Juodoji arbata - vienas populiariausių gėrimų pasaulyje, lenkiantis savo vartojimu net kavą kai kuriuose regionuose. Nuo sodrių angliškų pusryčių arbatos mišinių iki aštraus indiško masala chai, juodoji arbata užima svarbią vietą daugelio kultūrų kasdienybėje. Bet ar tai tik skanus gėrimas, ar ir „gyvybės vanduo“, turintis teigiamos įtakos sveikatai?

Juodosios arbatos kilmė ir istorija

Juodoji arbata - tai fermentuoti arbatmedžio lapeliai, dėl fermentacijos patamsėję, įgavę sodraus, salyklinio skonio. Juodoji arbata - populiariausia arbatos rūšis Lietuvoje ir Europoje.

Visos arbatos rūšys - juodoji, žalioji, baltoji, oolong - kilusios iš to paties augalo, Camellia sinensis. Skirtumą lemia apdorojimo būdas. Juodoji arbata yra labiausiai oksiduota (fermentuota) iš visų arbatų rūšių. Tai reiškia, kad nuskinti arbatos lapeliai yra veikiami oro, dėl ko jie keičia spalvą, skonį ir aromatą. Šis procesas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų, priklausomai nuo norimo galutinio rezultato.

Nors arbatos istorija siekia tūkstančius metų ir prasideda Kinijoje, juodosios arbatos atsiradimas yra gana vėlyvas. Manoma, kad ji atsirado atsitiktinai, kai žaliosios arbatos lapeliai buvo per ilgai palikti oksiduotis. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie juodąją arbatą siekia XVII amžių. Iš pradžių ji buvo laikoma prabangos preke ir buvo prieinama tik turtingiesiems. Vakarų pasaulyje, ypač Didžiojoje Britanijoje, juodoji arbata išpopuliarėjo XVIII amžiuje, kartu su Rytų Indijos kompanijos prekybos plėtra.

Pagrindinės juodosios arbatos gamintojos yra Indija, Šri Lanka, Kinija, Kenija. Nors Japonija visuomet paminima tarp arbatą auginančių šalių, kalbant apie juodąją arbatą ji praktiškai praleidžiama. Dar iki visai nesenai daugiau nei 99% visos Japonijoje pagaminamos arbatos buvo žalioji. Indija arbatos mėgėjams žinoma dėl Darjeeling ir Assam arbatų. Arbata iš Šri Lankos vadinama Ceilono arbata, nes Ceilonas tai kolonijinis Šri Lankos pavadinimas. Paskelbusi nepriklausomybę, Sri Lanka susigražino ir tradicinį savo pavadinimą, tačiau arbatą paliko Ceilono pavadinimu, nes tai pasaulyje atpažįstamas ir mėgiamas prekės ženklas. Kinija, panašiai kaip Japonija, pagamina daugiau žaliosios nei juodosios arbatos, tačiau dėl savo dydžio yra stiprus juodosios arbatos exportuotojas. Be to, tai arbatos gimtinė, turinti ilgiausias tradicijas, tad ir arbatų, juodųjų ar žaliųjų, pasirinkimas čia didžiausias. Kenija žinoma kaip didelė arbatos eksportuotoja, tačiau retai minima kaip kokybiškos arbatos kraštas. Taip yra todėl, kad dėl palankių gamtinių sąlygų augalas čia klesti ir duoda didelį derlių. Taip pat, dėl dirvožemio savybių Kenijos arbata dažnai yra stipri, pilno kūno, tad ji labai tinkama arbatos maišeliams irdidžioji dalis arbatos produkcijos šioje šalyje yra skirta patenkinti būtent šią paklausą.

Dažnai manoma, kad kokybišką juodąją arbatą užaugina kalnuotose vietovėse ir gan aukštai. Žinomi Himalajų kalnų regionai - Indijos Darjeeling'as ir Sikkim‘as. Nepale taip pat tradiciškai augina kokybišką juodąją arbatą. Vis dėl to žemiau esančiuose regionuose taip pat auginamos kokybiškos arbatos - tai ir Indijos Assam‘o regionas, taip pat garsūs Šri Lankos žemutiniai arbatos sodai. Žemiau auganti arbata auga gausiau ir greičiau, dažniausiai yra tamsesnė, sodresnė, stipresnė. Tuo tarpu kylant aukštyn, arbata lengvėja, gaivėja, vaisiškėja, tačiau auga lėčiau ir duoda mažesnį derlių.

