejų buvo pavaizduota viena žuvis.

Iranėnų sąrašuose Sietynas - Parviz - dažniausiai siejamas su žodžiu pirmas. Avestoje Paoiryaēinī, t. y. Parwyainī, Pirmojo draugės, rašymo tradicija nusidriekia iki pavadinimo naująja persų kalba Parvīn, Sietynas.

Kita jo arba tik svarbiausiosios jo žvaigždės Tauro η (eta) forma Parwa - Pirmasis, iš to kilo ir pavadinimas naująja persų kalba Parv, Sietynas.

C. Flammariono duomenimis, precesija, arba ekvinokcijų ankstėjimas, byloja, kad Tauro η (eta) - Sietynas - pavasario lygiadienį pradėjo ženklinti maždaug prieš 4 360 metų.

Senoji kosmogonija byloja, kad šį pasaulį iš esmės sudaro pirminiai elementai: oras, žemė, ugnis ir vanduo.

Švedų stebuklinėje pasakoje „Nepaprasta lydeka“ (AT 303) sugauta žuvis liepia jos kūną padalyti į aštuonias dalis: du gabalus atiduoti žmonai [vėjui?], du užkasti į žemę prieš trobą, du įmesti į ugnį, o du į ežerą [vandenį]. Senasis žvejys taip ir pasielgia.

Tuomet iš žemės išauga du eiklūs žirgai, iš ugnies iškyla du tviskantys kardai, iš ežero iššoka du baisūs šunys, o žmona pagimdo du puikius berniukus.

Mikalojaus Akelaičio užrašytoje pasakoje karalius per sapną išgirsta, kad jam reikia nusimegzti šilkų tinklą, o sugautą sidabrinę žuvelę atiduoti savo pačiai. Iš ryto jis taip ir padaro.

Sugauna sidabro žuvį ir atiduoda virėjai išvirti. Darinėdama žuvį, tarnaitė žarnas išmeta lauk - kalaitė suėda, nuskustus žvynus paukštaitė sulesa, išpiltas pamazgas kumelė sulaižo, virtos žuvies virėja paragauja, o kas lieka - karalienė sušlamščia.

Už kelių valandų virėja jau vysto sūnų, antrą tokį ima sūpuoti karalienė; vežėjas randa du kumeliu, kalaitė atsiveda du šuniuku, o paukštaitė išperi du paukščiuku.

Iš žuvies ir pirminių elementų sąlyčio pradedami įvairūs kūriniai: žvejo sūnus, žirgas, kardas ir šuva. Tačiau jų semantika liktų neaiški, jeigu joje neįžiūrėtume gilesnės prasmės.

Galima įtarti, kad šioje tarsi dukart pakartotų vaizdinių pasakoje slypi du vienas kitą papildantys pasaulėvaizdžiai. Žuvis (su žveju) simbolizuoja devynių dalių, o žirgas (su jaunikaičiu) - septynių dalių pasaulius.

Vadinasi, suvalgius vieną dalį žuvies, o kitas paaukojus žemei, ugniai ir vandeniui gimsta naujas septynių dalių pasaulis. Tad tautosakoje, regis, atsispindi kažkada realiai egzistavęs naujametinis pasaulio atkūrimo ritualas.

Ši apeiga gali paaiškinti ir mūsų Kūčių pasninko (žuvies valgymo) prasmę. Apie privalomą jo pobūdį byloja kai kurie Jono Balio surinkti duomenys: Kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės (Rokiškis); Kūčiose, be kitų valgių, būtinai turi būti kepta lydeka (Mažeikių ap.); Kūčioms daro grucę - nugrūstus ir išvirtus miežius (arba kviečius) virina saldytam miešime.

Pirminių elementų kultas išlieka gyvas ir vėlesniais laikais. Yra žinoma, kad kalėdinių valgių likučiais, duona arba koše austrai dar XIX a. Mes ne vieninteliai, kurie per Kūčias valgome žuvį ir laikomės pasaulio atkūrimo tradicijos.

Įprasta didelį, du tris kilogramus sveriantį karpį kepti tešloje ir valgyti Kalėdų išvakarėse. Nusipirkti karpį Čekijoje galima nuo gruodžio vidurio, kai prie parduotuvių, gatvėse ir aikštėse išdygsta statinės su karpiais.

Istorikai sako, kad pirmieji karpius, kurių ir dabar gausu Čekijos ežeruose ir upėse, per Kūčias pradėjo valgyti į šalį viduramžiais atklydę krikščionių vienuoliai.

Pr. linis ‘Slye’ (E 571) = ‘Schleie, tench, Tinca tinca, Cyprinus tinca’ < *līnⁱs < *līnas arba *līnīs < *līnjas (M III, 67; T 370); ide. *(H₂)liHno-: Bl. *līna/*līnja (Hirt 1907, 72; F 373) > lie. lýnas ‘t. p.’; la. *līna, lĩn(i)s ‘t. p.’, abu dažni hidronimuose.

Sl. *linь ‘tench, Tinca > bžn. sl. *linь ‘tinca’, bulg. lin ‘tench, Tinca tinca’, s.-kr. lȉń, linj ‘Tinca tinca’, slov. lînj, slovk. lieň ‘Tinca vulgaris’, s. č. líň, lín ‘tench’, č. líň ‘Tinca vulgaris’, s. r. linь ‘tench’, r. lin, ukr. trm. leń,liń, br. liń, trm. lyn, leń ‘t. p.’. Sl. *linъ > s.-kr. lȉn ‘tench’, ukr. lyn, aukštaičių ir žemaičių sorbų lin ‘tench. Cyprinus tinca’.

Ta pati forma ir le., kašub., r. trm., br. ir kt. Uhlenbeck (1906, 259-60) bl. formas laiko skoliniais iš slavų, kurių formas kildina iš *lipnь.

Kartais sl. ir Bl. pavadinimai gretinami su gr. λινεύς ‘Seebarbe’ (Prellwitz, Boisacq), plg. Frisk II, 125 λινεύω.

Remiantis žodžių daryba bei semantika, rodos, patikimiausia ‘tench, slippery, sticky’ reikšmės žodžius kildinti iš veiksmažodžio *lei̯H- ‘sich anschmiegen’ arba *H₂lei̯H- ‘beschmieren’.

Kiti autoriai prie aptartų žodžių dar mini vakarų germ. Plg. rum. lin (Vasiliu 222), gr. linos, turkų lin (Antipa 128), pr. linis (Bernecker 111), lie. lìnas [...], la. līnis (Laumane 61), est. линнас-камла (Грац. 133), švedų lindaren (Vasiliu 222).

---