„Kai investuoti į maisto gamybą, kokybišką produktą, investuoji į šalies saugumą“, - įsitikinę galvijų augintojai.
Įkūrimas ir tikslai
Siekiant teisingesnės kainos, Zarasų krašto ūkininkai beveik prieš dešimt metų įkūrė žemės ūkio kooperatyvą „Sartų lankų jautiena“. Turėtas siekis - gauti teisingesnę kainą ir gaminti kokybišką produktą. Patirtis parodė, kad tokia kryptis pasiteisino. Vartotojai įvertino ir pamėgo zarasiškių teikiamą galvijieną, užaugintą natūraliais pašarais ir pačių subrandintą ir paruoštą.
Žemės ūkio kooperatyvas "Sartų lankų jautiena" (kodas 304037586) buvo įkurta 2015-05-07. Pagrindinė įmonės veikla yra mėsa, mėsos produktai. Įmonę valdo 9 akcininkai (fiziniai asmenys). Kitos veiklos, kuriomis užsiima bendrovė, yra žemės ūkis, paslaugos. Šiuo metu Žemės ūkio kooperatyvas "Sartų lankų jautiena" įsikūrusi adresu Akmens g.
Veiklos specifika ir iššūkiai
„Augome mes patys, kartu auginome ir galvijienos vartotojų ratą, nes prieš dešimt metų kokybiškos jautienos mėgėjų buvo dar nedaug“, - sako mėsinių galvijų augintojų kooperatyvo vadovas, veterinarijos gydytojas ir ūkininkas Gintaris Petrėnas. Kooperatyve yra 9 nariai, visi jie augina vienos veislės mėsinius galvijus - angusus. Priklausomai nuo metų, kooperatyvo nariai laiko apie 800-900 angusų. Per metus paskerdžiama apie 130 galvijų, kai kuriuos galvijus ir dalį prieauglio ūkininkai parduoda supirkėjams ir mėsos perdirbimo įmonėms. Augintojai pasilieka tiek galvijų, kiek gali išlaikyti, nes didesnei bandai reikia daugiau pašarų.
Santūrumu išsiskiriantis Gintaris Petrėnas mažai kalba, bet daug daro. Iš tarmės atrodo, kad Gintaris - tikras aukštaitis. Bet jis gimė ir augo Kaune, baigė Veterinarijos akademiją ir, 1986-aisiais pagal paskyrimą atvykęs dirbti į Samanius (Zarasų r.) Latvijos pasienyje, čia giliai įleido šaknis. Dirbo tarybiniame ūkyje vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, vedė vietinę Liną, griuvus kolūkiams, pradėjo dirbti privačiu veterinarijos gydytoju. Nemažai metų Petrėnai laikė melžiamas karves, turėjo 25 piendavių bandą, priklausė kooperatyvui. Nesibaigiant nuolatinėms pieno sektoriaus problemoms, Gintaris pamažu pradėjo keisti ūkio kryptį - pasuko į mėsinę gyvulininkystę.
Dabar G. Petrėno šeimos ūkis - apie 160 mėsinių galvijų banda, kurią sudaro grynaveisliai angusai, jų mišrūnai ir keliolika Tyrolio pilkųjų bei jų ir angusų mišrūnų. Laipteliu aukštyn jis palypėjo įkurdamas galvijų augintojų kooperatyvą „Sartų lankų jautiena“, kurio paskutinysis plėtros etapas buvo kavinės atidarymas Zarasuose. Taigi, dabar kooperatyvui priklausantys ūkininkai patys augina, išpjausto mėsą, be tarpininkų parduoda, o savo mėsos patiekalus kavinėje patiekia tiesiai vartotojams.
2023 metų kooperatyvo apyvarta sudarė apie 260 tūkst. eurų. Pasak vadovo, jeigu visus auginamus mėsinius galvijus parduotų supirkimo įmonėms, apyvarta būtų mažesnė. Tiesioginis bendravimas su pirkėjais leidžia išvengti tarpininkų ir parduoti už geresnę kainą.
