Lietuvos nacionaliniame atgimime Vilkaviškio kraštui tenka išskirtinis vaidmuo. Šiame krašte gimė Lietuvos tautos žadintojai dr. J. Basanavičius ir dr. V. Kudirka. Jų redaguojami ,,Aušros“ ir ,,Varpo“ leidiniai kėlė iš istorinės užmaršties garbingą Lietuvių tautos ir valstybės praeitį, sužadino viltis atkurti Lietuvos valstybę. Vilkaviškiečiai mėgsta sakyti: ,,Be Vilkaviškio istorijos nebūtų Lietuvos istorijos“.
Rašytinės krašto istorijos pradžia sietina su LDK pergale Žalgirio mūšyje. Po Melno taikos (1422 m.) Užnemunė atiteko Lietuvai. Iš pradžių Užnemunė (Sūduva) priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Karalius Žygimantas Senasis plačiąją miškų juostą paprūsėje padovanojo karalienei Bonai. Jos dėka Sūduvoje prasidėjo platus krašto apgyvendinimas, steigėsi kaimai, kūrėsi miesteliai.
Suvalkietiškos Virtuvės Ypatumai
Suvalkiečiai mėsą valgydavo vos kelis kartus per savaitę. Kur kas dažniau būdavo patiekiamos įvairios sriubos, kurias virdavo tris kartus per dieną. Suvalkiečiai dažniausiai pusryčiams valgydavo mėsą su duona, kiaušinienes, pietums sriubas (su mėsa, iš vaisių, šaltibarščius), o vakarienei bulves su grybais, rūgpieniu, raugintais kopūstais.
Tradiciniai Patiekalai
Dar vienas V. Radzevičiaus receptas atkeliavo iš Vilkaviškio raj. Pilviškių miestelio. Tai suvalkietiška, gaivi duonos ir uogų sriuba, vadinama mutiniu. Sutrinkite pasirinktas uogas. Į jas įberkite turimų padžiūvusių duonos gabaliukų ir viską užpilkite vandeniu arba pienu.
Jis pasirinko gaminti tradic̨ Suvalkietišką meduoli. Meduoliui gaminti naudojo medų , kiaušinius , cukrų , rūgpienį, grietinę , ruginius miltus, sodą , cinamoną , pipirus, imbiera ir gvazdikelius.
Receptas nurode kiausinius, cukrus, rugpieni ir grietine supilti i viena inda ir ismaisyti, o puode susildyti medu, kol istirps. Tada atskirame inde sumaisyti miltus, soda ir visus prieskonius ir i tai supilti ankstesni misini su medumi. Tada pagal recepta reikejo supilti tesla i kepimo inda ir kepti orkaiteje 180C temperaturoje 30 40 minuciu.
Patiekalas gavosi labai skanus ir buvo pilnai suvalgytas.
Pasakojama, kad virdamos Kūčioms avižų kisielių suvalkietės bėga basos triskart apie trobą ir kartoja kokio nors kaimyno pavardę. Pavyzdžiui, Bigelio (ar kito kaimyno) kisielius - skystyn skystyn, o mūsų kisielius - tirštyn, tirštyn.
Rumšiškėse įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė tikino, kad linkėdami kaimynui prasto kisieliaus suvalkiečiai iš tikrųjų nesistengia pridaryti nemalonumų. Tai tik noras, kad avižos geriau augtų nei pas kaimyną, kad arkliai gražiau blizgėtų, o arklininkystė yra svarbi šio krašto žmonių veikla.
Susėdę prie Kūčių stalo suvalkiečiai paneigia nuomonę, kad skaičiuoja kiekvieną kąsnį. Suvalkijoje kiekvienam šeimos nariui tenka po visą kalėdaitį (plotkelę), o kituose Lietuvos regionuose - dažniausiai tik po dalį.
