Pasakos apie žuvis vaikams ne tik linksmina, bet ir moko svarbių pamokų. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą žinomų pasakų apie žuvis, atkreipdami dėmesį į jų moralinę vertę ir skirtingas interpretacijas.
Aukso žuvelės pasaka
Pasaka apie aukso žuvelę, nors ir atrodo paprasta, slepia gilias pamokas, skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime pasakos tekstą, žodžius, ir išskirsime pagrindines pamokas, kurias ji perteikia. Aptarsime, kaip skirtingos auditorijos gali interpretuoti šią istoriją ir kaip ji gali būti pritaikyta šiuolaikiniam kontekstui, vengiant klišų ir atsižvelgiant į dažniausiai pasitaikančius klaidingus įsitikinimus.
Pasakos Siužetas ir Pagrindiniai Veikėjai
Pasaka prasideda nuo senelio, kuris visą savo gyvenimą praleido žvejodamas. Vieną dieną jam pasiseka pagauti aukso žuvelę. Žuvelė prašo senelio ją paleisti į jūrą, pažadėdama išpildyti bet kokį jo norą. Senelis, būdamas geras ir nesavanaudiškas, paleidžia žuvelę be jokio prašymo. Grįžęs namo, jis papasakoja žmonai apie šį įvykį.
Senelė, išgirdusi apie aukso žuvelės galią, supyksta ant senelio už tai, kad jis nepaprašė nieko mainais už žuvelės paleidimą. Ji liepia seneliui grįžti prie jūros ir paprašyti žuvelės naujo geldos. Senelis paklūsta ir žuvelė išpildo jo žmonos norą.
Tačiau senelės apetitas auga. Ji vis prašo vis daugiau: naujų namų, tapti stulpine didžiūne, o galiausiai - tapti jūrų valdovė. Kiekvieną kartą žuvelė išpildo jos norą, tačiau jūra tampa vis neramesnė ir grėsmingesnė.
Galiausiai, kai senelė paprašo tapti jūrų valdovė, žuvelė ne tik atsisako išpildyti šį norą, bet ir atima viską, ką ji jau buvo gavusi. Senelė vėl atsiduria prie sudaužytos geldos, o senelis - su savo senais tinklais.
Pasakos Teksto Analizė
Pasakos tekstas yra gana paprastas ir suprantamas vaikams. Tačiau jame slypi daug simbolių ir metaforų. Pavyzdžiui, jūra simbolizuoja gyvenimą ir jo galimybes. Aukso žuvelė simbolizuoja sėkmę ir galimybę gauti tai, ko nori. Senelė simbolizuoja godumą ir nesuvaldomą norą turėti daugiau.
Pasakos kalba yra vaizdinga ir turtinga. Autorius naudoja daug epitetų ir palyginimų, kad sukurtų ryškų ir įsimintiną vaizdą. Pavyzdžiui, jūra apibūdinama kaip "mėlyna", "rami", "nerami" ir "grėsminga". Senelė apibūdinama kaip "pikta", "godus" ir "nesukalbama".
Pagrindinės Pasakos Pamokos
Pasaka apie aukso žuvelę moko daugybės svarbių pamokų. Štai keletas iš jų:
- Saikingumas ir kuklumas: Pasaka moko, kad reikia būti saikingam ir kukliam. Nereikia siekti turėti visko, nes tai gali atnešti tik nelaimę.
- Dėkingumas: Pasaka moko būti dėkingam už tai, ką turi. Nereikia nuolat norėti daugiau, jei esi patenkintas tuo, ką turi.
- Godumas: Pasaka parodo, kokios gali būti godumo pasekmės. Godumas gali sunaikinti viską, ką esi pasiekęs.
- Gerumas ir nesavanaudiškumas: Senelio gerumas ir nesavanaudiškumas yra pavyzdys, kaip reikia elgtis su kitais. Jis paleido žuvelę be jokio prašymo, o tai parodo jo gerą širdį.
- Pagarba gamtai: Pasaka primena apie pagarbą gamtai ir jos resursams. Jūros būklė atspindi senelės norų didėjimą ir nepagarbą natūraliam pasauliui.