„Kai pats parduodi, kaina, aišku, būna teisingesnė. Mažai įmonei kiekvienas pokytis skausmingai atsiliepia. Mokesčiai, kuro brangimas, atlyginimų pakėlimas reikalauja didesnių išlaidų. Kai viskas susideda, labai jaučiama, o mėsos kainų negali staiga padidinti, reikia spaustis, todėl būna momentinių minusų, kol paskui atsitiesiame“, - kalbėjo G. Petrėnas. Jis aiškino, kad kooperatyvas nesiekia didelio pelno, bendras ūkininkų darbo tikslas, jog geriau gyventų ir pelningai dirbtų patys kooperatyvo nariai.
„Tokia yra kooperacijos idėja“, - pastebėjo kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“ vadovas.
Mėsinių galvijų augintojas atkreipė dėmesį, kad visi nuo pat susivienijimo į kooperatyvą sutarė, jog galvijai bus šeriami natūraliais pašarais ir auginami natūraliomis sąlygomis. Zarasų kraštas nepasižymi derlingomis žemėmis, o žolės čia pakanka, todėl tai ir išnaudojo ūkininkai. „Turėjome bendrą tikslą - galvijus auginti ant žalienų, šerti šienu, žole, silosu, kitaip tariant, šerti tuo, ką užauginame savo ūkiuose, be koncentruotų pašarų ir visokių genetiškai modifikuotų kultūrų. Aišku, gyvuliams reikia ir mineralų, druskos, bet kitas pašaras - natūralus“, - pasakojo zarasiškis.
Jis tvirtino, kad taip auginamų ir šeriamų galvijų mėsa yra vertingesnė, tai, anot ūkininko, rodo ir tyrimai. „Pasirinkome angusus, kad ir ne taip intensyviai šeri, jie vis tiek tam tikro amžiaus pradeda kaupti riebalus, kurie reikalingi jautienai. Auginant ant žalienų, šeriant žoliniais pašarais, gaunasi sveikatai palankesnės amino rūgštys, nesočiųjų riebalų rūgštys ir kt. Mes dalyvavome projekte, kur tai buvo nustatyta“, - sakė G. Petrėnas.
Susiformavęs klientų, kurių daugiausia yra sostinėje ir Kaune, ratas vertina tai, kad galvijai šeriami natūraliais žoliniais pašarais, ir laukia būtent tokios kokybės mėsos. „Galvijienos vartojimas nemažėja, jos poreikis auga, tačiau labai plėstis neketiname. Kad ir norėtum didinti apyvartą, tiek nepriauginsi, be to, augant apyvartai reikėtų didinti perdirbimo pajėgumus ir t. t., o tai reikalauja investicijų. Kita vertus, didinant gamybą, gali nukentėti kokybė, o mes orientuojamės būtent į kokybišką produktą“, - teigė kooperatyvo vadovas.
Įkūrus kooperatyvą mėsinių galvijų augintojai bendromis jėgomis įrengė mėsos pjaustymo ir perdirbimo cechą, kuris užtikrina galimybes mėsą perdirbti patiems ir patiekti klientams šviežią ir kokybišką produktą. Palyginti su dabartinėmis kainomis, pirmoji ūkininkų investicija buvusi nedidelė.
„Pirkome padėvėtą įrangą, paramos negavome, kiekvienam gal atsiėjo po 2 tūkstančius, paskui dar papildėme. Dabar jau būtų kitos sumos. Tada buvo daug prisisteigę, buvo tokios įrangos, bet ne taip paprasta išgyventi, todėl pardavinėjo ir mes pigiau nusipirkome jau panaudotą. Vis tiek ta įranga buvo gera, nes gi nerūdijantis plienas“, - prisiminė pašnekovas.
Jis aiškino, kad susikooperavusiems ūkininkams planuoti investicijas ir siekti kredito nėra taip paprasta, nes kooperatyvas neturi turto, tad neturėtų ko įkeisti. Vienas iš narių yra įsirengęs galvijų skerdyklą, tad ūkininkams čia pat teikiama skerdimo paslauga. Nereikia galvijų transportuoti, jie nepatiria tiek streso.
