Šiame straipsnyje panagrinėsime 1979 m. filmą „Žmonių žuvų sala“, aptarsime jo siužetą, kūrimo ypatumus ir vietą kino istorijoje.
Filmo kūrimo užkulisiai
Prieš ilgai lauktą visai šeimai skirto filmo „Gustavo nuotykiai“ premjerą, kviečiame sužinoti įdomiausias juostos kūrimo detales, kruopščiai surinktas užkulisiuose iš pirmųjų lūpų.
- Vieną sceną Nykštuko Beno Uokse sudarė 150 kadrų.
- Kosminio laivo, pavadinimu „Nautilus“, korpusas iš išorės filme matomas vos tris sekundes. Visgi, jo išvaizdos modelio kūrimas užtruko net mėnesį intensyvaus darbo.
- Nors filme „Gustavo nuotykiai“ yra matoma daugybė įvairiausių aplinkų - nuo vandenyno dugno iki kosmoso, viskas buvo nufilmuota vienoje studijoje ant mėlynojo ekrano (angl. blue screen).
- „Gustavo nuotykiai“ buvo kuriami net trejus metus.
- Filme, neskaičiuojant masinėse scenose pasirodančių aktorių, nusifilmavo 16 veikėjų.
- Visi foniniai filmo „Gustavo nuotykiai“ vaizdai buvo nupiešti ir sumodeliuoti naudojantis įvairiomis kompiuterinėmis programomis.
- Visiems filmo „Gustavo nuotykiai“ aplinkų vaizdams buvo sukurti specialūs 3D modeliai, pradedant mažais objektais, tokiais kaip gesintuvas ar rąstas, ir baigiant paplūdimiu, jūra, laivu, lėktuvu.
- Viena sudėtingiausių kompiuterinės grafikos meistrų sukurtų aplinkų - džiunglės.
- Filmo „Gustavo nuotykiai“ kūrimas vyko etapais: pirmiausia viskas buvo nufilmuota mėlyname fone, tada kompiuteriu sumodeliuotos aplinkos. Paskutinio etapo metu rezultatai buvo sujungti.
- Ypatingas „Gustavo nuotykių“ objektas - Gustavo dėdės Gustavsbergo savadarbis lėktuvas.
- Vienoje filmo scenų pasirodo didžiulė žuvis.
- Vienas labai įdomių objektų filme „Gustavo nuotykiai“ - žuvies pilve grojantis gramofonas.
- Visa filmo medžiaga užima netgi apie 10TB!
- Filme „Gustavo nuotykiai“ į negyvenamąją salą patekę Gustavas bei jo bendražygis profesorius Vėlykis Kalėdauskas-Kūčys užsikuria laužą.
- Tam tikroms filmo scenoms buvo kuriami skirtingi modeliai.
- Kosminio laivo „Nautilus“ koridoriuje matome daugybę spalvų.
- Prireikė daug laiko, kad filme „Gustavo nuotykiai“ matomas traukinys atrodytų tikroviškas.
- Didžiausia filme naudojamų 3D objektų rezoliucija - 8K.
- Studijoje filmuota „Gustavo nuotykių“ dalis buvo nufilmuota per 20 pamainų.
- Profesoriaus Vėlykio Kalėdausko - Kūčio vardas gimė neatsitiktinai.
Portugalijos kinas
Portugalija niekada neturėjo ir neturi didingos, stiprios kinematografijos, dariusios įtaką pasauliniams kino procesams. Tačiau portugalų kinas turi ilgą ir įdomią istoriją, savitas tradicijas, ryškias kino asmenybes, įsimintinus filmus ir turtingą, pasaulinį vardą pelniusią sinemateką.
Pirmieji kino seansai Portugalijoje įvyko jau 1896 m. vasarą. Netrukus buvo pradėti filmuoti ir pirmieji portugališki filmukai, tiksliau, filmuoti siužetai apie politinius įvykius, vaizdingi peizažai ir kt. Nuo 1909 m., Lisabonoje įkūrus „Portugália Film“, filmų gamyba tampa reguliari, ir pamažu ima formuotis portugalų kinematografija.