Pasakos Interpretacijos Skirtingoms Auditorijoms
Vaikai pasakoje gali matyti paprastą istoriją apie godumą ir jo pasekmes. Suaugusieji gali įžvelgti gilesnes filosofines ir socialines temas, tokias kaip vartotojiškumas, socialinė nelygybė ir žmogaus santykis su gamta.
Pradedantiesiems, kurie tik susipažįsta su pasaka, svarbu akcentuoti pagrindines pamokas ir veikėjų motyvacijas. Profesionalams, kurie jau yra susipažinę su pasaka, galima gilintis į sudėtingesnes temas ir interpretacijas, tokias kaip pasakos ryšys su kitomis panašiomis istorijomis ir mitais.
Pasakos Aktualumas Šiandien
Nors pasaka yra sena, jos pamokos yra labai aktualios ir šiandien. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja vartojimas ir konkurencija, svarbu prisiminti saikingumo, dėkingumo ir gerumo svarbą. Pasaka primena, kad tikrasis laimė slypi ne daiktuose, o santykiuose su kitais žmonėmis ir su gamta.
Klišės ir Klaidingi Įsitikinimai
Viena iš dažniausiai pasitaikančių klišų yra ta, kad pasaka yra tik apie godumą. Nors godumas yra svarbi tema, pasaka taip pat nagrinėja kitas temas, tokias kaip gerumas, dėkingumas ir pagarba gamtai.
Kitas klaidingas įsitikinimas yra tas, kad pasaka yra skirta tik vaikams. Nors pasaka yra tinkama vaikams, ji taip pat gali būti įdomi ir naudinga suaugusiems.
Pasakos Struktūra ir Kalba
Pasakos struktūra yra paprasta ir aiški. Ji prasideda nuo įžangos, kurioje pristatomi pagrindiniai veikėjai ir situacija. Toliau seka veiksmo vystymasis, kuriame senelės norai vis didėja. Galiausiai, pasaka baigiasi kulminacija, kurioje senelė praranda viską, ką buvo gavusi. Pasaka baigiasi pamokančia išvada.
Vlado Dautarto kūryba
Vlado Dautarto (1927-2000) kūryba - svarbus lietuvių literatūros istorijos puslapis. Jos savitumą pirmiausia lemia gamtos tema. Dautartas išleido daugiau kaip trisdešimt knygų, iš jų nemažas pluoštas skirtas vaikams ir paaugliams: keturi apsakymų rinkiniai, penkios realistinės, buitinės apysakos, dvi apysakos-pasakos. Pats Dautartas yra pasiskelbęs realistinės vaikų ir jaunimo prozos šalininku, teigė, kad jo knygų herojai ateina iš gyvenimo: „Tą realų gyvenimą man patinka nuspalvinti romantiška spalva. Minėtosios Dautarto knygos kartais pavadinamos realistinėmis pasakomis, nors toks apibūdinimas gana oksimoroniškas. Tam tikra prasme žanro įvardijimu galima laikyti antrosios knygos pavadinimą - „Pasaka nepasaka“. (Beje, pirmasis šią sąvoką - tokį savo knygos pavadinimą - 1915 m. pavartojo Pranas Mašiotas.) Abi aptarsimos knygos priklauso pasakų apie gyvūnus, arba animalistinių pasakų, šakai, kartu nemažu mastu - ir pažintinių pasakų atšakai. Žinoma, šio objekto ištakos autobiografinės.