Kooperatyvas buvo išplėtęs savo veiklą ir Zarasuose atidaręs kavinę, kur gamino jautienos patiekalus. Kavinė veikė apie 4 metus, tačiau vėliau užsidarė, nors jau buvo atsiradę ir tokių patiekalų gerbėjų, į kavinę atvažiuodavo net iš Daugpilio. Priežastis kita - pasikeitė pastato, kur kooperatyvas nuomojo patalpas kavinei, savininkas, kuris užsiprašė brangios nuomos.
„Mums jau būtų neapsimokėję, todėl ir teko užsidaryti. Čia visgi yra provincija, apyvarta daugiausia sukosi vasarą, o žiemą praktiškai tik išlaikydavome kavinės darbuotojus. Ką uždirbdavome vasarą, žiemą sutirpdavo. Buvome kavinėje įdarbinę 5 žmones, užsidarėme po kovido, beje, tos patalpos dabar stovi tuščios“, - pasakojo G. Petrėnas. Grįžti prie maitinimo paslaugos ir vėl pratinti gyventojus prie jautienos patiekalų kooperatyvas neplanuoja.
„Reikia turėti omenyje ir tai, kad pernai rudenį Zarasuose atsidarė greito maisto įstaiga, tai turbūt nepakonkuruosime. Tokia jau realybė“, - juokėsi pašnekovas. Dabar kooperatyvas yra sukūręs 4 darbo vietas, žmonės dirba ceche, išvežioja klientams jautieną.
G. Petrėnas kalbėjo, kad kartais susidaro klaidingas įspūdis, jog mėsinė galvijininkystė - patraukli ir nesudėtinga veikla. Tačiau taip toli gražu nėra. „Investicijos čia nemažos, o grąža ne tokia greita, galvijas užauga tik per 2 metus. Reikia įrangos, aptvarų ir t.t. Gyvuliai yra visokio charakterio, angusai mėgsta laisvę, jeigu tik pajunta, kad nori riboti erdvę, labai suklūsta. Reikia rūpintis žmonių sauga ir gyvūnų gerove“, - vardijo ūkininkas.
Daug kainuoja veisliniai galvijai, kurių nuolat atsivežama iš užsienio, nes reikia atnaujinti bandos potencialą. Zarasiškiai veislinius bulius perka Čekijoje, iš pradžių iš šios šalies augintojų vežėsi ir veislines telyčias, dabar prisiaugina savų, atsiveža tik bulių, kurių vieno kaina siekia iki 4000 eurų.
„Kiekvienoje veikloje yra pliusų ir minusų, bet visur reikia profesionalumo, be kurio nebus gerų ilgalaikių rezultatų. Maisto gamyba kiekvienai šaliai yra prioritetinė. Juk ir pandemija parodė, kad apsirūpinimas maistu yra pirmo svarbumo. Dar reikia nepamiršti, kad ūkininkai, turėdami savo žemės ir ūkius, pirmieji gintų kraštą ir saugotų nuo okupantų“, - pastebėjo kooperatyvo vadovas.
| Rodiklis | Vertė (2024 m.) |
|---|---|
| Pardavimo pajamos | 270 060 Eur |
| Pelnas prieš mokesčius | 1 703 Eur |
| Darbuotojų skaičius | 4 |
Pradėjęs auginti mėsinius galvijus, kaip pats sako, nuo nulio, Gintaris pirmiausia įsigijo mišrūnų - iškart nusipirkti grynaveislę bandą labai brangu. Išbandė įvairias veisles - hailendų, limuzinų, šarolė, švicų, herefordų, simentalių ir kitų. Bandė, žiūrėjo, kurie galvijai geriausiai auga jo žemėse. Užtruko maždaug penkerius metus, kol išsirinko angusų veislę, o galutinai apsisprendė nuvykęs į kelis Čekijos ūkius, kur ūkininkaujama panašiomis sąlygomis.