Juodosios arbatos gamybos procesas

Juodosios arbatos gamybos procesas yra sudėtingas ir reikalauja patirties bei kruopštumo. Jis susideda iš kelių pagrindinių etapų:

• Vytinimas. Nuskinti arbatos lapeliai plonu sluoksniu paskleidžiami ant specialių grotelių arba audinio ir paliekami vyti. Šio proceso metu lapeliai netenka dalies drėgmės ir tampa lankstesni.
• Sukimas/Pjaustymas. Vytinti lapeliai yra sukami arba pjaustomi, kad būtų pažeistos ląstelių sienelės ir prasidėtų oksidacijos procesas. Tradiciškai tai buvo daroma rankomis, tačiau dabar dažniausiai naudojamos specialios mašinos. Gaminant juodąją arbatą, lapeliai specialiai maigomi, gniaužomi, ritinėjami, to tikslas - pažeisti lapo odelę bei ląsteles, kad deguonis vienodai pasiektų visas lapo vietas ir galėtų oksiduoti enzimus.
• Oksidacija (Fermentacija). Sukti arba supjaustyti lapeliai paskleidžiami vėsioje, drėgnoje patalpoje ir paliekami oksiduotis. Šio proceso metu lapeliuose vyksta cheminės reakcijos, dėl kurių jie keičia spalvą iš žalios į vario raudonumo, o vėliau į tamsiai rudą. Taip vyksta fermentacija juodoje arbatoje, ji pageidaujama greita ir tolygi.
• Džiovinimas. Kai pasiekiamas norimas oksidacijos lygis, lapeliai džiovinami karštu oru, kad būtų sustabdytas fermentacijos procesas ir sumažintas drėgmės kiekis iki minimumo.
• Rūšiavimas. Išdžiovinti lapeliai rūšiuojami pagal dydį ir kokybę. Dažniausiai naudojama tarptautinė arbatos rūšiavimo sistema, kurioje naudojami raidžių ir skaičių deriniai.

Šis procesas gali skirtis priklausomai nuo regiono, tradicijų ir norimo galutinio produkto.

Kinai savo arbatų beveik neskirsto į klases. „Golden Monkey“, Black Needle“, „Golden Snail“, „Keemun“, tai tradiciniai pavadinimai tuo pačiu nusakantys ir skinamą lapelį, ir jo fermentacijos procesą, ir galutinę pagamintos arbatos išvaizdą, ir net skonio profilį. Kartais šalia šalia klasikinių pavadinimų galima rasti raides „A“, „B“, „C“, jos nusako kokybės lygį. Tuo tarpu britai, išvystę arbatos industriją Indijoje bei Šri Lankoje įvedė ir aiškią gradavimo sistemą, paremtą dviem visiškai ne britiškais žodžiais „Orange Pekoe“. Manoma, kad „Pekoe“ yra romanizuotas iš kiniškų dialektų žodžio baak-ho, biak-hou, pak-hau ir reiškia balti pūkeliai. Tai užuomina į dar neišsiskleidusius lapelius, kurie būna padengti baltais pūkeliais, ar plaukeliais. Tuo tarpu viena iš „Orange“ žodžio kilmės versijų sako, kad tai Nyderlandų karališkosios šeimos Orange-Nassau įtaka. Tais laikais jie turėjo prekybos arbata monopolį ir šį žodį vartojo kaip kokybės ženklą. Taigi, „Orange Pekoe“ (OP), britai ėmė vartoti kaip standartinį apibrėžimą tam tikro skynimo, apdorojimo ir dydžio lapeliams. Jei lapelis gamybos metu sutrupa, atsijojus OP klasę, lieka BOP - Broken Orange Pekoe. Į arbatos maišelius dažnai pakuojami žemiausios klasės lapeliai, žymimi F (Fannings) arba D (Dust). Klaidingai manoma, kad tai nuotrupos ir dulkės, likusios po aukštesnės kokybės arbatos gamybos.

• Nilgiri FOP - pilno lapo juodoji arbata, kurioje yra jaunų pumpurėlių.
• Darjeeling Thurbo FTGFOP1 - pirmojo derliaus juodoji arbata, lengva, gaivi, žolynų ir vaisių aromato.