Žvejo sūnus, užaugęs prie didžiausios Lietuvos upės, Dautartas ir pats buvo patyręs žvejys. Tačiau, kaip žinome, literatūra randasi ne tik iš gyvenimo, bet ir iš literatūros, iš tradicijų, iš skaitymo patirties, įtakų. Apie įtakas šiuo atveju galima tik spėlioti. Vis dėlto įdomu, kad Auksinio lyno vaišės pasirodė beveik vienu metu su Jono Avyžiaus apysaka-pasaka Didžiojo užutėkio gyventojai (1963), kuri vaizduoja bebrus. Auksinio lyno vaišių veiksmas irgi vyksta užutėkyje. Prielaidą apie galimą vos truputį vyresnio rašytojo poveikį komplikuoja faktas, kad pirmą kartą žuvų pasaulį, tiesa, jo dar nesupasakindamas, Dautartas pavaizdavo apsakyme „Ateiviai iš Baltijos jūros“, kuris buvo paskelbtas rinkinyje Ištikimi draugai(1961). Dar įdomiau, kad tuos pačius vaizdavimo laukus, tiksliau, vandenis, pasirinko ir Aloyzas Každailis knygose Ko verkė plekšnytė (1985), Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros (1994).
Būtina atkreipti dėmesį į dabarties skaitytojams beveik nežinomą Vytauto Bičiūno (1893-1943) apysaką Aukšlytė (1938). Kūrinio herojus paauglys Algutis, vasarodamas kaime, susidomi žvejyba. Sapne jis nusileidžia į ežerą ir, klausydamasis mažos žuvytės, vardu Aukšlytė, daug sužino apie žuvų pasaulį, apie joms gresiančius pavojus. Kitoje situacijoje jis pats pavirsta pūgžliu ir tuos pavojus patiria savo kailiu. Tada ir nuskamba svarbiausia knygos idėja: „Kodėl tėvelis neįspėjo manęs? Kodėl nepasakė, kad žiauru ir nežmoniška meškerioti?“5 Bičiūnas aprašo žuvų išvaizdą, apibūdina mitybą, įpročius ir kt. Ypač įspūdingas lydekos (lydžio) paveikslas skyriuje „Siaubūnas“.
Vandenijos pasaulis, ypač sužmogintos žuvys, nėra dažnas senas tradicijas turinčių, kalbančius gyvūnus vaizduojančių animalistinių pasakų objektas. Kaip pažymi australų mokslininkas Bruce’as Shaw, šio pobūdžio pasakose dažniausiai veikia žmogui artimi gyvūnai - šunys, katės, arkliai. Daugelis žinome anglų kalbos žodį „pet“, reiškiantį mylimą kambarinį gyvūnėlį, o juk tokie gyvūnėliai dažni ir realistinėje vaikų prozoje, ir pasakose. Sužmogintų gyvūnų pasaulis padeda perteikti tam tikras moralės normas, etines vertybes. (Suprantama, suaugusiųjų literatūroje gyvūnai pasitelkiami ir politinei alegorijai kurti. Bene garsiausias pavyzdys - George’o Orwello Gyvulių ūkis, 1945.) „Moralės dalykai dažnai būna suprantamesni, jei sklinda iš jaukaus naminio gyvūnėlio snukučio, mat tikėtina, kad skaitytojai su tokiais padarais lengviau tapatinasi, nesvarbu, kad jie ne visada nepavojingi ir draugiški.“6 Žuvys liaudies posakiuose neretai yra nebylūs gyvūnai. Jauno autoriaus knyga buvo gana nedidelės apimties, talpi, paprasto siužeto, taisyklingai sukomponuota ir gana spalvinga intonaciškai.
Pagrindiniai veikėjai - lynų pora Trumpis ir Auksė, drauge gyvenantys jau penketą metų. Jiedu nevadinami šeima, bet jų santykiai neabejotinai šeimiški. Birželio mėnesį Auksė ant žolės lapų paleis ikrus… Suirzusi ji priekaištauja Trumpiui: „Kitos žuvys kaip žuvys. Pagyvena ir plaukia tinkamesnių vietų ieškoti. Tik tu vienas toks…“7Vėliau, kai Auksė vis atviriau reiškia susižavėjimą gražuoliu kiršliu, kuris, žaibiškai nėręs į vandens paviršių, atneša jai dovanų naktinę peteliškę, Trumpis išsiduoda pavyduliaująs: „Taip, vyriškai padaryta. Už tai verta gerbti. Na, žinoma, švelnūs drugelio sparnai ir pūkuotas liemenėlis turbūt taip pat šio to verti. Tačiau ar ne per daug Auksė aikčioja?..“ (p. 38). Auksės moteriškumas parodomas keletą kartų su švelnia pašaipa: „Auksė, įsispraudusi tarp šakų sidabrinę geldutės šukę, dabinosi. Žiūrėjo į šukę, maivėsi, kraipėsi“ (p. 21-22). Auksė įtaria, kad raudė paleido gandus apie ilgėjančius jos, Auksės, ūsus, o tai žeidžia moteriškas lynės ambicijas. Žodžiu, suaugę skaitytojai tai vienur, tai kitur lengvai atpažįsta švelnią pašaipą. Žmonių bendravimo formos panaudotos ir kuriant nesudėtingą siužetą.