Ūkyje likusios mišrūnės karvės kergiamos su angusų buliumi ir jų kelių kartų palikuonys jau turi daug grynaveislių kraujo. Ūkyje suformuota ir veislinė banda, kuri jau didesnė negu mišrūnų ir dar didinama - visos grynaveislės telyčios paliekamos ūkyje. Prieš kelerius metus G. Petrėnas įsigijo Tyrolio pilkųjų. Jie ganosi kalvotoje vietovėje, kur gali jaustis beveik kaip gimtojoje Šveicarijoje. Šios veislės galvijų augintojas įsigijo turėdamas ambicingų planų - juos veisti persodinant geriausių angusų bulių embrionus. Tokie planai niekur nedingo, tik dėl laiko stokos vis atidedami. „Bet tikrai tai padarysiu“, - patvirtina ketinimus.
Dabar bandoje yra 10 grynakraujų Tyrolio pilkųjų žindenių, o jų prieauglis - angusų buliaus vaikai. Bet su angusu kryžminta Tyrolio pilkųjų telyčia, sako Gintaris, gana maža, smulki, gali būti, kad šias veisles kryžminti tarpusavyje netinka, heterozės efektas nepasireiškė. Mišrūnams buliams reikėjo beveik 2 metų, kad pasiektų 500 kg svorį. „Gali būti, kad Tyrolio pilkiesiems reikia papildomai duoti koncentruotųjų pašarų, nes jiems per skurdūs vietovės žolynai. Tačiau šiaip veislė gera, karvės labai pieningos, kasmet visos be problemų veršiuojasi.
Maždaug pusę visų gyvulių sudaro karvės žindenės. Buliukai kastruojami ir auginami mėsai. Kadangi auga ganyklose su motinų pienu, kastruotų buliukų augimo intensyvumas, pasak ūkininko, beveik nesiskiria nuo nekastruotų. O kastruoja dėl mėsos kokybės - kastratai anksčiau pradeda kaupti riebalus, jų mėsa minkštesnė.
Veterinarijos gydytojo pagalbos Gintariui nereikia - pats turi galiojančią licenciją. Jis mėgsta stebėti galvijus ir įvairioms veislėms būdingus skirtumus. Jeigu per karštį ir nuo vabzdžių angusai spiečiasi į krūvą ir ieško pavėsio, tai Tyrolio pilkieji taip niekada nesielgia, jų krūvoje niekada nepamatysi. Augintojas yra pastebėjęs, kad kraujasiurbiai daug labiau puola juodus angusus, negu rudus ir šviesius Tyrolio pilkuosius. Todėl jis dabar žindenes kergia su žalu buliumi. „Čia daug ežerų, balų, krūmų, todėl ir vabzdžių daugiau negu kitur. Nuo senų laikų šiame krašte daugiausia laikė žalas karves - žmonės, matyt, jau buvo pastebėję, kad jas mažiau puola“, - kalba G.
Ganykloms ir pašarams ūkyje skirta apie 200 ha, didžioji dalis žemės nuosava. Daugelyje ūkio ganyklų veši natūrali žolė. Kad mėsa būtų truputį riebesnė, dalį ganyklų Gintaris šiemet pabandė atsėti daugiau baltymų turinčiomis žolėmis. Zarasų krašte daug išlikusių natūralių pievų, pasižyminčių didele bioįvairove. Šios pievos, nors ir nėra derlingos, tačiau įvairiažolėse gausu biologiškai aktyvių medžiagų, kurios galimai turi teigiamos įtakos G. Petrėno ūkyje auginamų gyvulių sveikatingumui ir produkcijos kokybei.
Siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką natūralūs ir sėtiniai žolynai daro mėsinių galvijų mėsos kokybei ir sveikatingumui, LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus mokslininkai ūkyje atlieka eksperimentą. Tipinguose sėtiniuose ir natūraliuose ūkio žolynuose atrinkus bandymų laukelius, vertinama augalų rūšinė sudėtis, atliekami žolynų kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai.