Daug kas suvalkiečius vertina kaip praktiškus žmones, veltui nešvaistančius laiko. V.Olechnovičienė pasakojo, kad šią nuomonę patvirtina ir Suvalkijoje paplitęs kūčiukų kepimo būdas - lazdelėmis, jas kiek įpjovus. Iškepusias lazdeles lengvai sulaužydavo. Pastebėta, kad suvalkietiški kūčiukai kiek didesni už aukštaičių ir žemaičių.
Suvalkijoje būdavo mėgstami ir šližikai (sližikai). Nuo kūčiukų jie skiriasi tuo, kad šližikų tešla yra be mielių ir jie verdami. Tiek kūčiukai, tiek šližikai yra valgomi su aguonpieniu.
Suvalkija - derlingų žemių kraštas. Todėl miltiniai valgiai čia galėjo pakeisti virtus kviečius - visoje Lietuvoje žinomą Kūčių patiekalą, labai populiarų Aukštaitijoje, bet Suvalkijoje mažiau mėgtą. Pavyzdžiui, Kalvarijos krašte netgi būdavo kepamas kvietinis Kūčių pyragas, bet be šlakelio pieno, sviesto ar grietinės. Tai tradicinis šio krašto patiekalas.
Kūčių Tradicijos Suvalkijoje
Ant Kūčių stalo Suvalkijoje taip pat turėdavo būti obuolių. V.Olechnovičienė pasakojo, kad Vilkaviškio, Prienų, Šakių rajonuose po kalėdaičio valgydavo obuolį (kaip Adomas ir Ieva rojuje valgė obuolį). Šakių rajone obuolius per Kūčias dėdavo supjaustytus skiltelėmis. Jie simbolizuoja rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.
Kalvarijos apylinkėse obuoliai buvo vos ne svarbiausias apeiginis valgis, atnešantis šeimai sveikatą, meilę ir sutarimą. Bet visiems reikėdavo imti po skiltelę to paties obuolio. Net silkė šiame regione gaminama su džiovintais obuoliais - juos išmirkius, susmulkinus ir pakepinus su svogūnais.
Šaltuoju metų laiku Suvalkijoje populiarūs ir žirniai, paspraginti duonkepėje su sėmenų aliejaus šlakeliu. Taip paruošti žirniai tiko tiek adventui, tiek Kūčioms. Tikėta, kad žirnius būtina valgyti, tada kitais metais gerai derės sodai ir seksis su galvijų prieaugliu.
Aliejus taip pat priskiriamas prie Kūčių vaišių. Naminis šaltai spaustas sėmenų aliejus laikomas lietuvių tautinio paveldo produktu. Jį spausdavo, kai nuraudavo linus, ypač vėlai rudenį per adventą. Ką tik išspaustas vadintas žaliu. Šiuo amatu vertęsi žmonės gyveno pasiturimai. Aliejaus spaudyklos ypač buvo būdingos Suvalkijai.
„Be tokio vietos produkto kaip aliejus per advento pasninką ar Kūčių vakarienę neišsiversdavo nė viena suvalkiečių šeima“, - patikino V.Olechnovičienė.
Neįprasti Patiekalai
Smalsumas ir kūrybingumas taip pat būdingas Suvalkijos šeimininkėms, jos netgi virdavo cukrinių runkelių košę. Iš pradžių runkelius nulupdavo, sutarkuodavo burokine tarka, išvirdavo, įdėdavo obuolių gabalėlių. Košė paruduodavo, sutirštėdavo. Tokią košę valgydavo su duona ar miltiniais patiekalais.
Buliakopūsčiai - dar vienas neįprastas patiekalas. Tai daržovių valgis, stebinantis pavadinimu ir sudėtimi. Šio patiekalo receptas buvo užrašytas Sūsninkų kaime netoli Kalvarijos. Išvirtų grybų, ryžių, sutarkuotų žalių morkų masę sukdavo į raugintų kopūstų lapus, apkepdavo aliejuje, sudėdavo į puodą ir apvirdavo.