Perpratęs brakonieriaus Vanago Akies gudrybę, Trumpis paslepia dumble masalą, paskui sukviečia į svečius kaimynus, o per vaišes paskelbia pasakojimų konkursą. Pirmiausia atplaukia artimieji užutėkio kaimynai - kuoja, strepetys, trispyglė dyglė, paskui atvyksta Melsvosios upės gilumoje gyvenąs ir srovę mėgstantis kiršlys, netikėtai pasirodo ungurys ir net lydeka. Akivaizdi rašytojo intencija teikti žinių apie žuvis. Net ir vadinamieji žmogiškieji žuvų santykiai grindžiami biologine tiesa: visi įsitempia, kai draugijoje pasirodo plėšrioji lydeka, vardu Rajūnė, kuri tarp žuvų „gero vardo neturėjo“, ir trispyglė dyglė - nedidelė žuvytė, „vikri, godi ir iki įžūlumo drąsi“ (p. 28). Dyglės godumas išryškėja prie vaišių stalo. Bet labiausiai ji nemėgstama, kad yra surijusi daugelio žuvų ikrus, „užpuolusi vos tik išsiritusias žuvis“ (p.
Rašytojas kuria gana išsamius portretus: „Auksė turėjo apvalų ir standų liemenį. Nugara jos buvo tamsiai žalia, šonai auksu nulieti, o papilvė balta, sidabrinė“ (p. 10); Trumpis - „stambesnis ir turėjo ilgesnius apvaliuosius pelekus“ (p. 10); „Dyglė ant liemens neturėjo nei vieno žvyno. Vietoje jų - spalvotos kaulinės plokštelės, o vietoje pilvinių pelekų - pora aštrių ir lenktų spyglių. Dyglė spyglius taip pat nešiojo ant nugaros, pilvo“ (p. 29); strepečio „nugara tamsiai pilka, šonai pilkai mėlyni, pilvas sidabrinis, o pelekai čia pilki, čia gelsvi, čia oranžiniai“ (p. 27), jis yra „upės gyventojas“, ne užutėkio. Daug kur pateikiama žuvų klasifikacija, tad lyg netyčia sužinome, kad tai pačiai kaip ir lynai žuvų šeimai priklauso meknės, šapalai, salačiai, ūsuočiai (p. 23), giminė jiems ir kuoja Raudonpelekė, mat priklauso tai pačiai „karpinių žuvų šeimai“ (p. 24). Vaišėse kuoja rungiasi su dygle, jos turi vardyti žuvų vardus ir kokiai šeimai priklauso (p. 55). Tam tikri žuvų ypatumai išryškėja įterptiniuose pasakojimuose, kai Trumpis paskelbia konkursą papasakoti kokį nors įdomų nuotykį. O ungurys savo gebėjimą keliauti žeme per šlapią žolę abejojantiems klausytojams netgi parodo. Žodžiu, skaitytojas įvairiais būdais sužino apie žuvų išvaizdą, rūšis, mitybos įpročius, gyvenamąją vietą.