Gintaris tiki kooperacijos idėja, todėl, pradėjus auginti mėsinius galvijus, mintis apie kooperatyvą atsirado labai greitai, nors kooperacija šiame sektoriuje dar labai retas reiškinys. Pabandęs skersti pirmuosius savo užaugintus galvijus ir pats prekiauti jų mėsa, ūkininkas suprato, kad tam reikia daug laiko, be to, norint išlaikyti pirkėjus, mėsą reikia tiekti stabiliai. „Taigi, reikėjo turėti daugiau galvijų. Išeitys buvo dvi - statyti fermą, auginti intensyviai, šerti koncentruotaisiais pašarais, bet tuomet, mano įsitikinimu, jau ne galviją užauginsi. Antroji išeitis - susikooperuoti keliems ūkininkams. Šis būdas atrodė patrauklesnis, tad pabandžiau pakalbinti vieną kitą ūkininką“, - prisimena G. Petrėnas kūrimosi pradžią.
Kooperatyvo modelis pasiteisina, narių skaičius nuo 5 padidėjo iki 9. Kai kurie jų į mėsinę gyvulininkystę perėjo iš avininkystės, pieno ūkių, bet visi, pasak Gintario, individualiai stiprūs ūkininkai ir asmenybės, kurie anksčiau net nebūtų patikėję, kad ryšis kooperuotis. Tačiau būtent tai ir tapo jų stiprybe - visi kartu tariasi ir priima sprendimus. Jie nesusiję giminystės ryšiais - keli vienos šeimos narių ūkiai kooperatyve yra kaip vienas. Plečiasi pamažu.
„Žengęs vieną žingsnį, pamatai, koks turi būti antras. Taip ir einame į priekį - žingsnis po žingsnio. Bet žingsniai jau didesni“, - sako kooperatyvo vadovas ir atskleidžia, koks turėtų būti kitas jų plėtros etapas - nebepirkti jokių paslaugų iš šalies, viską daryti patiems. Kooperatyvo nariai skerdyklos paslaugas perka individualiai, o kooperatyvui, kuris turi mėsos išpjaustymo cechą, parduoda skerdenas. Per savaitę skerdžiami du galvijai.
Kooperatyvas taip pat perka mėsos gaminių gamybos paslaugas, nes parduodama ne tik šviežia jautiena, bet ir dešros bei dešrelės. „Mus sieja mėsos išpjaustymo cechas ir realizacija. Kai įsigysime skerdyklą ir mėsos gamybos cechą, visa grandinė bus uždaryta“, - tokią netolimos ateities viziją mato G. Jie užsako pagaminti dešras, dešreles iš grynos mėsos, be jokių E ir kitokių priedų ar mėsos pakaitalų. Bet norėtų tai daryti patys, nes sukurti produktą, jo receptūrą užtrunka labai ilgai ir skauda širdį, kai yra priversti išduoti tai kitiems. Prieš pradedant mėsos produktų gamybą buvo sakančių, kad jeigu į mėsą nešvirkš skysčių svoriui padidinti, neišgyvens. Gintariui griežtai atsisakius apgaudinėti būsimus klientus, „gudruoliai“ tik pirštą prie smilkinio pasukiojo.
Gegužės pabaigoje atidaryta kavinė Zarasuose, kurioje gaminami patiekalai iš jautienos, buvo dar vienas drąsus žingsnis - Gintaris jau seniau buvo numatęs, kad reikės savos maitinimo įstaigos. Kiek galėjo, ją savo jėgomis įrengė patys kooperatyvo nariai. Lankytojų srautas, pirmo mėnesio apyvarta maloniai nustebino. „Nesitikėjome tokio sėkmingo starto. Bet negali būti tikras, kad taip bus visą laiką. Kooperatyvo pelnas kol kas labiau simbolinis, apie investicijų atsipirkimą dar nėra kalbos, bet tai - laiko klausimas. Kooperatyvas kuria pridėtinę vertę ir, kas ypač svarbu, darbo vietas.