Muzikinės Tradicijos
Suvalkijos muzikinės tradicijos savitos. Kanklės, bene archajiškiausias lietuviškas instrumentas, regione įgavo išskirtinių bruožų; smarkiau nei kitur ornamentuotas, jo galas siauras, išsiskleidžiantis į apvalią formą. Trečiajame dešimtmetyje padarytuose ir XXI amžiuje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pakartotinai išleistuose įrašuose yra valsų, maršų, schottisches ir krakoviakų. Populiarios polkos, atliekamos smuiku, buvo reikšminga vietos muzikantų repertuaro dalis.
Muzikinių ansamblių sudėtis regione keitėsi XIX a. viduryje. Ankstesnėse versijose buvo nuo vienos iki trijų kanklių, smuiko ir būgno. Vėlesniuose ansambliuose dažnai būdavo vienas ar du smuikai, vokiška ar vienietiška armonika, būgnas, o kartais ir cimbolas, klarnetas, vainikinis ar besetlis (styginis bosas). Taip pat buvo populiarūs ansambliai su smuiku ir būgnais.
"Kmynas ir Vynas": Suvalkietiškos Virtuvės Atgimimas Kaune
„Restoranėlis „Kmynas ir vynas“ - tai jaukus projektas, į kurį mes, vyresnieji - aš ir vyras Petras, atsinešėme žinias iš Suvalkijos ir Žemaitijos mamų virtuvių, jaunimas - Londone gyvenanti dukra Ieva ir jos draugas Riccardo - pasaulio virtuvių patirtis“, - mums susitikus, ėmė pasakoti Rita Markaitienė. Kiekvieną savaitgalį Rita su vyru leidžia tėviškės kaime Vilkaviškio rajone. O šiuose kraštuose vyšnių tikrai netrūksta! Vytautas Kernagis ne veltui juk traukė dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.
„Beje, mano mamai - 92-eji, tad pagal jos receptą pagaminta restorane tiekiama duona - taip pat suvalkietiška, rūgšti, iš rupių ruginių miltų, be jokių ten pagardų, tik su kmynais. Mano vyras išmoko iš uošvės kepti, tad ir kepama dabar restorano svečiams Petro duona“, - dar vieną suvalkietišką akcentą įvardijo Rita.
Taigi šioje naujoje maitinimo įstaigoje Kaune vyrauja šeimyninė ranga. Tėtis Petras Markaitis kepa duoną ir inžinieriauja, dukra Ieva Londone vertina vynus, tad „Kmynui ir vynui“ parinko tinkamiausius gėrimus, jos širdies draugas Riccardo Pinna vadovauja privataus klubo svečių aptarnavimui Londone, o ištrūkęs iš ten - mėgaujasi kurdamas lietuviškos ir modernios europietiškos virtuvės „fusion“ patiekalus naujam mylimosios šeimos projektui. O štai mama Rita viskam diriguoja ir viską kontroliuoja, ragauja ir vertina, kaip pati juokauja - atsako už visus ir viską.
„Esu labai dėkingas artimiesiems iš Lietuvos, vertinantiems ir mylintiems lietuvišką maistą bei jo kultūrą. Meniu idėja Ritos ir Petro restoranui kilo tiesiog bandant gaminti lietuviškus tradicinius patiekalus, kartu įdiegiant šiek tiek itališkos virtuvės gamybos ypatumų. Naudoju sezoninius lietuviškus produktus. Išskirtinumas - prieskoniai, kuriuos randu keliaudamas po pasaulį, ir mano modernūs gamybos metodai“, - 15min teigė R.Pinna.
Jis įsitikinęs, kad skirtingų pasaulio virtuvių patiekalai labai priklauso nuo klimato sąlygų. Būnant Lietuvoje juk norisi šilto, šiek tiek sunkesnio, rūkyto maisto. „Visada atvažiavus į Lietuvą man norisi kugelio, balandėlių, šimtalapio ir daugelio kitų patiekalų, kurie vis nenustoja manęs stebinti“, - patikino italas.
Numatytas ir išskirtinis desertas - varškės ir ruginės suvalkietiškos duonos ledai su meduje mirkytais šviežiais agurkais.