Šviečiamuosius užmojus išplečia siekis pateikti žuvų pavadinimų sinonimiką - tai puiki kalbos didaktikos pamokėlė! Štai strepetį labai nervina familiarus Trumpio kreipinys „jelčiau“ - slaviškos kilmės šios žuvies pavadinimas. „Aš strepetys, po perkūnais. Kitaip dar vadina baltuoju šapalu, bėgūnu, strapanu. Nejaugi nežinai?“ (p. 26). Toks draugų konfliktėlis suteikia komiškumo. Arba: „Melsvosios upės ir užutekio žuvys dyglę vadino piktžuve ir įvairiai pravardžiavo: dyglučiu, dygučiu, dygsne, durkle, duriliu, yloja, rage, raguole, spygle, stege, tridege, tridygle, vilkučiu ir dar kitaip“ (p. 29). Ar šį žodyną ir apskritai gausias žuvų pasaulio žinias Dautartas buvo perėmęs iš tėvo, ar įgijęs iš savosios žvejo patirties, ar studijavo kokius nors zoologijos žinynus, sunku atsakyti. Vieną atsakymą siūlo rašytojo bendraamžis ir bičiulis Mykolas Sluckis (1928-2013), rašydamas apie Dautartą kaip Komjaunimo premijos kandidatą: „Kas liečia „žvejišką“ specifiką, tai Vl. Menines apysakos-pasakos spalvas turtina ir saikingi, bet subtilūs peizažai, pateikiami pasakotojo arba veikėjo lūpomis.
Štai į dramatišką savo šeimos istoriją kiršlys įterpia tokių vaizdų: „Atėjo vakaras. Saulė nusileido už karpytų eglių viršūnių. Aplinkui buvo tylu, taip tylu, kad galima buvo girdėti, kaip skleidžiasi išbrinkę medžių pumpurai. Prie pat upokšnio žydėjo žalčialunkis. Jo maži, rausvi žiedai liepsnojo lyg ugnelės. Virš vandens skraidė vabzdžiai ir krito į srovę“ (p. 61). Tai tik vienas iš pavyzdžių. Peizažo kūrėjo įpročių Dautartas neatsisakė ir antrojoje knygoje apie žuvis. Beveik po dvidešimties metų Dautartas brido į tuos pačius kūrybos vandenis. Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį ankstesniosios apysakos patirtis akivaizdi. Reikia sutikti su Linkevičiaus, lyginusio šias dvi knygas, teiginiu, kad Auksinio lyno vaišės pažintiniu požiūriu turiningesnės10. Antroji apysaka-pasaka dvigubai ilgesnė. Ilgumas šiuo atveju - ne vien išorinis požymis: didesnė apimtis kūrinį tarsi atpalaidavo, išlaisvino, pats pasakojimas bėglesnis, ne toks suveržtas, įtemptas.
Knyga iš trijų skyrių, bet jie be pavadinimų, pažymėti tik skaičiais. Siužetas konstruojamas tarsi iš atskirų epizodų, neva paklūstant laiko tėkmei, epizodus skiria punktyrinė linija, ir tas punktyras suvoktinas kone simboline, perkeltine prasme - epizodai nesunkiai susilieja, jungiasi vienas su kitu. Auksinio lyno vaišių veiksmas tetruko vieną naktį. Pasakos nepasakos apie lydekutį Kikutįpasaulis erdvesnis, veiksmas trunka ilgiau. Pasakos įvykiai prasideda „balandžio mėnesio pradžioje“11, baigiasi prasidėjus žiemai, taigi trunka gerą pusmetį. Autoriui laiko kismas svarbus, kiekvienas skyrius prasideda laiko nuoroda. „Praėjo keletas savaičių. Kikutis akyse augo: ilgėjo liemuo, didėjo galva, aštrėjo dantys“ (p. 43) - tokia antrojo skyriaus pradžia. O trečiajame laikas iškart sukonkretinamas peizažu: „Atėjo ruduo…“ (p. 85).
Platesnis antrojoje knygoje ir vaizduojamasis pasaulis. Kitaip nei Auksinio lyno vaišėse, ne kartą išnyrama iš vandens, reikšmingais veikėjais tampa ne tik žuvys, bet ir paukščiai: Kikutį į kitą ežero krantą nunešęs gandras, Kikučio mamą kažkada bandęs nužudyti apuokas Bubas, viename epizode šmėkšteli ir ančių šeimyna. Kaip matyti, tai priešiški, grėsmę žuvims keliantys paukščiai, jų paveikslai lemia siužeto konfliktiškumą, sustiprina įtampą. Tarpinė vieta tarp šių paukščių tenka kelis kartus pasirodančiam garniui. Pastebimu įvykių dalyviu ir net varikliu tampa dusė, „labai akiplėšiškas ir žiaurus vandenų vabalas“ (p. 8), gaunanti galą garnio gūžyje, nes „labai jau smalsavo“ (p.
