Ugnies Žemė (ispaniškai Tierra del Fuego) - tai sala, dydžiu beveik prilygstanti visai Lietuvai.
Ugnies Žemė - vėsi, bet romantiška ir savaip didinga. Ugnies Žemėje prasideda ir baigiasi „gyvenimo kelionės“. Ji - kelio pabaiga tiems, kas važiuoja kemperiais ar motociklais „per visą Ameriką“.
Salos rytus valdo Čilė, o vakarus - Argentina. Ji - taip toli į pietus, kad klimatas, švelniai tariant, vėsus. Keliavau jau beveik vasarą (ji Ugnies Žemėje - kai Europoje žiema), tačiau pagrindinį kelią užsnigo, daugelį dienų temperatūra kildavo tik šiek tiek virš nulio.
Argentina čia vilioja žmones visokiom mokesčių lengvatom pramonei, bet susiviliojusių nėra tiek daug - iš viso gyvena 200 000 žmonių. Užtat Ušuajos vardą žino kiekvienas, bent kiek mylintis geografiją ir keliones. Tai - piečiausias pasaulio miestas. Todėl brangiausias Argentinoje, pritraukiantis minias turistų… Aišku, kaip kiekvienas toks titulas, šis - nėra neginčytinas.
Ušuaja - piečiausias pasaulio miestas?
Nuo kokio dydžio gyvenvietę laikysime miestu? Ušuajoje gyvena 80 000 žmonių. Jeigu miestu vadinsime vietovę virš 100 000 gyventojų, tada „piečiausio“ titulas atiteks Čilės Punta Arenasui, o jei pakaks 1 000 - Čilės Puerto Viljamsui.
Ugnies Žemės kraštovaizdis
Ugnies Žemė it „susidvejinusi“. Rytinė jos pusė, kur Rio Grandė - milžiniškos lygumos, kurių estancijose (ūkiuose) ganosi karvių bandos, žirgai ir laigo laukinių gvanakų kaimenės. Šių kupranugarių giminaičių čia matydavau ne ką mažiau, nei antilopių Afrikos savanose! Bet keliautojus labiau traukia Ugnies Žemės vakarai.
Pietinis Andų kalnų galas, savo snieguotomis viršūnėmis supantis Ušuajos miestą. Kalnai laukiniai, žavūs, bet visgi tie, kurie Ugnies Žemėje, kaip „žemės pietiniame gale“, tikisi įspūdingiausių ledynų, kiek nusivilia - „pagrindiniai“ Argentinos ledynai, bene gražiausi visame pasaulyje, yra šiauriau, Argentinos Patagonijoje.
Kelionės į Ušuają
Ušuaja vieniems - jų “gyvenimo kelionės” Galas, kitiems - Pradžia. Tos kelionės labai skirtingos, bet kur kitur pasaulyje pasakęs “aš taip keliavau” sulauksi nuostabos kupino “oho! Tikrai??? Ušuaja yra Kelionės Galas tūkstančiams kemperistų ir motociklininkų, kurie leidžiasi skersai visa Ameriką į šį “pasaulio kraštą” tarsi į kokį laimės žiburį. Kas - nuo pat Aliaskos, kas bent nuo kokio Niujorko ar “Pietų Amerikos pradžios” Kolumbijos.
Pakeliui jie buvo visokių Amerikos kaimų vienadienės žvaigždės, nematyt-neregėti Keliautojai, kiekvienas važiavo vis kitu keliu. Akis užkliuvo už “veno” lenkiškais numeriais. Juo keliavusi porelė papasakojo tokią eilinę eilinę Ušuajoje istoriją: “Savo gyvenimuose padarėme metų pertrauką ir leidomės į šią kelionę. Kemperį atsiplukdėme iš Vokietijos į Niujorką, užtruko apie mėnesį. Tada važiavome žemyn per visą Ameriką, tik Centrinę Ameriką “aplenkėme” laivu, nes tarp Panamos ir Kolumbijos nėra kelių. Toks lyg automobilinis Šv.
Priešais pat populiariausią “kemperių nakvynės aikštelę” Ušuajos centre - kruizinių laivų uostas. Atskridę beveik tiesiai iš Europos ir Amerikos didmiesčių ir susimokėję dešimttūkstantines sumas į juos lipa tie, kam Ušuaja - Kelionės Pradžia.
Dešimtmetis-kitas atgal Ušuajos turistiniame uoste švartuodavosi tik vienas-kitas senas tarybinis ledlaužis, o Antarktidon jais leidęsi “turtingi nuotykių ieškotojai” turėdavo tenkintis “rusų jūreivio” gyvenimo sąlygomis. Dabar tokių “laivų-senolių” temačiau kelis, juos visai užgožė naujutėliai “ekspediciniai kruiziniai laivai”. 100-400 keleivių (jei daugiau, neleistų išlipti Antarktidoje), “poliarinė laivo kategorija”, kajutės su balkonais ar bent dideliais langais, šviesios paskaitų apie gamtą salės, visokiausi “papildomi smagumai” nuo kajakų iki sraigtasparnių iki minipovandeninių laivų.
Nuo Ušuajos iki Antarktidos pusiasalio - apie 1000 km, ekspediciniai laivai tą vėjuotą Dreiko sąsiaurį kerta per 2-3 dienas, o visa kelionė į Antarktidą - su beveik savaite žygių, pingvinų/ruonių/ledkalnių stebėjimo - gali tilpti į “atostogines” dvi savaites. Visi “svečiai iš tolių” Ušuają pakeitė iš pagrindų. Argentiniečiai skundžiasi, kad tai - brangiausias jų šalies miestas (europiečio akim vis tiek nelabai brangus).
