Žuvų migracija - tai žuvų plaukimas į kitas vietas neršti, maitintis ar žiemoti. Žuvys gali migruoti ne tik aktyviai, bet ir pasyviai, t. y. jas (daugiausia jų ikrus arba lervas, rečiau suaugusias žuvis) gali nešti jūrų arba upių srovės.
Migracijos tipai ir priežastys
Poreikį migruoti sukelia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, lytinių produktų brendimas. Ryškiausia ir tolimiausia (iki kelių tūkstančių kilometrų) yra neršto migracija. Neršto migracijos metu daugelio rūšių žuvys nesimaitina, po neršto žūva.
Žuvų migracija į neršto vietą vadinama anadromine migracija (anadrominiai migrantai daugiausia yra praeivės žuvys). Dauguma migruojančių žuvų gyvena jūrose, neršti plaukia į upes ar ežerus. Dauguma jūrinių žuvų neršti plaukia prie krantų, kitos (pvz., paltusai) leidžiasi iš paviršiaus gilyn.
Nedidelė dalis žuvų auga ir maitinasi upėse ar ežeruose, neršti plaukia į jūras, tai vadinama katadromine migracija (katadrominiai migrantai yra, pvz., europiniai upiniai unguriai).
Mitybos migracija - tai žuvų plaukimas į vietas, kur daugiau maisto. Praeivės žuvys ieškodamos maisto plaukia į apysūrius vandenis prie upių žiočių arba į atvirą jūrą.
Žiemojimo migracija būdinga daugeliui jūrinių ir praeivių žuvų. Iš šaltesnių vandenų žuvys plaukia žiemoti į šiltesnius (praleidusios vasarą jūrose, žiemai plaukia į upių žiotis, pvz., karšiai), ežeruose leidžiasi į duburius.
Žuvų įveisimas ir jo svarba
Žuvivaisa valstybiniuose vandens telkiniuose užsiima Žuvininkystės tarnyba pagal Žemės ūkio ministerijos patvirtintas ir su Aplinkos ministerija suderintas programas. Kaip informuoja Aplinkos ministerija, žuvų įveisimas pradedamas balandžio-gegužės mėnesiais ir tęsiasi iki lapkričio. Mokslinių tyrimų duomenys patvirtina, kad lėšos, skiriamos žuvų ištekliams gausinti ir apsaugoti, yra naudojamos racionaliai - per pastaruosius 5 metus bendra žuvų biomasė ežeruose vidutiniškai padidėjo apie 1,5 karto, Kauno mariose - apie 4 kartus. Moksliniai tyrimai daromi bei mokslininkų rekomendacijos pateikiamos ir norint sudaryti įžuvinamų žuvų ir vandens telkinių, kurie bus įžuvinami, sąrašus.
Įžuvinimui skirtų žuvų rūšys pasirenkamos neatsitiktinai. Anot mokslininko, sprendžiant, kokiomis žuvimis pagausinti Lietuvos vandens telkinius, atsižvelgiama į žuvų išteklių būklę ir tarptautinius įsipareigojimus.
Yra tarptautiniai įsipareigojimai atkurti bei palaikyti praeivių lašišinių žuvų išteklius. Atsižvelgiant į dirbtinio veisimo apimtis, šalims yra suteikiamos kvotos gaudyti lašišas ir šlakius atviroje jūroje. Tad lašišinės žuvys įžuvinamos atsižvelgiant į išteklių būklę, vykdant tarptautinius įsipareigojimus bei orientuojantis į limituotą šių žuvų žvejybą upėse.
Kita žuvų rūšis, kurios ištekliai nuolat gausinami, yra ungurys. Ungurio ištekliai yra saugomi visos Europos mastu, tad Lietuva - jokia išimtis. Ungurių ištekliai buvo pasiekę kritinę būklę, todėl, laikantis tarptautinių susitarimų, visos šalys yra parengusios ungurių išteklių atkūrimo planus. Viena iš ungurių išteklių atkūrimo priemonių yra ungurių įveisimas į tam tikrus kriterijus atitinkančius ežerus. Ežerai ungurių įveisimui atrenkami pagal mokslininkų rekomendacijas.
