Lietuvoje svarbiausias vestuvių pyragas, žinomas visoje Lietuvoje, - karvojus su paukštytėmis, mėnuliais, žvaigždutėmis, kryžiukais, rūtomis, gėlėmis, statinaitėmis, karvutėmis, įvairiomis „asabėlėmis“: moteris su vaiku eina, šunelis seka, ant lazdos vaikas joja, įvairūs naminiai paukščiai ir rakandai gaidys, višta, kačerga, šluota, kultuvė, šakės, grėblys, šepetys, šaukštas. Karvojus būna nuotakos, jaunikio, svočios, šešuro, piršlio, pajaunio.
Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona. Buračas rašo, kad karvojų duoda vartininkams, išsiperkant kelią, piršlys turi savo karvojų, didysis pajaunys deda savo karvojų.
Karvojus Per Laiką
Karvojus, kaip apeiginė duona, nuėjo ilgą vystymosi kelią. Pirmiausia tam tikslui buvo verdama sriuba, paskui “košė” - tyrė, o vėliau duona. Karvojų valgydavo per svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus, kaip krikštynas, vestuves, laidotuves. Karvojus yra nuo dievo, palaimintos moterystės, laimingo gyvenimo ir ateities simbolis.
Kai kur į karvojaus vidų dėdavo porą kiaušinių ir pinigą, kaip vaisingumo ir turtingumo simbolius. Aplink karvojaus viršų apsupdavo pinta iš tešlos kasa. Kasa simbolizuodavo mergaitės skaistumą, nykstantį su karvojaus suvalgymu.
Viršų puošdavo paukščiukais, mėnuliais, žvaigždutėmis, kryžiukais, rūtomis, gėlėmis, statinaitėmis, karvutėmis. Tie papuošalai dedami ne dėl grožio, o kiekvienas iš jų ką nors simbolizuodavo. Paukštukai vaizduodavo rojaus pauksčius, kurie savo sparnais karvojų maišė. Žvaigždės ir mėnuliai turi šviesti jaunavedžiams. Kryžiukai - naujo gyvenimo palaima. Statinės ir karvutės simbolizavo pasisekimą ūkyje. Kai kur Lietuvoje ant karvojaus statydavo dvi papuoštas įvairiais popierėliais lėles. Jos vaizduodavo senovės namų dievukus arba pačius jaunavedžius.
Į karvojų įbedamos 3 šakutės, turinčios tris išsišakojimus, kurios papuošiamos kaspinėliais, rūtomis, popierėliais. Tai turį simbolizuoti ateinantį jaunavedžių gyvenimą kaip rojuje, kuriame būtų amžinas pavasaris.
Karvojaus Reikšmė Vestuvėse
Kai žmonas pirkdavo, tėvai tardavosi dėl mokesčio už jaunąją. Patvirtinimas buvo jaunavedžių rankas surišti ant apeiginės duonos - karvojaus.
Karvojaus Ruošimas
Karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Nuotakos motina eina kviesti kepėjų, kurių esti 3, 5, 7. Karvojų kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys. Kartais kepa vyrai. Pirmiausia klausia tėvus ar leis su Dievu karvojų kepti ir namus linksminti. Bedirbdamos geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, ploja delnais, dainuoja.
Miltus į duonkepę pila motina ir prašo Dievą į vestuves. Sakoma, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose vietose kepa naktį. Kada tešla išminkyta, apdengia skara. Piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių, kad visos mergos ištekėtų. Kol tešla kyla, visi šoka, valgo, geria, dainuoja.
Tešlai pakilus, pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Tada apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę. Ant ant jos deda kryžmai šiaudus ir ant jų tešlą ir daro karvojų. Padirbę ir papuošę, deda karvojų ant naujos ližės ir dainuodami: lada, lada, sodina į krosnį. Pirkioje neturi būti senos ližės (lopetos). Paskui šoka su liže, muša tris kartus į lubas ar slenkstį ir išmeta ant stogo. Tuomet išvaro iš pirkios tą, kuris šlavė krosnį. Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda tris kart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja.
Iškepus, deda į duonkepės dugną, apipila avižomis ar apyniais, šienu, papuošia. Maršalka, užsidėjęs ant galvos, apeina tris kartus aplink stalą ir išneša į kamarą.
Karvojus Ir Karvė: Simbolinė Sąsaja
Slavų žodis кopoвaи, каpaвaй taikomas vestuviniuose papročiuose. Žodis *korvajь paplitęs slavuose, kur jo prasmė apibūdinama ne tik kaip apvalaus pavidalo pyrago kaip kolačь, bet kaip ritualinė duona, pyragas, kepamas vestuvėms. Slavų žodis кopoвaи greičiausiai etimologiškai sietinas su корова ‘karvė’.