„Jeigu kiekvienas asmeniškai parduotume galvijus mėsos perdirbimo įmonei, gautume ir mažesnę kainą, ir nesukurtume nė vienos papildomos darbo vietos - mūsų galvijų kiekis tokioje įmonėje yra lašas jūroje. O mes, 9 kooperatyvo nariai, jau sukūrėme 8 darbo vietas - du žmonės dirba išpjaustymo ceche, šeši - kavinėje. Kooperatyvas pavadintas „Sartų lankų jautiena“ neatsitiktinai - jo nariai ūkininkauja pradedant Dusetomis prie Sartų ežero, toliau ūkiai driekiasi per Samanius, Ragauką, Smėlynę prie Latvijos sienos, Lapeliškius ir baigiasi Murliškių kaime. Visų kooperatyvo narių galvijai auginami ant žalienų, koncentruotųjų pašarų jie gauna tik tiek, kad būtų jaukūs ir nebijotų žmogaus. Kiekvienas kooperatyvo narys, esant reikalui, galvijus gali parduoti ir ne kooperatyvui. Tai buvo labiau aktualu veiklos pradžioje, kai skerdimo apimtys buvo mažesnės.
Pats G. Pavyzdžiui, yra parengtas aplinkos ministro įsakymo projektas, kad, gyvulius laikant aptvaruose lauko sąlygomis, aptvaro dalys, skirtos gyvulių maitinimui, ir pavėsinės, skirtos gyvulių poilsiui ir priedangai nuo kritulių, įrengiamos su nelaidžiu paviršiumi, kad į gruntą neprasisunktų srutos ir kritulių vanduo, nuolat būtų pašalinamas mėšlas, nutekančios srutos ir į šias aptvaro dalis patenkantis kritulių vanduo. Surinktas mėšlas ir srutos tvarkomi vadovaujantis šiuo reikalavimų aprašu ir bendraisiais aplinkosaugos reikalavimais. Gintario įsitikinimu, tai būtų grynas pinigų išmetimas į balą, nes galvijai nuolat juda, ieško vis kitos vietos ir net neis į betonuotą aikštelę. „Gal ir laukiniams žvėrims, elniams, briedžiams išbetonuokime aikšteles, kur jie eitų atlikti savo reikalų? Nesuprantu tokios iniciatyvos motyvų, kam tai reikalinga?“ - stebisi G.
Žemės ūkio ministerija skatina kurti trumpąsias maisto grandines, tačiau „Sartų lankų jautienai“ gauti paramos nepavyko, jie nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Gintario nuomone, vienam ūkininkui, ne kooperuotam, gauti paramą paprasčiau. Kooperatyvas norėjo nusipirkti senos valgyklos patalpas Samaniuose, bet paramos mėsos perdirbimo įrangai negalėjo gauti, nes įrašytas reikalavimas, kad patalpos turi būti „vieno ūkininko valdoje“.
„Kodėl vienas iš 9 kooperatyvo narių turi turėti savo valdoje mėsos gamybos cechą, vienas prisiimti atsakomybę? Darau prielaidą, kad taip parašyta norint pranašumo šeimos kooperatyvui. Nes tikras kooperatyvas pagal reikalavimus surinks tik minimalų balą. Atrodo, lyg ir skatina kurti trumpąsias maisto grandines, bet įdeda vieną nelogišką reikalavimą - ir parama nepasinaudosi“, - stebisi G.
Taigi, kooperatyvas kol kas jokia ES parama nesinaudojo, viską darė narių lėšomis. Pats G. Gintaris ir jo žmona Lina, žemės ūkio specialistė, pasirūpino ūkio ateitimi - šeimoje yra 5 vaikai. Vyriausieji sūnūs, 28- erių Aurimas ir 24-erių Arnoldas, dar studijuoja, bet ir ūkyje yra pirmi darbininkai. „Jie viską moka, šienauja, ruošia pašarus. Darbuotojų samdyti nereikia“, - sūnų pagalba G. Dukra Gintarė mokosi Kaune, o prasidėjus atostogoms yra pagalbininkė ūkyje. „Vaikai supranta, kad niekas iš niekur šiaip sau neatsiranda.