Kita įžuvinamų žuvų kategorija - karpiai, plačiakakčiai, amūrai ir pan.: Tai nėra lietuviškos žuvys, jos svetimkraštės. Jų leisti bet kur negalima, kad neprisišaukti bėdų su vandens telkinių ekologine būkle. Amūrus įveisia tik ten, kur yra didelės problemos su pernelyg gausia vandens augalija. Šios žuvys yra leidžiamos tik į kai kuriuos nedidelius užžėlusius ežerėlius ir tvenkinius. Karpiai įveisiami tik mėgėjiškai žūklei, į specialiai tam parinktus vandens telkinius. Mokslininko teigimu, beveik kasmet vykdomi žuvų išteklių tyrimai Lietuvos ežeruose ir tų tyrimų rezultatai parodo, kur trūksta plėšriųjų žuvų, kur jų ištekliai turėtų būti gausinami.
Anot T, Virbicko, kai plėšriųjų žuvų ištekliai pereikvojami, pradeda daugėti smulkių karpinių žuvų (kuojų, plakių, aukšlių), kinta pati žuvų bendrija. Pagal įvairius rodiklius galima nuspėti, kur jau reikia plėšriųjų žuvų išteklius pagausinti. Kaip rodo tyrimai, vasaros pradžioje leidžiamo sužvejoti dydžio lydekų ištekliai būna gausesni nei metų pabaigoje. Jos išgaudomos.
Planuojamas žuvų išteklių gausinimas
Šiemet Lietuvos vandens telkinių žuvų ištekliai bus išties pagausinti. 2019 metais planuojama į telkinius įveisti 18 rūšių žuvų bei 1 vėžių rūšį. Šiemet į Lietuvos valstybinės reikšmės vandens telkinius planuojama išleisti ne mažiau negu 7 milijonus 200 tūkstančių vienetų paaugintų įvairių žuvų rūšių jauniklių.
Labai svarbią paaugintos žuvų įveisimo medžiagos dalį sudaro retos, saugomos ir vertingos žuvų rūšys: lašišos, šlakiai ir margieji upėtakiai, kurių planuojama išleisti ne mažiau nei 500 tūkstančių vienetų. Ungurių planuojama paauginti ir įveisti apie 1 milijoną 560 tūkstančių vienetų. Planuojama įveisti beveik 50 tūkstančių vienetų aštriašnipių eršketų ir sterlių paaugintų jauniklių. Numatoma įveisti daugiau nei 5 milijonus vienetų plėšrių žuvų rūšių: starkių, lydekų, šamų bei vėgėlių paaugintų jauniklių.
Įveisiamų žuvų 2018-2020 metais kiekiai yra patvirtinti Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius 2018-2020 metais programoje.
Aplinkos ministerija planuoja prisidėti atkuriant žuvų išteklius bei skirti 300 tūkstančių eurų sumą žvejų mėgėjų labai vertinamų lydekų, baltųjų amūrų bei margųjų plačiakakčių įsigijimui. Planuojama už šias lėšas įsigyti ir įveisti apie 200 tūkstančių vienetų lydekų šiųmetukų, kelis tūkstančius vienetų baltųjų amūrų bei margųjų plačiakakčių.
Lietuvos žemės ūkio ministerija skaičiuoja, kad vadovaujantis mokslininkų rekomendacijomis, labiausiai trūksta plėšriųjų žuvų, kurios yra labai pageidaujamas mėgėjų žvejybos objektas, todėl 84 proc. numatytų įveisti žuvų yra plėšrios: lydekos, starkiai, šamai, vėgėlės, unguriai. Dar beveik 7 proc. įveisiamų žuvų yra lašišinės (lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai), 0,6 proc. - eršketinės (aštriašnipiai eršketai ir sterlės). Karpinės žuvys (karpiai, lynai, auksiniai karosai, baltieji amūrai ir plačiakakčiai) sudaro apie 8 proc. viso numatyto įveisti žuvų kiekio.