Populiariausios juodosios arbatos rūšys

Egzistuoja daugybė juodosios arbatos rūšių, kurios skiriasi savo skoniu, aromatu ir kilmės vieta. Štai kelios populiariausios:

• Assam. Ši arbata auginama Asamo regione Indijoje. Ji pasižymi stipriu, sodriu skoniu ir tamsia spalva. Dažnai naudojama pusryčių arbatos mišiniuose.
• Darjeeling. Darjeeling arbata kilusi iš to paties pavadinimo regiono Indijoje, esančio Himalajų kalnuose. Ji yra šviesesnė ir švelnesnio skonio nei Assam, dažnai vadinama „arbatos šampanu”.
• Ceylon. Šri Lankoje (anksčiau vadintoje Ceilonu) auginama arbata, pasižyminti įvairiu skonių spektru - nuo lengvo ir citrusinio iki stipraus ir sodraus.
• Earl Grey. Tai viena populiariausių aromatizuotų arbatų pasaulyje. Ji pagardinta bergamotų aliejumi, kuris suteikia jai savitą citrusinį aromatą. Juoda arbata su bergamote yra vienas populiariausių pasaulyje arbatos skonių, plačiausiai žinoma Earl Grey vardu.
• English Breakfast. Tradicinis angliškas arbatos mišinys, dažniausiai sudarytas iš Assam, Ceylon ir Kenijos arbatų. Stiprus ir sodrus, puikiai tinka su pienu ir cukrumi.
• Keemun. Kinijos Anhua provincijoje auginama arbata, pasižyminti švelniu, šiek tiek dūminiu skoniu ir gėlių aromatu.
• Lapsang Souchong. Dar viena Kinijos arbata, kuri džiovinama virš pušų dūmų, todėl įgauna stiprų dūmų skonį ir aromatą.

Juodosios arbatos poveikis sveikatai

Juodoji arbata ne tik skani, bet ir gali turėti teigiamos įtakos sveikatai. Joje gausu antioksidantų, ypač flavonoidų, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų ir gali sumažinti lėtinių ligų riziką.

Taip. Juodoji arbata, kaip ir žalioji, ulongo ar puerh arbatos, gaminama iš camellia sinensis augalo, tad kofeino ji turi ir, priklausomai nuo paruošimo būdo, gali stipriau ar švelniau tonizuoti. Pavyzdžiui, jei paruošite arbatos puodelį iš 10 g (3 arbatiniai šaukšteliai) arbatžolių, arbata tonizuos stipriau, o vienas šaukštelis arbatos puodeliui jums didelio tonizuojančio poveikio nesuteiks. Kaip ir žalioji, juodoji arbata turi daug antioksidantų (jų kiekis gali priklausyti nuo arbatos pagaminimo proceso). Juodosios arbatos gydomosios savybės yra spekuliatyvi tema, todėl teiginius, susijusius su sveikata, reikėtų vertinti atsargiai.

Galimi privalumai:

• Širdies sveikata. Kai kurie tyrimai rodo, kad reguliarus juodosios arbatos vartojimas gali padėti sumažinti kraujospūdį, cholesterolio kiekį ir širdies ligų riziką.
• Smegenų veikla. Juodojoje arbatoje esantis kofeinas ir L-teaninas gali pagerinti budrumą, koncentraciją ir atmintį.
• Virškinimas. Juodoji arbata gali padėti pagerinti virškinimą ir sumažinti vidurių pūtimą.
• Imunitetas. Antioksidantai, esantys juodojoje arbatoje, gali padėti stiprinti imuninę sistemą.
• Cukraus kiekio kraujyje kontrolė. Kai kurie tyrimai rodo, kad juodoji arbata gali padėti pagerinti jautrumą insulinui ir kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje.
• Burnos sveikata. Polifenoliai, esantys arbatoje, gali slopinti bakterijų dauginimąsi burnoje, mažindami apnašų susidarymą ir blogą burnos kvapą.

Svarbu paminėti, kad dauguma šių tyrimų yra preliminarūs ir reikalingi tolesni tyrimai, kad būtų galima patvirtinti šiuos teiginius.