O šis savo ruoštu reiškia raguotą gyvulį, plg. vok. Hirsch ‘elnias’, kimbrų car ‘t. p.’. Liaudies vestuvinėse apeigose karvė yra nuotakos simbolis ir atitinka tai, kas pasakoma žodžiu *korva, kaip femininum tantum etimologiniu ir istoriniu aspektu. Iš esmės кopoвaя - apibūdina nuotakoje - karvę kaip moteryje vyriškąjį pradą.
Tai nustatė Potebnia formulėje „кopoвaй есть бык-жених“; karvojus yra jautis-jaunasis. Šešuras jautį duoda jaunajai dovanų. Erotinėje plotmėje jautis - jaunasis. Būtent, vyrą gauna jaunoji dovanų.
Karvojaus Dalybos Ir Reikšmė
Vestuvių ritualinė duona - karvojus vestuvėse dalinamas įvairiu laiku: įsiprašant, įsiperkant ir linkint jaunajai turėti duonos. Simboline prasme „daboti duoną“ reiškia skalsą - visa ko turėjimą namuose. Į šią sąvoka įeina svarbiausia nuotakos, jaunosios pareiga - pratęsti giminę ir pagimdyti vaikus.
Po marčpiečio - jaunosios pietų, pabrolys ant galvos neša svočios karvojų - karvolių, apkaišytą rūtomis, pažibais su degančiomis trys devyneriomis žvakutėmis. Jaunoji su svočia eina ir šoka, kvieslys žiburiuoja su žvake. Apsisukus kelis sykius asloj, pabrolys padeda karvojų - karvolių ties piršliu. Piršlys karvojų supjausto ir padalina.
Merginos Darželis Ir Jo Simbolika
Merginos darželis - jaunų dienų simbolis, jų praradimas simbolizuoja perėjimą į moteriškumą, moters statuso pakeitimą. Senovėje laikas, kai įvyksta vestuvės, mergina ir dvasiškai, ir fiziologiškai atitenka vyrui, simboliniais atributais ir ženklais jai nuimamas vainikas ir užrišamas nuometas, o statuso pakeitimas įteisinamas pavadinus jaunąją - marčia.
Vestuvinio pyrago valgymas - tai prisilietimas prie jaunosios arba mitinis jaunosios „suvalgymas“, nes jaunoji, tapdama moterimi, praranda savąjį „aš“ kaip mergina. Vestuvinių apeigų metu jaunoji atstovauja nepaprastoms būtybėms, švytinčioms ir skleidžiančioms stebuklingas galias, jaunosios laikino perėjimo akto iš merginos į moters statusą, dėka. Mitinis jaunosios „suvalgymas“ - tai lytinio akto įvykdymas.
Dieną prieš vestuves jaunosios pamergė taiso ir puošia “darželį”. Jaunosios pamergė - tai jaunosios sesuo, jei jos nėra, giminaitė ar draugė. Ji iškepa darželiui keturkampį pyragą, pakraščiais išmargintą vingiais. Viduryje pyrago įsmeigia išpuoštą eglutės arba pušelės viršūnėlę.
Eglutę puošia gražiais kaspinėliais, popierėliais, ant šakelių pritaiso baltas taukines žvakes. Visą pyrago viršų apdėlioja paukšteliais ir kitokiomis figūromis. Paukščius kiaušinio tryniu nudažo geltonai. Be paukščių, ant pyrago viršaus “užtupdo” ant arklio sėdintį ar nuo arklio nuvirtusį raitelį, statinaitę ir kitokių figūrėlių. Pyragą ir eglelę apkaišo rūtų šakelėmis.
Prieš jaunojo atvažiavimą pastato staliuką prie durų. Ant jo padeda “darželį”, dvi stiklines burokų mirkalo arba paraudintos arbatos su įmerktomis rūtų šakelėmis ir ant lėkštės padeda jaunosios vainiką. Jaunajai vainiką pindavo jaunosios pamergė, kurį pina ant bet kokio lygaus žiedo iš pačių rūtų širdelių.
Už darželio sėdasi jaunoji, jaunosios pamergė, kitos pamergės, brolaitis. Jaunojo vainiką atveža jaunojo pamergė, kurį padeda į lėkštę, kurioje jaunosios vainikas. Jaunojo pusės vestuvininkai ima iš stiklinės rūtas, jas valgo ir užgeria stiklinėje esančiu gėrimu. Iš kitos stiklinės užgeria jaunosios pamergė, tačiau rūtų nevalgo. Jaunojo pamergė reikalauja jaunosios vainiko, nes vainikus reikia sumainyti.
Jaunosios pamergė atiduoda vainiką be varžytinių, tik žiūri, kad nesumainytų ir neduotų negražų tyčiomis nupintą vainiką. Tuo tarpu jaunojo brolaičiai pešioja, tampo “darželį”, ardo jį. Sumainę vainikus, keliasi iš už “darželio”, sveikinasi ir sėda už stalo.