Svarbu ir vandens telkiniai, ir įžuvinimui skirtų žuvų rūšys. Įveisimo plano projektai buvo sudaryti ne tik remiantis Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius 2018-2020 metais programa, bet ir, kaip jau buvo minėta, Gamtos tyrimų centro mokslininkų oficialiai teikiamomis rekomendacijomis (mokslinėmis ataskaitomis). Jose analizuojami ne tik įvairių rūšių žuvų išteklių, bet ir vandens telkinių būklė, siūloma, kuriuose vandens telkiniuose reiktų gausinti žuvų išteklius.
Prioritetinę vietą užima žvejų mėgėjų pamėgtos ir intensyviai gaudomos plėšrios žuvų rūšys - lydekos, sterkai. Telkiniai, kur jie bus įžuvinami, pasirenkami atsižvelgiant į Patvirtintą ungurių valdymo planą ir vandens telkinius, kurie nepatenka į hidroelektrinių poveikio zoną. Rengiant Įveisimo plano projektą atsižvelgiama į tai, ar įveisti unguriai nepadarys didelės žaloms kitoms vertingoms žuvų ar vėžių rūšims.
Pasak Žuvininkystės tarnybos specialistės, visais šiais aspektais telkiniai suderinami su Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto bei Klaipėdos universiteto mokslininkais, kurie atlieka žuvų išteklių tyrimus Lietuvos vidaus vandenyse, atsižvelgiama į jų pastabas bei suderinama su Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos atsakingais specialistais. Jei kalbame apie lašišines žuvų rūšis, ypatingas dėmesys kreipiamas į mokslininkų tiriančių šias rūšis nuomonę, kadangi informacija apie šių vertingų žuvų būklę teikiama įvairioms komisijoms - Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijai HELCOM bei Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES), kurių išvados pateikiamos Europos komisijai.
Žuvų ligų prevencija
Vienas svarbiausių aspektų įžuvinant vandens telkinius, pasak mokslininkų, yra įžuvinimui skirtų žuvų būklė. Lietuvos žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausioji specialistė A. Širvinska tikina, kad žuvų būklė Žuvininkystės tarnybos ūkiuose tiriama nuolat. Anot jos, Žuvininkystės tarnyba neprekiauja žuvimi atsivežta iš kitų žuvininkystės ūkių, nelaiko prekinės žuvų produkcijos (ypač karpių) intensyviai (tai, anot pašnekovės, daro privatūs žuvininkystės ūkiai).
Specialistė tęsia, kad Žuvininkystės tarnyboje yra specialistų, kurie su žuvimis dirba daugiau nei 10 metų ir, anot jos, gali vietoje pastebėti, kad su žuvimis kažkas negerai. Turi galimybę įvertinti žuvies būklę vietoje ir imtis priemonių problemai spręsti. Paraleliai, nustačius pakitimus žuvų mėginiai pristatomi į Vilniuje esantį Žuvų išteklių atkūrimo skyrių, kur dirba buvę ichtiopatologinės laboratorijos darbuotojai. Tarnybos skyriai turintys tvenkinius kas mėnesį, o esant poreikiui ir dažniau, pristato tvenkiniuose auginamas žuvis parazitologinių tyrimų atlikimui. Nustačius parazitus ichtiopatologijos specialistė suteikia informaciją kokiomis priemonėmis reikia gydyti žuvis arba kokias taikyti profilaktiškai.