Galimi pavojai ir šalutinis poveikis:

• Kofeinas. Per didelis kofeino kiekis gali sukelti nemigą, nerimą, galvos skausmą ir širdies plakimą. Juodoji arbata prieš miegą nebus geras pasirinkimas, nes turi stimuliuojančių savybių.
• Geležies įsisavinimas. Juodojoje arbatoje esantys taninai gali trukdyti geležies įsisavinimui, ypač jei arbata geriama kartu su maistu, kuriame gausu geležies.
• Sąveika su vaistais. Juodoji arbata gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, todėl prieš pradedant reguliariai vartoti didelius kiekius juodosios arbatos, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Kaip teisingai paruošti juodąją arbatą?

Norint išgauti geriausią juodosios arbatos skonį ir aromatą, svarbu ją teisingai paruošti. Štai keli patarimai:

• Naudokite šviežią, šaltą vandenį.
• Užvirinkite vandenį iki virimo temperatūros (apie 100°C).
• Į pašildytą arbatinuką įberkite vieną arbatinį šaukštelį arbatos lapelių vienam puodeliui vandens (arba pagal pakuotės instrukcijas).
• Užpilkite arbatos lapelius verdančiu vandeniu.
• Uždenkite arbatinuką ir leiskite arbatai pritraukti 3-5 minutes (priklausomai nuo arbatos rūšies ir norimo stiprumo).
• Nukoškite arbatą ir patiekite.

Juodąją arbatą galima gerti gryną, su pienu, cukrumi, citrina ar medumi. Juodoji arbata su pienu asocijuojama su Didžiąja Britanija - britai iš tiesų mėgsta gerti arbatą su pienu. Ši tradicija atsirado tuomet, kai buvo stengiamasi apsaugoti savo porcelianinius indus - pradžioje įpilamas pienas ir tik tada karštas vanduo. Pieno paskirtis buvo atvėsinti vandenį, kad šis nepažeistų indų. Juoda arbata su citrina yra populiarus gėrimas, paplitęs slaviškuose kraštuose. Juodosios arbatos grybas tapo ypatingai populiarus kartu su kombucha kultūra. Taip pat ji puikiai tinka įvairiems kokteiliams ir desertams gaminti.

Vanduo - gyvybės pagrindas

Net 70 procentų žmogaus organizmo yra sudaryta iš vandens, todėl vanduo yra gyvybiškai svarbus kiekvienam žmogui. Be maisto žmogus galėtų išgyventi kone mėnesį, tačiau be vandens - vos dieną.

Troškulys yra vienas pagrindinių signalų, kad organizmui trūksta vandens, tačiau jeigu šis pojūtis nenumalšinamas skysčiais, ilgainiui troškulio pojūtis išgaruoja ir tampa nebejaučiamas. Neretai troškulys painiojamas su alkio jausmu - atrodo, kad norisi valgyti, tačiau iš tikrųjų organizmas reikalauja vandens. Vanduo organizme perneša maistingas medžiagas, reguliuoja kūno temperatūrą ir apsaugo organizmą nuo perkaitimo. Karštomis dienomis žmogus gausiai prakaituoja, tačiau vanduo atvėsina kūną ir aprūpina organizmą su prakaitu prarastomis mineralinėmis medžiagomis. Vanduo taip pat apsaugo ir sutepa sąnarius, sustiprina raumenis, suteikia odai elastingumo ir neleidžia jai greitai pasenti.

Kai organizmui pradeda trūkti vandens, tuomet pradeda lėtėti medžiagų apykaita, sausėja gleivinė, pradeda svaigti ir skaudėti galva, pila karštis ir širdis pradeda plakti stipriau. Taip pat suglemba raumenys, o oda parausta ir praranda elastingumą.

Vandens naudą ištyrę Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad puodelis vandens gali pagerinti smegenų veiklą. Vanduo taip pat gali padėti įveikti galvos skausmą. Suskaudus galvą, pirmiausiai griebkite stiklinę vandens, o ne tabletę, kadangi galvos skausmas gali būti viena iš dehidratacijos priežasčių. Susierzinimas taip pat gali būti organizmo siunčiamas signalas, kad jam trūksta vandens.