Žinoma, ir šios knygos vaizduojamojo pasaulio centre yra vandens gyvūnai, žuvys. Be lydekų, itin gražiai sužmogintas šamas Semas. Jis - geras lydekučio motinos Babilės bičiulis, padedantis gandro nuneštam ir ežeran įmestam Kikučiui grįžti į protaką (du ežerus jungiančią vandens juostą), kurioje vyksta pagrindinis veiksmas. Šamo paveikslas gražiai sužmogintas, jis atlieka globėjo, dėdės vaidmenį, jis taip pat yra sanitaras, daktaras, gydantis žvejo kabliuko paliktas žaizdas. Ar Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį vaizduodamas vandenijos gyvius, žuvis autorius teikia skaitytojams žinių? Taip, sužinome, kad šamas išsiskiria ilgais ir stipriais ūsais, kad „šamai gyvena šimtus metų“ (p. 32), kad „karšiai paleidžia savo ikrelius, palieja pienius, o kai pašildo saulė, po kiek laiko išsirita maži karšiukai“ (p. 41), kad kuojos minta kirmėlaitėmis (p. 53), kad apuokas „išskrenda iš savo drevės prieš kiekvieną žiemą“ ir kad „glaudžiasi arčiau žmonių“, o šie jį globoja, „net skanesnio kąsnio negaili“, nes jis „ne prasčiau už gerą katiną peles gaudo“ (p. 108).
Motina Babilė gana plačiai atsako į Kikučio klausimą, kodėl lydekų giminė garsi: „Mūsų giminė juk beveik visuose pasaulio vandenyse gyvena. Pasitaiko, kad net kelių šimtų metų sulaukia… Ir būna kelių sieksnių ilgumo. Lydekų priešai mus vadina vandenų vilkais. Tai, žinoma, iš pavydo. Žinok, dar yra ir jūrinė lydeka, o vardas jos barakuda“ (p. Ir antrojoje knygoje rašytojo ranką valdo gamtos dėsniai, nenusižengiama hierarchiniams gyvūnų santykiams. Ir vis dėlto informacinis, pažintinis šios pasakos lygmuo ne toks matomas, nėra taip prikišamai rodomas kaip Auksinio lyno vaišėse. Pasakai nepasakai apie lydekutį Kikutį būdingas platesnis, bendresnis, problemiškesnis žvilgsnis į gamtos pasaulį, joje įtaigiai, vaikams suvokiamai pateikta tam tikra gamtos filosofija. Temos problemiškumą lemia jau tai, kad pagrindiniai veikėjai yra plėšrios žuvys, lydekos.
(Auksinio lyno vaišėse lydeka Rajūnė buvo pagrindinė neigiama veikėja.) Kuojos, vėžiai, aukšlės - jų aukos. Taigi ne skriaudžiamojo, kaip dažniausiai būdinga vaikų literatūrai, o stipresniojo pozicija atsiduria pasakojimo centre. Bet ar taip neatsiduria tradicinės vaikų literatūros vertybės pavojuje? Ar neskiepijama plėšrūno filosofija? Šmėkštelėjus tokiai abejonei, turime atkreipti dėmesį, kad vaizduodamas nuožmius santykius rašytojas nori perteikti gamtos dėsnius, gamtos tvarką. „Ir žinok, kad mūsų giminė, išgaudydama sergančias žuvis, apvalo ežerą nuo visokių ligų. Ne veltui kitos žuvys mus, lydekas, sanitarais vadina“ (p. 53), - aiškina Babilė. „Aš gaudau žuvį tik tuomet, kai esu alkana“ (p. 58). Šioje vietoje Dautartas pakartoja Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygoje suformuluotą mintį, kad gyvūnai, kitaip nei žmonės, žudo vienas kitą tik siekdami išlikti gyvi. Gamtos filosofija knygoje plėtojama nuosaikiai, ji vis garsiau suskamba pasakojamai istorijai įsibėgėjus ar net baigiantis. „Motinos Gamtos viskas sutvarkyta, Kikuti. Niekas negali jos tvarkos pakeisti“ (p.