Ankstyvuosius portugališkus filmus kūrė Aurélio da Paz dos Reis, João Freire Correia, António Lopes Ribeiro, Arthur Duarte, Lino Ferreira, Rino Lupo, Leitão de Barros ir kt. Tai buvo ir dokumentika, ir vaidybiniai filmai.
Ypač išpopuliarėjo portugališkos komedijos, net atsirado terminas „comédia á portuguesa“. Taip pat buvo mėgstama filmuoti Portugalijos gamtą ir etnografiją fiksuojančias juostas. Toks vaidybinio filmo sujungimas su vizualine antropologija, etnografija formavo portugalų kino estetiką.
Pavyzdžiui, pora žinomų Leitão de Barros filmų: dokumentinis „Nazarė, žvejų pakrantė“ (Nazaré, Praia de Pescadores, 1929) ir vaidybinis „Marija iš jūros“ („Maria do Mar“, 1930) nufilmuoti iki šių dienų senąsias tradicijas ir gyvenimo būdą išsaugojusioje Nazarėje.
Pamažu Portugalijos kinas plėtėsi, buvo kuriamas ir rodomas ne tik Lisabonoje, bet ir Porte. Nemažą vaidmenį ankstyvajame Portugalijos kino laikotarpyje suvaidino kitų šalių, ypač Prancūzijos, kino profesionalai.
1931 m. pasirodęs pirmas garsinis filmas „Griežtoji“ („A Severa“), sukurtas režisieriaus Leitão de Barros, irgi priskiriamas portugalų kino aukso fondui. Tai biografinė juosta apie žinomą fado atlikėją Marią Severą Onofrianą.
Pirmas režisieriaus Manoelio de Oliveiros filmas „Douro, darbas upėje“ („Douro, faina fluvial“, 1931), išsiskiriantis įdomiu montažu bei avangardiniais ieškojimais, sužavėjo to meto Europos kino visuomenę. Tarp jo iškiliausių filmų - „Aniki Bobo“ (1942), savo estetika ir metaforiškumu išsiskyręs iš to meto tradicinių portugalų juostų, dokumentinis „Tapytojas ir miestas“ („O pintore a citada“, 1956), vaidybinio ir dokumentinio kino išraiškos priemones jungiantys „Pavasarinis veiksmas“ („Acto da primavera“, 1960) ir „Medžioklė“ („A Caça“, 1964).
Manoelio de Oliveiros 4-6-ojo dešimtmečio dokumentika labiau panaši į vaidybinius filmus, o vaidybinės juostos - labai dokumentiškos.
António Salazaro diktatūros metais (nuo 1933-ųjų iki 1974-ųjų balandžio 25-osios „gvazdikų revoliucijos“) kinas, be abejo, buvo varžomas politinio režimo.
Nuo 1963 m. Portugalijoje veikė „Cinema Novo“ grupė, kuriai priklausė režisieriai Fernando Lopesas, Paulo Rocha, António da Cunha Telles ir kt. Šis judėjimas, kaip ir pasaulinis to meto kinematografas, buvo paveiktas ir italų neorealizmo, ir prancūzų Naujosios bangos, tik dar su portugalų kinui būdingu polinkiu į vizualinę antropologiją, politines realijas.
Tarptautinio pripažinimo sulaukė ne tik de Oliveiros kūryba. Didžiuoju portugalų kino provokatoriumi vadinamo režisieriaus João Césaro Monteiro (1939-2003) filmai irgi keliavo po didžiuosius festivalius ir pelnė ten ne vieną apdovanojimą.
Kitas dabar pasaulyje Portugalijos kiną garsinantis vardas yra viduriniosios kartos režisierius Pedro Costa, kurio tylūs poetiški filmai, nuklystantys į niūrius Lisabonos priemiesčius, kiek primena Šarūną Bartą. Naujausią Costos juostą „Didinga jaunystė“ („Juventude em Marcha“, 2006) matėme per pernykštį „Kino pavasarį“.
Naujus filmus šiandien kuria ir kiti žinomi portugalų kinematografininkai: João Botelho, Teresa Villaverde, João Pedro Rodrigues ir kt. Per metus šioje šalyje sukuriama apie 20 pilno metražo vaidybinių juostų.