Jeigu turite antsvorio ar norite sulieknėti, vanduo naudingas ir Jums. Išgerta stiklinė vandens prieš valgį, šiek tiek numalšins alkio jausmą, o atėjus laikui valgyti - Jūs suvalgysite mažiau. Vanduo taip pat padeda organizmui geriau įsisavinti riebaluose sukauptas energijos atsargas. Jeigu organizmui trūksta vandens, tuomet padidėja riebalų kiekis, o jeigu organizmas aprūpinamas vandeniu pakankamai - riebalų kiekis mažėja.

Kiek reikia išgerti vandens per dieną, kad būtumėte sveiki ir žvalūs? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Reikėtų vadovautis taisykle, kad 1 kg svorio reikia maždaug 30-34 ml vandens. Dažnai manoma, kad žmogui per dieną vidutiniškai reikėtų išgerti apie du litrus vandens, tačiau ši teorija nėra absoliučiai teisinga. Įdomu tai, kad žmogus per metus išgeria apie 750 l vandens, tuo tarpu žmogaus organizmas per šį laikotarpį perfiltruoja vidutiniškai apie toną įvairių skysčių.

Vandens kokybė

Apie vandenį galima kalbėti daug, tačiau šiame straipsnyje bandysime išsiaiškinti, kas yra kokybiškas vanduo ir kuo jis naudingas mūsų organizmui.

Daugelis galvoja, kad užtenka gerti arbatą, kavą, įvairias sultis ar valgyti sriubas, kad savo organizmą aprūpintume būtinu vandens kiekiu. Iš tikrųjų taip nėra, nes kai kurie produktai šalina vandenį iš organizmo. Todėl norint gauti reikiamą skysčių kiekį, vandenį gerti būtina.

Gydytoja Natalija Rudnikevič teigia, kad vandens reikia gerti kasdien: „Apskaičiuota, kad vidutiniškai žmogus kvėpuodamas netenka apie 0,3 litro vandens, o apskritai suaugęs žmogus per dieną praranda maždaug 3,4 litro skysčių. Šis kiekis dar labiau padidėja karštu metu arba aktyviai sportuojant. Todėl dieną būtinai pradėkite nuo stiklinės vandens. Per parą rekomenduojama suvartoti apie 2 litrus kokybiško vandens (ne limonado ar kitų gaiviųjų gėrimų)“.

Gydytoja pastebi, kad vis daugiau žmonių, ypač jaunimas, troškuliui numalšinti renkasi ne vandenį, o kitus gaiviuosius gėrimus. Sveikatos apsaugos ministerija naujai sukurtoje sveikos mitybos piramidėje, kuri skirta gyventojų, ypač vaikų, teisingos mitybos įpročių ugdymui, taip pat pabrėžė vandens reikšmę.

Gydytoja Natalija Rudnikevič sako, kad geros kokybės vanduo yra gaunamas iš požeminių gręžinių. Gautas geriamas vanduo yra švarus ir naudingas mūsų organizmui. Toks vanduo yra tiekiamas vandentiekiais ir pilstomas į butelius. Vandens tyrimai vandenvietėse daromi reguliariai.

Teigiama, kad vanduo į mūsų namus patenka kokybiškas ir švarus, tačiau daugelis žmonių nėra patenkinti vandeniu iš čiaupo. Dažniausiai skundžiamasi dėl vandens kvapo, skonio ar spalvos. Kalbama, jog didžiausia problema yra vamzdynų būklė, ypač namų bendrijų valdose.

Gydytoja N. Rudnikevič tikina, kad neatlikus tyrimų, atpažinti kokybišką vandenį sunku, nes skaidrumas nėra pagrindinis geros kokybės geriamojo vandens rodiklis: „Geros kokybės vandenyje pirmiausiai negali būti nieko kenksmingo. Jame turi būti organizmui naudingų mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, natrio, kalio, jodo ir t.t. Šios mineralinės medžiagos organizme atlieka tam tikras funkcijas. O ar pagalvojame kokį vandenį geria mūsų vaikai darželiuose ir mokyklose? Ten taip pat vanduo gali tekėti senais vamzdynais.

Anot gydytojos Natalijos Rudnikevič, kiekvienai vietai reikėtų atlikti individualų tyrimą. Tačiau daugelis tėvelių nenorėdami rizikuoti, kūdikiams maistelį ruošia naudodami vandenį iš butelių. Gydytoja teigia, kad tokio vandens gavyba ir pilstymas yra griežtai kontroliuojami: „Kaip maisto produktui, vandeniui yra keliami aukšti higienos ir saugumo reikalavimai. Tiek gamybos procesai, tiek pagamintas produktas yra reguliariai tiriami valstybinėse ir privačiose laboratorijose.