Netikėtai natūraliai blyksteli ir namų, gal net ir patriotizmo idėja. Kai lydys Burbulas pataria Babilei plaukti kitur susirasti namų, ji samprotauja: „Aš suprantu, kad Brakonierius nepaliks mūsų ramybėje, netgi jaučiu kažką negero, bet negaliu va taip palikti savo gūžtą ir dangintis nežinia kur… O apie kitą ežerą tai nėra ko ir kalbėti. Kur rasi tokį švarų vandenį, kaip kad mūsų ežere, tokias tankias žolių pievas, tokius meldų miškus? Gal ir nepatikėsi, vaikuti, bet man čia viskas sava. Netgi raudonkojis gandras, kurį gerokai pašokdinau protakoje, netgi pikčiurna apuokas Bubas ne svetimi… / - Gandras tai jau jokiu būdu, mama. Argi užmiršai, kad jis mane pražudyti norėjo? / - Tas tai taip, vaikuti, bet čia Motina Gamta taip pat savo žodį tarė. Matai, gandras turi savo gyvenimą, mes savo, tačiau viskas susieina… Ir gandras šalia mūsų turi gyventi, ir mes šalia jo… Taip buvo ir taip bus“ (p.
Grįždami prie minties apie įvairesnį antrosios knygos veikėjų pasaulį, turime pasakyti, kad šiame kūrinyje, kad ir epizodiškai, girdime kalbančius, bendraujančius žmones. Žmogaus santykis su gamta papildo apibendrinamąjį, filosofinį knygos klodą. Autorius parodo aiškią skirtį tarp meškeriotojų ir Brakonieriaus. Meškeriotojai paleidžia pagautą užsimiegojusį Kikutį, nes jis dar mažas, neužaugęs. „Gal kokia nauja meškeriotojų rūšis atsirado?“ (p. 76), - stebisi Babilė. O štai Brakonierius, kuris ir...
Žvejys Džeremis
Žvejys Džeremis gyveno tvenkinio pakraštyje. Jam patiko jo drėgnas namelis. Vieną lietingą dieną Džeremis nusprendė pasigauti žuvų ir pasikviesti į svečius bičiulius - grafą Ptolemėją Vėžliūną ir serą Isaoką Driežiūną. Bežvejojant Džeremį prarijo upėtakis, tačiau upėtakiui nepatiko Džeremio lietpaltis ir žuvis išspjovė žvejį, kuris džiaugėsi, kad žuvis buvo ne lydeka. B.Poter gimė 1866 m. liepos 28 d. Londone, prie Boltono Sodų, bet kur kas labiau ji buvo prisirišusi prie ežeringojo Škotijos krašto, kuriame vasarodavo su pasiturinčiais tėvais.
Jos artumas ir dėmesingumas gamtai buvo ypatingas. Su jaunesniuoju broliu rinkdavo smulkius augalėlius, juos piešdavo ir kruopščiai aprašinėdavo. Ji priglobdavo sužalotus, iš spąstų išgelbėtus žvėrelius, laikydavo juos namuose, netgi veždavosi j keliones. "Jos knygos buvo pirmoji anglų klasika patiems mažiausiems vaikams, nors jas nuolat skaitydavo daugelis suaugusiųjų, kurie vis grįžta ir grįžta prie tų knygelių, kad pasigrožėtų jų sąmojum" {The Oxford Companion to Children 's Literature).
Išvados
Pasakos apie žuvis vaikams yra puikus būdas mokyti vaikus svarbių gyvenimo pamokų. Jos ne tik linksmina, bet ir skatina vaizduotę, kūrybiškumą ir padeda suprasti gamtos pasaulį.