Ugnies Žemės istorija
Ugnies Žemė šitokia atoki, kad jos niekada neužkariavo europiečiai - ispanai, portugalai ar britai. Kai Argentina ir Čilė iškovojo nepriklausomybę, tai dar buvo „niekieno teritorija“. Tiksliau indėnų selknamų, jamanų tautų. Seniausi Ušuajos namai apie XIX-XX a. Galiausiai Ugnies Žemę nukariavo jau nepriklausomomis tapusios Čilė ir Argentina XIX-XX a. sandūroje, pastatė pirmuosius miestelius.
Tačiau su indėnais jos elgėsi ne geriau, nei Europos imperijos: tos kultūros sunyko per kelis dešimtmečius, nebėra nė vieno grynakraujo indėno. Bet, kadangi Ugnies Žemė užkariauta jau paplitus fotoaparatams, turime įspūdingų jų tradicijų nuotraukas. Šių laikų žmones labiausiai žavi - ir baugina - Hain ritualas, kurio metu selknamų vyrai išsipaišydavo siaubingomis dvasiomis ir eidavo gąsdinti vaikų ir moterų.
Berniukai turėdavo „atstovėti“ nebijodami ir taip būdavo „pripažįstami“ vyrais. Jiems pasakydavo, kad dvasių iš tikro nėra, ir nuo tada jau jie patys galėdavo jom persirengti ir gąsdinti kitus.
Taip pat pilna ir kalinių skulptūrų. Mat Ušuajoje 1902-1947 m. gyvavo kalėjimas, o gyvenimo sąlygos ten, pabėgę kaliniai, ir iki šiol 5 km ruože tebepūškuojantis kalėjimo siaurukas, turistams pramintas „Pasaulio galo traukiniu“ (Tren del fin del mundo), irgi tapo vietos legendų dalimi.
Kaip ir “Ugnies žemės Titanikas” laivas “Monte Cervantes”, nuskendęs šalia Ušuajos 1930 m. (visi liko gyvi, o miestelėnai priėmė juos į namus!). O šiandieniniai žmonės Ugnies Žemėje jaučiasi „svetimi“.
Klimatas Ugnies Žemėje
Labiausiai tą suvoki užėjęs net vasarą į bet kokį pastatą: šildymas pleškina iki kokių +25 laipsnių viduje! Viena vertus, labai jauku nuo „galingo vėjo“ pasislėpti karštame viduje. Kita vertus, kai nuolat vaikščiodavom su striukėmis, priešvėjiniais paltais, termoapatiniais ir šaltiems žygiams pritaikytais batais - užėję į kokį piečiausią pasaulio prekybos centrą Paseo del Fuego bemat nemaloniai sukaisdavome.
Politiniai ginčai
Pasaulio žemėlapiuose Ugnies Žemė - piečiausias Argentinos taškas. Bet tik ne Argentinoje išleistuose žemėlapiuose! Juose Ugnies žemė - tik Argentinos vidurys, o Argentina driekiasi iki pat Pietų ašigalio! Tas Antarktidos gabalas esą irgi Ugnies Žemės provincijos dalis. Jei pretenzijas į Antarktidą Argentina (kartu su kitom pasaulio šalim) daugmaž sustabdė, tai “Pietų Atlanto salos” čia iki šiol - labai skaudus reikalas.
Jas valdo Britanija, ten gyvena britai, bet Argentina laiko savo dalimi, 1982 m. mėgino užkariauti - tačiau tą karą pralošė. Užsieniniuose istorijos vadovėliuose tai tik nedidelis vietinis karas. Bet Ugnies Žemėje tai kone - centrinė XX a. istorijos ašis. Kiekviename mieste - memorialai Malvinams, kiekviename muziejuje - Malvinų skyriai.
Ušuaja vadinasi „Malvinų sostine“, Rio Grandė - „gedėjimo dėl Malvinų sostine“, nes Rio Grandės vigilijose uždegamos ne žvakutės, bet statinės. Visur pilna šūkių („Malvinai visados priklauso Argentinai ir Ugnies Žemei“), atsitiktinėse vietose stovi nuorodos su atstumu nuo tos vietos iki Malvinų, net Ušuajos oro uostas vadinasi “Argentinos Malvinų tarptautinis oro uostas”.
Kaip keliauti po Ugnies Žemę?
Argentinietiška Ugnies Žemės pusė - ir tankiau gyvenama, ir lengviau pasiekiama. Tiesa, ne keliu - nors formaliai 3 Argentinos kelias kerta visą Ugnies Žemę, tam, kad čia atvyktum iš likusios Argentinos, turi visų pirma įvažiuoti į Čilę, tada persikelti keltu, tada įvažiuoti atgal į Argentiną.
Keliauti po Ugnies Žemę patogiausia nuomotu automobiliu, nors „pagrindinėje linijoje“ yra ir šioks toks viešasis transportas (mikroautobusai). Pakako gražių vaizdų ir Argentinos pusėje - didžiulis Fangano ežeras, kelias per kalnus tarp jo ir Ušuajos. Bet visiems Ušuaja - romantiška, kitokia vieta.
Iki apsilankiau Ušuajoje nė nebuvau susimąstęs, kiek smarkiai gali pakeisti miesto dvasią vien tik taškas žemėlapyje, kuriame tas miestas stovi!