Mitas ar tiesa apie vandenį

Visi žinome, kad vanduo - gyvybiškai svarbus. Jis atlieka svarbias biologines funkcijas, reguliuoja organizme šilumą, perneša įvairias medžiagas, palaiko tarpląstelinį slėgį ir ląstelių formą, padeda skaidyti biologines medžiagas. Visi gyvybiniai procesai vyksta tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens.

Tačiau visuomenėje sklando nemažai mitų ir tiesų apie vandens naudą ir žalą. Vieni tvirtina, kad per dieną reikia išgerti bent 2 litrus vandens, kiti sako, kad per daug vandens taip pat gali pakenkti.

1. Iš tiesų, moterys per dieną turėtų išgerti apie 2 litrus vandens, kitaip sakant - apie 8 stiklines, o vyrams rekomenduojama išgerti ir daugiau - tris litrus arba 12 stiklinių ne tik vandens, bet ir kitų skysčių. Tačiau organizmui naudingi ne visi skysčiai.
2. Nors vanduo ne visada neutralizuoja toksinus, tačiau inkstai vandens pagalba pašalina nereikalingas atliekas. Jei geriame mažai vandens, inkstai negauna pakankamai skysčių, kurių reikia normaliai jų funkcijai palaikyti.
3. Netiesa. Vanduo buteliuose savaime nesukelia dantų ėduonies, tačiau jame dažniausiai yra labai mažai fluorido, kuris paprastai yra vandenyje iš čiaupo, ir veikia kaip dantų ėduonies prevencija.
4. Manoma, kad geriant pakankamai vandens, žmogus išliks jaunatviškas, oda taps skaisti, elastinga. Iš tiesų, norint atstatyti odos būklę, vien išorinių kremų, serumų tikrai nepakanka. „Geriant pakankamai vandens, oda ilgai išliks skaisti, elastinga, neišsausėjusi.
5. Vanduo tiesiogiai neskatina svorio kritimo, tačiau jis gali pagelbėti svorio metimo procese. Dietoje vanduo pakeičia kalorijų turinčius gėrimus, todėl tokiu būdų yra sumažinamas bendras kalorijų skaičius.
6. Tamsiai geltonas šlapimas gali susidaryti dėl įvairių priežasčių: dėl kepenų ligų, esant dehidratacijai, kai organizme padaugėja toksinų, vartojant vitaminus ar kai kuriuos vaistus. Dėl to nereikėtų labai nerimauti.
7. Liaudies medicinos šalininkai tikina, jog sustiprinti sveikatą gali padėti paprastas dalykas - vanduo su jūros druska.
8. Tik gerdami paprastą vandenį gausite reikiamą skysčių kiekį. Vanduo yra labai svarbus visų amžiaus grupių sportininkams.
9. „Vandens kiekis organizme yra pastovus, nes šalinama jo tiek, kiek gaunama. Jeigu gaunama per daug, vanduo pradeda kauptis, atsiranda edemos, sutrinka širdies darbas, padidėja kraujospūdis. Todėl žmonėms, sergantiems širdies kraujagyslių ligomis ar inkstų nepakankamumu nerekomenduojama suvartoti ne daugiau nei 1,5-2 l skysčių per parą“, - sako farmacininkė.
10. Plastikiniai vandens buteliai gali kelti pavojų tuomet, kai jų turinys yra užpildomas ne vieną kartą. Po daugkartinio naudojimo tokiuose buteliuose į vandenį patenka cheminių medžiagų. Jei butelis nėra tinkamai išvalomas, į jį patenka ir bakterijų iš burnos.

Juodoji arbata - tai ne tik skanus ir gaivinantis gėrimas, bet ir svarbi daugelio kultūrų dalis. Ji vienija žmones prie bendro stalo, suteikia jaukumo ir šilumos. Nors moksliniai tyrimai apie juodosios arbatos poveikį sveikatai tęsiasi, akivaizdu, kad saikingas šio gėrimo vartojimas gali būti naudingas.

---