Viena rečiausių laukinėje gamtoje sutinkamų žuvų. Ją mokslininkai pirmą kartą aprašė tik 2006 m., tačiau jau 2013 m.

Gėlavandenės Žuvys

Ši rūšis savaime paplitusi visoje Europoje ir Azijos šiaurės vakarinėje dalyje. Paprastieji lynai dažniausiai sugaunami 25-40 cm ilgio ir 0,5-1kg svorio, bet didžiausi individai gali užaugti iki 70 cm ilgio, ir iki 7,5 kg svorio. Ši rūšys pasižymi nuostabiu fiziologiniu prisitaikymu prie savo aplinkos.

Europinių ešerių arealas apima gėlo vandens baseinus visoje Europoje, išskyrus Iberijos pusiasalį. Žinoma, kad jų arealas siekia Kolymos upę Sibire į rytus.

Endeminės Rūšys

• Endeminė rūšis, sutinkama Tanganikos ežere. Iš kitų Tanganikos ciklidų išsiskiria itin didele kuprota galva, iš ko ir kilo pavadinimas.
• Selekciniu būdu iš Jakobfreibergo akarų išveista veislė. Išnerštus ikrus (apie 15-20), patelė susirenka į burną, kurioje saugo apie 4 savaites. Jaunikliai palieka motinos burną jau pilnai susiformavę. Minta, dugne ieškodamos smulkių bestuburių, sijodamos smėlį.
• Endeminė rūšis, sutinkama pietinėje Malavio ežere pusėje.
• Endeminė rūšis, gyvena Meksikoje, Amekos upėje, 16 km lokalioje atkarpoje.

Žuvų Paplitimas Pietų Amerikoje

Rūšis plačiai paplitusi Pietų Amerikos vandens telkiniuose. Neršiant gali migruoti didelius atstumus.Labai gausus ikrų skaičius (vaisingumas siekia 150 000 ikrų kilograme). Rūšis paplitusi Kolumbijoje, Venesueloje, Orinoko upės baseine. Neršia urvuose, tarp povandeninių šaknų, prieš tai nuvalydamos paviršių, ant kurio pritvirtina ikrus. Tėvai saugo lizdą, pelekais judindami vandenį, kol ikrai išsirita. Didžiąją raciono dalį sudaro dumbliai, kurie auga ant povandeninių objektų.

Žuvų Paplitimas Centrinėje Amerikoje

Plačiai paplitusi Centrinės Amerikos vandens telkiniuose - Gvatemaloje, Hondūre, Nikaragvoje, Kostarikoje, Panamoje. Neršia urvuose, tarp šakų, akmenų, uolų plyšiuose ar atokiose vietose išsikastose duobutėse. Neršia iki 300 ikrų, kuriuos saugo abu tėvai.

Plėšrios Rūšys

• Endeminė (vietinė) rūšis, sutinkama Tanganikos ežere. Ši rūšis - plėšri, besimaitinanti mažesnėmis žuvimis, makro bestuburiais ir moliuskais, taip pat kai kuriais dumbliais. Iš kitų Tanganikos ežero ciklidų išsiskiria itin didele kuprota galva, iš ko ir kilo pavadinimas.
• Sutinkamos Afrikos Malavio bei Malombio ežeruose ir juos jungiančioje aukštutinėje Širės upėje. Endeminė (vietinė) rūšis, sutinkama Malavio ežere. Pagrinde minta dumbliais, kurie auga ant ežero uolų. Gaudo smulkius vėžiagyvius, vabzdžių lervas bei kitus bestuburius. Tiek gamtoje, tiek auginamų akvariumuose, pasitaiko įvairių spalvų.

Žuvies Vartojimas Lietuvoje

Didžiausią kiekį žuvies mes, lietuviai, suvalgome šaltuoju metų laiku. Šiam įpročiui daugiausia įtakos turi mūsų didžiausios metų šventės, kurios formuoja mūsų kulinarines tradicijas.

Baltosios Žuvys

Žuvis, iš esmės, yra skirstoma į baltą ir raudoną. Baltosioms žuvims priskiriamos mums gana gerai žinomos rūšys, tokios kaip: Atlanto menkė, ledjūrio menkė, jūrų lydeka, otas, plekšnė, jūrinis ešerys, sterkas, juodasis paltusas ir daugelis kitų. Kone visos šios rūšys gyvena šaltuose, gerai deguonies prisotintuose vandenyse, kur didžiąją laiko dalį būna arti dugno. Dėl tokio neaktyvaus gyvenimo būdo jų riebalų kiekis yra kur kas mažesnis nei aktyvesnių žuvų. Būtent todėl baltos žuvies mėsa yra nekaloringa, joje gausu lengvai virškinamų baltymų, taip pat mikro ir makro elementų, kurie prisideda prie sveikatos gerinimo ir imuniteto stiprinimo. Dėl šių priežasčių baltą žuvį itin dažnai renkasi sportininkai, norintys sulieknėti, taip pat su širdies ir kraujagyslių ligomis susiduriantys žmonės. Baltą žuvį turėtų valgyti kiekvienas: ir suaugęs, ir mažas, norintis, kad jų maisto racionas nestokotų reikalingų maistinių medžiagų.

---