Profilaktiniai bakteriologinių ligų tyrimai atliekami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje. Pagrindinė problema ta, kad net ir nustačius bakterinę ligą, NMVRVI laboratorija nesiūlo, kaip reikia žuvis gydyti, kokias taikyti profilaktines priemones, tuo turi pasirūpinti pats užsakovas. Taip pat NMVRVI laboratorijoje atliekami ir pavojingų virusinių ligų tyrimai (privalomus pagal Europos Sąjungos reikalavimus). Kol kas, pasak pašnekovės, nė karto nebuvo nustatyta jokia virusinė liga.
Šiandien galime tik spėlioti - mitas ar tikrovė apie upes ir ežerus, kuriuose virte virė įvairiausios žuvys, kurias net rankomis buvę galima pagauti. Išlikusios nuotraukos, užfiksuoti žvejų įspūdžiai primena prieš šimtmetį Lietuvos upėse gyvenusius ir savo didžiu stebinusius aštriašnipius eršketus.
Žuvų išteklių būklė ir perspektyvos
Pastaruoju metu mokslininkai ištyrė ganėtinai nemažai ežerų ir upių. Akivaizdu, kad juose gausėja bendrieji žuvų ištekliai, didėja vidutinis žuvų svoris. Prieš porą dešimtmečių Lietuvoje buvo imtasi atkurti Baltijos lašišų, šlakių, kitų vertingų žuvų išteklius. Nuo 2011 metų šalies upėse įkurdinami aštriašnipių eršketų jaunikliai.
Šiuo metu lašišų ir šlakių žvejyba leidžiama 17 šalies upių. Net Vilniaus centre, Neryje galima sužvejoti lašišų. Vien per 2016 metus tarnybos rūpesčiu į valstybinius apie 70 procentų sudarančius vidaus vandenis paleista daugiau nei 23 mln. įvairių vertingų žuvų. Tarp jų lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai, Vištyčio ir Platelio ežerų sykai, seliavos. Taip pat paleista aštriašnipių eršketų, šamų, sterkų, lydekų, lynų, karpių, vėgėlių.
Kaip teigia Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys, tarnyba per metus vidutiniškai įveisia apie 17-18 rūšių žuvų. Kiekvienais metais paleidžiame nuo 20 iki 23 mln. žuvų vienetų. Apie 40 proc. to kiekio sudaro seliavų lervutės, o visos kitos - nuo 0,5 iki 100 gramų paaugintos žuvys.
Pasiteiravus, kas daroma, kad Lietuvos neištiktų analogiškos nelaimės, Žuvininkystės tarnybos atstovas Valdas gečys patikino, kad tarnyba vidaus vandenis įžuvina tik Lietuvoje pagal mokslininkų rekomendacijas išaugintomis žuvimis. Be abejo, neužtenka paleisti žuvis į upę ar ežerą. Būtinas ir specialistų, ir mokslininkų stebėjimas, kaip atsistato žuvų populiacijos, gal kažkuriame telkinyje reikalingas papildomas dirbtinis įveisimas. Įžuvinimas yra daug atidumo ir žinių reikalaujantis procesas. Todėl tarnybos specialistai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose seminaruose, gilina savo žinias ir tobulina įgūdžius, bendrauja su kitų šalių žuvų veisimo specialistais.
Rusnės padalinys vienintelis Lietuvoje veisia sterkus, o taip pat mūsų upėse gyvenančius europinius šamus, kurie buvo beveik išnykę ir 2006 m. pradėti veisti Rusnės ir Simno padaliniuose. Rusnėje brandinama aštriašnipio eršketo banda. Inkubuojami šios žuvies ikrai, paauginami jaunikliai ir paleidžiami Neries ir Šventosios upėse, kad po 10-14 metų sugrįžtų neršti. Eršketai, kaip ir lašišos, grįžta neršti ten, kur paleidžiami. Simno padalinyje daugiausia veisiamos sykinės žuvys. Auginami Platelių ir Vištyčio ežerų sykai. Šilavoto padalinys specializuojasi veislinių karpių veisime. Laukystos poskyryje paauginami sterkai, lydekos, unguriai. Žeimenos poskyris - lašišų ir šlakių veisykla. Ignalinos padalinys - seliavų veisimo bazė.
Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas migruojančioms žuvims. Trakų Vokės poskyryje investavus Lietuvos biudžeto ir Europos Sąjungos lėšas vėl pradėta dirbtinai veisti ir auginti margieji upėtakiai, kiršliai, cecho baseinuose savo eilės laukia ūsorių reproduktoriai. Šiomis žuvimis ir toliau bus intensyviai įžuvinami Lietuvos vidaus vandenys. Apie du mūsų šalies unikalumus žino net ir ne visi lietuviai: Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, kurios centre neršia lašišos, o mūsų vandenyse šios tauriosios žuvys įveikia vienus ilgiausių atstumų pasaulyje.
Ne tik įspūdingos lašišos upėse, bet ir ežerai su galimybe ištraukti žuvį vis dažniau tampa jauku tiek užsieniečiams, tiek naujų patirčių ieškantiems lietuviams. Visgi į žvejybinį turizmą kojas įmerkusieji pastebi, kad ši niša dar per menkai išnaudojama šalyje.
Kalbant apie šios turizmo šakos potencialą, galima atsispirti nuo statistikos. Lietuvoje pernai buvo išduota per 160 tūkst. mėgėjų žvejybos leidimų. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje meškeriojančių žmonių skaičius siekia apie 1,5 mln., o šiai veiklai per metus vienas žvejys mėgėjas išleidžia per 400 Eur. Tuo tarpu viena labiausiai Europoje žvejoti mėgstančių tautų - švedai - mėgėjiškai žvejybai vien 2021 m. išleido beveik 1,4 mlrd. Eur.
Masalas užsieniečiams - karališkosios lašišos. Lietuvoje neršiančios lašišos ne be reikalo masina užsieniečius. 2010-2011 m. vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvoje vyksta tolimiausia nerštinė Atlanto lašišų ir šlakių migracija pasaulyje. Nuo jūros iki nerštaviečių upių aukštupiuose žuvims tenka nuplaukti net ir daugiau nei 500 km, išvengti žvejų tinklų Kuršių mariose, įveikti užtvankas, pasprukti nuo brakonierių.
Lietuva unikali ne tik įspūdingo dydžio lašišomis, bet ir galimybe jų nerštą stebėti pačiame Vilniuje. Tokių sąlygų nėra jokioje kitoje Europos sostinėje.
Klientų - daug, tačiau jiems pasirinkimo trūksta. Pašnekovai pastebi, kad žvejybinio turizmo potencialas Lietuvoje kasmet auga, tačiau juo kol kas tesinaudoja pavieniai entuziastai. Šiai verslo šakai populiarinti norėtųsi didesnio dėmesio. K. Šeškausko teigimu, prie ežerų vis dar trūksta tinkamos infrastruktūros - pavyzdžiui, valčių įleidimo vietų. Tuo tarpu žūklės gidas J. Mikužis įsitikinęs, kad temą vystyti reikėtų ir plačiau - kalbėti apie Lietuvos žuvų populiacijos sveikatą.
Justinas džiaugiasi, kad, nors ir pamažu, tačiau imamasi veiksmų - pavyzdžiui, jau demontuota Salantuose nuo 1993 m. upę blokavusi užtvanka ir buvo atvertas 46 km ilgio kelias migracijai. Tikimasi, kad, nelikus kliūties, artimiausiais metais į Salanto upę sugrįš pirmosios migruojančios žuvys. O Salante išsiritusios žuvelės - lašišos, šlakiai - išplaukę į jūrą po kelerių metų grįš neršti būtent į savo gimtąją vietą, tad ilgainiui šių žuvų populiacija Salante, tikėtina, atsistatys.
Žūklės žinovas taip pat pasisako už aktyvesnį upių įžuvinimą, platesnę švietimo kampaniją - kad žmonės geriau pažintų žuvis, pamatytų, kokios jos ypatingos ir kokią svarbą duoda mūsų šaliai.