Tuo metu dainuoja: Pasikloniok, pasikloniok savo tetušėliui, galvelę nulenkdama, širdelę ramindama. Pasikloniok, pasikloniok savo matušėlei, galvelę nulenkdama, širdelę ramindama.
Pavalgę eina šokti. Išvažiuojant jaunajai į jaunojo pusę, “darželį” pririša prie jaunojo vežlankio. Svočia išveža jaunąją su visu “darželiu.
Dievybė Gondu Ir Jos Ryšys Su Karvojumi
Darželio taisymas ir puošimas su viduryje įstatoma pušies ar eglės šaka apeliuoja į dievui Gondu skirtas apeigas. Jonas Lasickis, paminėjęs Pizių prideda, kad „be to, merginos dar garbina kažin kokį Gandą (Gondu), šaukiasi jo“.
Narbutui Gonda (Gondu) - vestuvinių iškilmių deivė, vestuvių karalienė, išleidžianti mergaites už vyrų. T. Narbutas Gondu atvaizdą apibūdina kaip keturkampę figūrą, panašią į uloną, apsiūta balta drobe, apačioje perjuosta spalvota skarele, statomą ant karvojaus.
Figūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais. Tokia figūra vadinasi Gondu. Gondu palieka ant stalo neliestą, o tikrąjį karvojų suvalgo. R. Balsys Gondu kildina iš žodžių ganda, gandė, gandėtis, gandinti, o tai reiškia baimė, išgąstis, bauginimas. Gondu sieja su ritualine duona - karvojumi.
Remdamasis Juozo Baldžiaus teiginiu, daro prielaidą, kad karvojus galėjo būti skirtas jaunamartės vaisingumu besirūpinančiai dievybei, nes karvojus kepamas ir sodas daromas tik merginoms nuotakoms, bet ne našlėms.
Gondu tyrinėtojai aprašo ir kaip vyrišką dievą, ir kaip moterišką. Tai prielaida, kad Gondu - neaiškios lyties dievas. Merginos, garbindamos Gondu, prašo dievą, kad jis duotų vyrams stiprybės meilės reikaluose.
Karvojaus Receptai
Šiandien galima rasti įvairių karvojaus receptų, pritaikytų modernioms sąlygoms. Pateikiame keletą ingredientų ir gaminimo būdų:
Karvojaus ingredientai
- 250 g “Malsenos Ekstra” miltų
- 125 g sviesto
- 60 g cukraus
- 1 kiaušinis
- Žiupsnelis druskos
Obuolių pyrago ingredientai
- 7 vidutinio dydžio obuoliai
- 0,5 kg rudojo cukraus
- Apie 0,5 kg miltų
- 1 šaukštas (be kaupo) sodos
- ¾ šaukšto citrinos rūgšties
- ½ šaukštelio cinamono
- 1 šaukštas bulvių krakmolo
- 100-150 gr. aliejaus
Gaminimo būdai
Tešla paruošiama kaip pagerintam pyragui, suvartojant pusę sviesto. Jeigu ji esti per kieta, minkant įpilama pašildytos grietinėlės. Iš pakilusios tešlos iškočiojamas piršto storumo pailgas lakštas, patepama minkštu sviestu, užbarstoma razinomis ir suvyniojamas ilgas volelis, iš kurio ant plačios skardos daromas aštuoniukės pavidalo pyragas. Kad tešlai kylant neišnyktų kilpos, į jas įstatomi riebalais patepti karščiui atsparūs indeliai. Pakildinama ir kepama apie 80 min. Kartais razinos suberiamos baigiant minkyti tešlą. Tuomet į tešlą minkant supilamas ir visas sviestas.
Įmantrios šeimininkės daro ir dviejų aukštų karvojų. Tada kepami artskirai du pyragai - iš 2/3 ir 1/3 tešlos. Prieš kepant pyragų paviršius aptepamas išplaktu kiaušiniu. Atvėsinama formoje. Karvojaus paviršius puošiamas baltu glaistu arba apsijojamas miltiniu cukrumi.
Nuo seno šį vestuvinį svočios pyragą įprasta puošti gyvomis gėlėmis, rūtomis ir putinų uogomis su daug arba devyniomis žvakutėmis. Vestuvių metu per svočios pietus pyragas iškilmingai įnešamas, parodant visiems svečiams.
Štai keletas pavyzdžių, kaip šie ingredientai naudojami skirtinguose receptuose:
| Recepto pavadinimas | Pagrindiniai ingredientai | Ypatybės |
|---|---|---|
| Klasikinis Karvojus | Miltų, sviesto, cukraus, kiaušinių | Puoštas tradiciniais simboliais |
| Obuolių Karvojus | Obuoliai, rudasis cukrus, miltai, soda | Minkštas, su obuolių aromatu |
Karvojus yra būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Kaip senoliai sakydavo, karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus. Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto, ir 7 kapos kiaušinių.